Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Šypsena jos veide pranyko ir ji susiraukė, vis dar nepakeldama akių į mane.

— Ką turit galvoje?

— Žiūrėk į visus savo troškimus kaip į vienodai vertingus, o į kiekvieną įsitikinimą — kaip į patį tikriausią.

— Kaip tai padaryti?

— Liaukis bandžiusi kurti kažkokius elgsenos šablonus ar asmenybę — tiesiog daryk tai, ką nori.

— Bet aš nenoriu nieko daryti — čia ir yra visa bėda.

— Taip yra todėl, kad leidi vienam troškimui — troškimui tvirtai tikėti ir būti aiškiai apibrėžta asmenybe — slopinti visus kitus tavo troškimus.

— Gal, bet neįsivaizduoju, kaip galiu būti kitokia.

— Tapk kauliukų žmogum.

Ji pakėlė galvą ir vangiai, be jokio jausmo pažvelgė man į akis.

— Ką?

— Tapk kauliukų žmogum, — pakartojau.

— Ką jūs norit pasakyt?

— Aš, — rimtai, kaip ir derėjo tokią akimirką, palinkau į priekį, — esu didysis Kauliukų Žmogus.

Ji šyptelėjo ir nusuko akis į šoną.

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbat.

— Tu tiki, kad visi tavo troškimai yra vienodai abejotini, beprasmiški ir banalūs?

— Taip.

— Kartais niekas nesikeičia nuo to, kad kažką padarai ar nepadarai?

— Pataikėt kaip pirštu į dangų.

— Tai kodėl neleidus riedančiam kauliukui — atsitiktinumui — nuspręsti, ką tau daryti?

Ji vėl pakėlė akis.

— Tai štai kodėl jūs nuolat keičiat vaidmenis ir taip keistai elgiatės?

— Iš dalies.

— Jūs leidžiat... atsitiktinumui... porai kauliukų spręsti, kaip jums gyventi?

— Taip, tam tikrose ribose.

— Kaip jūs tai darot?

Pirmą kartą jos akys suspindo. Mataruodama kojomis ji įdėmiai klausėsi mano trumpo aiškinimo, kaip gyvenu sugalvodamas galimybes ir leisdamas kauliukams pasirinkti.

— Dieve brangus! — tarė ji man baigus. Vėl paspoksojo į grindis. — Kaip nuostabu! — Vėl patylėjo. — Pirma buvote istorijos profesorius, paskui kunigas Forbsas, vėliau meilužis, sąvadautojas, psichiatras, o dabar — kauliukų žmogus.

Aš triumfuodamas švytėte švytėjau.

— Tiesą sakant, — tariau, — aš dirbu laidoje „Slapta kamera“.

Terė išbalo. Man prireikė dviejų minučių, kol įtikinau ją, kad pajuokavau. Kai ji atitoko, ar bent jau atrodė, kad atitoko, nusišypsojo savo švelnia šypsena, pakėlė į mane akis, šelmiškai išsišiepė ir ėmė kikenti. Ji kikeno gal dar dvi minutes, tada nustojo. Išsitraukė iš kostiumėlio kišenės nosinę ir nusišluostė ašaras. Kandžiodama apatinę lūpą, bet stengdamasi žiūrėti man į akis tyliai tarė:

— Manau, norėčiau pamėginti būti... kauliukų moterim.

— Tau būtų į naudą.

— Blogiau, kaip yra, būti negali.

— Tokia ir turi būti kauliukų žmogaus nuostata!

Po teisybei, iš pradžių mums su Tere nesisekė. Ji buvo pernelyg vangi ir skeptiška, todėl kauliukų nurodymus vykdydavo labai atsainiai. Per tą vangumą visiems jos sugalvotiems variantams stigdavo vaizduotės, o jeigu priversdavau ją sukurti kokias drąsesnes galimybes, ji nepaklusdavo kauliukui.

Tik praėjus beveik dviem savaitėms po vienos sesijos ji ėmė tikėti kauliukišku gyvenimu. Ji pati atskleidė problemos esmę:

— Man... man sunku... tikėti. Turėčiau jausti... kad tikiu, bet to nejaučiu... — ji nuščiuvo.

— Žinau, — tarstelėjau. — Kauliukų gyvenimas neįmanomas be religijos, be tikėjimo — nuoširdaus tikėjimo.

Stojo tyla.

— Taip, dvasios tėve, — tarė ji ir nusišypsojo — tai ji darė retai.

Aš nusišypsojau jai ir kalbėjau toliau:

— Sveikas skepticizmas yra esminis tikro tikėjimo elementas.

— Taip, dvasios tėve, — nenustodama šypsotis tarė ji.

Atsilošiau ant kėdės.

— Gal turėčiau pasakyti tau pamokslą.

Paridenau kauliuką ant mudu skiriančio stalo. Jis atsakė teigiamai. Susiraukiau.

— Aš klausau, — tarė ji, nes vis dar tylėjau.

— Ko gero, mano žodžiai tau pasirodys labai forbsiški, bet kas aš esu, kad abejočiau Kauliuko valia?

Įsmeigiau į ją žvilgsnį. Abu jutome, kokia iškilminga ši akimirka.

— Aišku, ką norėjo pasakyti Kristus: kad išsigelbėtum, privalai prarasti savastį. Turi atsisakyti asmeninių, pasaulietiškų troškimų, tapti dvasios skurdžiumi. Atiduodamas savąją valią kauliuko užgaidoms, kaip tik ir rodai Šventojo Rašto giriamą savęs išsižadėjimą.

Ji žiūrėjo į mane neregio akimis, tarsi manęs klausytųsi, bet nieko nesuprastų.

— Ar suvoki, — aiškinau toliau, — kad vieninteliai nesavanaudiški veiksmai yra tie, kuriuos tau liepia atlikti ne „aš“?

Terė susiraukė.

— Suprantu: klausydamas kauliukų paliepimų galbūt elgiesi nesavanaudiškai, bet Bažnyčia nori, kad mes patys įveiktume savo nuodėmingumą.

Pasilenkiau į priekį ir suėmiau rankomis Terės delnuką. Jaučiausi kalbąs kuo nuoširdžiausiai — mano išraiška, žinoma, tai paliudijo.

— Klausyk įdėmiai, Tere. Žodžiuose, kuriuos netrukus išgirsi, glūdi didžiųjų pasaulio religijų išmintis. Jeigu žmogus įveikia tai, ką jis vadina nuodėmingumu, savo valios galia, jis tik dar labiau ima didžiuotis savimi, bet net Biblija sako, kad tai ir yra kertinis nuodėmės akmuo. Žmogus suvokia, koks niekam vertas yra, tik tada, kai nuodėmę įveikia kokios nors išorinės jėgos — tik tada jis nustoja didžiuotis. Kol kaip individas sieksi gėrio, arba patirsi nesėkmę — o tada ir kaltės jausmą — arba pasikelsi į puikybę, o ji, žinia, yra didžiausioji blogybė. Kaltė arba puikybė — štai kokių dovanų gauni iš savasties. Vienintelis išsigelbėjimas — turėti tikėjimą.

— Taip, bet tikėjimą kuo? — paklausė Terė.

— Tikėjimą Dievu, — atsakiau.

Ji atrodė suglumusi.

— O kas nutiko kauliukams? — paklausė.

— Žinai, aš perskaitysiu tau ištrauką iš vienos šventos knygos. Klausykis įdėmiai.

Ištraukiau iš stalčiaus pastaruoju metu padarytus užrašus apie savo rutuliojamą kauliukų teoriją ir, po pusės minutės radęs, ko ieškojau, pradėjau skaityti.

— „Iš tikrųjų ašiai nešventvagiauju, kai jus mokau: virš visa ko aukščiau yra dangiškasis Atsitiktinumas, dangiškasis Nekaltumas, dangiškasis Žaismingumas, dangiškasis Šansas. O Šansas esti seniausia pasaulyje dieviška būtybė. Pažvelkite: ašiai ateinu išvaduoti visa ko iš Tikslingumo vergijos ir grąžinti į sostą dangiškąjį Šansą, idant jisai ir vėlei visa ką valdytų. Protas vergauja Tikslingumui ir Valiai, bet ašiai jįjį išvaduosiu ir atiduosiu į dangiškojo Atsitiktinumo ir Žaismingumo rankas beigi mokysiu, jog visame kame neįmanomas vienas dalykas: protas. Šiek tiek išminties neprašai, tik tiek, kad sukeltų visame kame sumaištį, bet štai kuomi ašiai įsitikinau žvelgdamas į kiekvieną atomą, molekulę, medžiagą, augalą, gyvą padarą ar žvaigždę: jiejie mieliau šoktų prie Atsitiktinumo kojų.

Ak, skaistusai, aukštasai dangau viršum manęs! Dabar, kai sužinojau, jog nesama jokio tikslą turinčio amžinojo voro ir jokio proto voratinklio, tujai tapai man dieviškųjų nutikimų šokių aikštele; tujai tapai dievišku stalu dieviškiems kauliukams ir žaidžiantiesiems kauliukais. Nejaugi mano klausytojai rausta? Gal aš sakau nesakytina? Gal aš šventvagiauju norėdamas jumis palaiminti?“

Baigiau skaityti, pažiūrėjau, ar nėra daugiau su šiuo klausimu susijusios medžiagos, ir, nieko neradęs, pakėliau akis.

— Man negirdėta, — tarė Terė.

— Zaratustra. Bet ar viską supratai?

— Nežinau. Man patiko. Kažkuo man labai patiko. Bet nežinau... nesuprantu, kodėl turėčiau tikėti tais kauliukais. Ko gero, čia ir yra bėda.