Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Jei žvirblis krenta ant žemės, Dievas būtinai jį pamatys.

— Žinau.

— Ar vienas kauliukas gali nukristi ant stalo Dievo nepamatytas?

— Ne, manau, negali.

— Ar prisimeni didingąją Jobo knygos pabaigą? Dievas kalba iš audros ir klausia Jobo, kaip šis drįstąs abejoti Dievo valia. Trijuose ilguose, gražiuose skyriuose Dievas smerkia visišką žmogaus nemokšiškumą ir bejėgiškumą. Štai kokius dalykus jis sako:

„Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus?..“

„Ar kas durimis uždarė jūrą, kai ji prasiveržė iš gelmių?“

Ir: „Ar kada nors savo gyvenime įsakei aušrai, kada prasidėti?“

„Ar tau buvo atvertos mirties durys?“

Šitaip Dievas moko vargšą Jobą, bet stilingai — gražiausia poezija pasaulyje — ir Jobas suvokia, kad klydo, kai verkšleno ir dvejojo. Paskutiniai jo žodžiai Viešpačiui tokie:

„Žinau, jog gali visa ką padaryti, jog gali įvykdyti viską, ką tik užsimoji...

Todėl aš niekinu save ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“

Aš baigiau, ir mudu su Tere kurį laiką tylėdami žiūrėjome vienas į kitą.

— Dievas gali visa ką, — porinau aš toliau. — Jis gali įvykdyti viską, ką tik užsimoja. Visados.

— Taip, — pritarė ji.

— Mes turim niekinti save ir prarasti savastį, jei norime būti išgelbėti.

— Taip.

— Dievas mato, kaip krenta net pats mažiausias žvirbliukas.

— Taip.

— Kaip mažiausias kauliukas ridenasi ant stalo.

— Taip.

— Tujai visados žinosi, kokius variantus davei Kauliukui.

— Taip.

— Tere, tikėti Kauliuką turi dėl paprastos priežasties.

— Taip.

— Kauliukas yra Dievas.

— Kauliukas yra Dievas, — atsakė ji.

Trisdešimt antras skyrius

Tą pavasarį, kai sėdėjau Kvinzboro valstybinės ligoninės valdybos posėdyje, man atėjo į galvą mintis apie eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka centrus. Penkiolika senių, visi gydytojai, mokslų daktarai ir milijonieriai, sėdėjo prie didžiulio stačiakampio stalo ir kalbėjosi apie santechnikos atnaujinimą, darbo užmokesčio skales, ligos istorijas ir pirmumo teisę, o tuo tarpu ligoniai kvadratinės mylios plote aplink mus vis patogiau grimzdo į savo įvairiai apibrėžiamą stuporą. Buvau įpusėjęs piešti daugiarankį, daugiakojį, daugiagalvį Šivą, kai staiga pist! — šovė ta mintis: Kauliukų centras, įstaiga paprastiems mirtingiesiems paversti į atsitiktinumo žmones. Staiga pamačiau, kaip per trumpą laiką bus sukurta tokį galingą poveikį turinti aplinka, kad kauliukų gyvenimo principai ir praktika vos per kelias savaites bus įdiegti tokiu lygiu, kokį pasiekti man prireikė daugybės mėnesių. Mintyse regėjau kauliukžmogių visuomenę. Regėjau naują pasaulį.

Senis Koblstounas, mūsų aukštas, orus pirmininkas, labai apgalvotai kalbėjo apie ligoninės pasisavinimo teisės įstatymą. Nuo šešių pypkių, trijų cigarų ir penkių cigarečių kambarys žaliomis sienomis atrodė balzganas, lyg būtų po vandeniu. Jaunas (keturiasdešimt šešerių metų) daktaras šalia manęs tuo pačiu judesiu nestabtelėdamas keturiasdešimt minučių krutino koją. Rašikliai snūduriavo prie popieriaus lapų, manasis vienintelis paišinėjo. Žiovulys buvo slepiamas kosuliu ar pypkiavimu. Kai po Koblstouno apie neveiksmingą biurokratijos sistemą, trukdančią spręsti kanalizacijos problemas, ėmė kalbėti daktaras Vinkas, staiga žiūrint į septynias Šivos rankas, šešias kojas ir tris galvas man šovė Kauliukų centro sumanymas.

Išsitraukiau iš liemenės kišenėlės savo žaliąjį kubelį ir daviau jam penkiasdešimties procentų tikimybę, kad sukursiu tokį institutą. Jis atsakė teigiamai. Vos susilaikiau nesušukęs. Išsprūdęs man iš burnos garsas mataruojančios kojos šalia nesustabdė — ji tik ėmė krutėti lėčiau. Keturios galvos nežymiai kriptelėjo mano pusėn, paskui vėl pagarbiai atsigręžė į daktarą Vinką. Aš degte užsidegiau šia mintimi. Antrą kartą paridenau kauliuką ant bloknoto, kuriame paišinėjau.

— Ponai! — pasakiau garsiai, atsistojau ir atitraukiau kėdę. Daktaras Vinkas, stovintis priešais ir pražiota burna spoksantis į mane, atrodė kaip nykštukas. Visi kiti pagarbiai atsisuko į mane. Mataruotojas toliau mataravo koją.

— Ponai, — pakartojau, ieškodamas tinkamų žodžių, — dar viena kanalizacija teleis mums geriau tvarkyti šūdus, bet nieko neišspręs.

— Tikra tiesa, — tarė kažkas padrąsinamai, kelios galvos linktelėjo.

— Jei norime atlikti savo, kaip valdybos narių, pareigą, privalome turėti viziją įstaigos, kuri pakeis mūsų ligonius ir grąžins juos į pasaulį jau kaip laisvus žmones.

Kalbėdamas lėtai ir iškilmingai, pelniau du galvos linktelėjimus ir vieną žiovulį.

— Kaip vėlyvame eilėraštyje rašė Ezra Paundas, psichiatrijos gydykla yra totali įstaiga: ji apgaubia kiekvieną ligonį pastoviomis taisyklėmis, įpročiais ir nuostatomis, todėl jis visiškai izoliuojamas nuo labiau nenuspėjamų gyvenimo išoriniame pasaulyje problemų. Ligonis gali sėkmingai prisitaikyti prie ligoninės gyvenimo, nes gali neabejoti, kad jo siaubai bus riboti tam tikrais nuspėjamais rėmais. To tikėtis išoriniame pasaulyje jis negali. Todėl dažnas ligonis sugeba prisitaikyti prie gydyklos gyvenimo, bet vien pagalvojus, jog teks iš jos išeiti, jį apima tokia baimė, kad net kojas pakerta. Žodžiu, mes puikiai parengiame savo ligonius normaliai gyventi psichiatrijos gydykloje, bet niekur kitur.

— Ar tai susiję su posėdžio tema? — iš savo vietos prie stalo galo paklausė senasis Koblstounas.

— Taip, pone, tikrai taip, — kiek greičiau ištariau, paskui oriai pridūriau: — Aš regiu svajonę. O gal viziją: mums reikia parengti savo ligonius taip, kad jie galėtų jaustis patenkinti bet kurioje aplinkoje, išlaisvinti individą iš poreikio užsidaryti nuo sunkumų ir permainų. Mes...

— Betgi čia... daktare Rainhartai... — sutrikęs miknojo daktaras Vinkas.

— Mes turime sukurti suaugusių, baimės nejaučiančių vaikų pasaulį. Mes turime leisti prasiveržti daugialypumui, kurį išugdo mūsų anarchiška, prieštaringa visuomenė. Reikia, kad žmonės sveikintųsi gatvėje ir kad jiems būtų nė motais, jog nežino, su kuo sveikinasi. Mums reikia išsivaduoti iš to, kas sudaro individo tapatybę. Išsivaduoti iš saugumo, stabilumo ir logikos gniaužtų. Mums reikia kūrėjų bendrijos, vienuolyno džiaugsmu trykštantiems bepročiams.

— Apie ką jūs kalbate? — griežtai paklausė senasis Koblstounas, pakilęs nuo kėdės.

— Dėl Dievo meilės, Lukai, — sėskis! — tarė daktaras Manas.

Galvos atsigręžė viena į kitą, paskui vėl į mane.

— Mes elgėmės kaip kvailiai! Kaip paskutiniai mulkiai! — vožiau kumščiu per stalą. — Milijoną metų mes tikėjome, kad vienintelė galimybė rinktis — tarp kontrolės ir drausmės iš vienos pusės ir veiksmų laisvės iš kitos — nesuvokdami, kad abu būdai yra vienodai tinkami palaikyti nuolatiniams įpročiams, nuostatoms ir asmenybei. Tai prakeiktai asmenybei!

Sugriežiau dantimis ir pasipurčiau.

— Mums reikia drausmingos anarchijos, kontroliuojamos veiksmų laisvės, karaliaus dienai, rusų ruletės, veto, ena, bena, doki, baki, erba, terba, obe, smaki: naujos gyvensenos, naujo pasaulio, kauliukų žmonių bendruomenės.

Šiais žodžiais kreipiausi tiesiai į senąjį Koblstouną, bet jis nė nesumirksėjo.

— Apie ką jūs kalbate? — paklausė jis vėl, tik šįsyk ne taip rūsčiai.

— Kalbu apie tai, kad reikia paversti Kvinzboro valstybinę ligoninę centru, kuriame ligoniai būtų sistemingai mokomi žaisti su gyvenimu, paversti tikrove visas savo fantazijas, būti nesąžiningi ir tuo mėgautis, meluoti, apsimetinėti, jausti neapykantą, įniršį, meilę ir atjautą, nelygu ką palieps kauliukų užgaidos. Kalbu apie tai, kad reikia sukurti įstaigą, kur gydytojai kartkartėmis ištisas dienas ar net savaites apsimetinės esą ligoniai, o ligoniai — gydytojai ir rengs psichoanalizės sesijas, kur sanitarai ir slaugytojai vaidins ligonius, lankytojus, gydytojus ir televizorių taisymo meistrus, kur visa sumauta įstaiga bus viena didžiulė scena, po kurią visi galės laisvai vaikščioti.