Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Gal galėtumėt paduoti mums rankšluostį? — paprašė Terė. Didžiąją jos veido ir kūno dalį dengė paklodė ir masyvus Džordžo kūnas.

Mano pakilios nuotaikos nesugadino net šis šiurkštus įsibrovimas į mano mintis. Tomis šlovingomis minutėmis žiūrėjau į save kuo rimčiausiai. Nuėjau į vonią, atnešiau jiems rankšluostį. Mažumą pakikenę jie gulėjo šalia tylėdami ir vėl manęs nepastebėdami. Kol paklodė gulėjo suglebusi ir nejudanti ant nebylių jų kūnų, pirštų galiukais nutipenau prie pasidėtų ant grindų kelnių ir išsitraukiau iš kišenės savo kauliukus. Jei atsivers nelyginis akių skaičius — šįvakar su Džordžu ir Tere pradėsiu kauliukų terapiją, jei lyginis — nepradėsiu. Kupinas pasitikėjimo savimi paridenau kauliuką lovos kojūgalyje — šešios akys. Hmmm. Kaip geroji fėja, palikusi vaikučiui monetą po pagalve, susirinkau drabužius ir išsprūdau į naktį. Ausyse aidėjo nemirtingi Kristaus žodžiai: „Gydytojau, padėk sau — šitaip padėsi ir savo ligoniams. Tegu geriausia pagalba būna, kad jis savo akimis išvys žmogų, kuris išgydo save.“ Aš buvau pasiryžęs nusiplėšti nuo savo kūno kuklius daktaro Lucijaus Rainharto drabužius ir stoti prieš savo pacientus apsinuoginęs ir atsiskleidęs — Kauliukų Žmogus.

Trisdešimtas skyrius

Pirmas suaugęs žmogus, daktaro Rainharto supažindintas su kauliukų gyvenimu, buvo Arlyna Ekstein, nekrentanti į akis žmona daktaro Eksterno, garsaus psichoanalitiko ir veikalų autoriaus. Jau keleri metai ponia Ekstein skundėsi įvairiomis nervų ligomis, kurias aiškino seksualiniu nepasitenkinimu, kylančiu dėl epizodiško vyro glamonių pobūdžio. Neturintis laiko daktaras Eksternas sausiui įpusėjus pagaliau nusprendė siųsti ją pas psichoanalitiką, kad šis galėtų nusigauti iki jos problemos gelmių. Vyrui paraginus („Sutvarkyk ją, Lukai, brangusis“), ji ėmė lankyti psichoanalizės sesijas pas daktarą Rainhartą. Kelios pirmosios sesijos buvo skvarbios, ir ponia Ekstein pamatė gebanti atsiverti dažniau negu anksčiau. Daktaras Eksternas pastebėjo, kad žmonos nervingumo simptomai sumažėjo ar visai pranyko ir kad seksas nebėra užvaldęs visų jos minčių.

Praėjus kiek daugiau nei pusantro tokio gydymo mėnesio (tris kartus per savaitę), daktaras Rainhartas, paakintas Mergelės Marijos apsireiškimo per Rainharto-Feloni pakantumo amoralumui tyrimą, pasiryžo pradėti kauliukų terapiją. Jis pradėjo ramiai ir oriai — toks nusiteikimas buvo būdingas šiai jo gyvenimo stadijai.

— Nenusisek liemenėlės, Arlyna, noriu pasikalbėt su tavim apie kai ką svarbaus.

— Negali pasikalbėt apie tai vėliau?

— Ne.

Jis išsitraukė du naujus sidabrinius kauliukus, ką tik pagamintus Taxco bendrovės Meksikoje, ir padėjo juos ant savo rašomojo stalo.

— Kas čia, Lukuti?

— Čia kauliukai.

— Tiek aš matau.

— Mes pradėsime kauliukų terapiją.

— Kauliukų terapiją?

Daktaras Rainhartas be galo aiškiai išdėstė kauliukų ridenimo siekiant nustatyti būsimus veiksmus praktiką ir teoriją. Ponia Ekstein klausėsi labai dėmesingai, nors nesiliovė muistytis ant kėdės. Kai tapo aišku, kad jis baigė, ji kur; laiką tylėjo, paskui giliai atsiduso.

— Bet aš vis tiek nesuprantu kodėl, — tarė ji. — Sakai, galiu leist kauliukams nuspręsti, ar dulkinsimės šį rytą, ar ne. Manau, tai kvaila. Aš noriu dulkintis. Tu nori dulkintis. Kam traukti į šį reikalą kauliukus?

— Todėl, kad daugybė tavo dalelių nenori dulkintis. Nedidelė tavo dalis nori man užvožti, parbėgti pas Džeiką arba kalbėtis su manim apie psichoanalizę. Tačiau toms tavo dalims niekada neleidžiama pasireikšti. Tu slopini jas, nes didžioji tavo dalis tenori dulkintis.

— Jeigu tai mažos mano dalelės, tegu jos ir lieka mažos.

Daktaras Rainhartas atsilošė su kėde ir atsiduso. Jis išsitraukė pypkę ir ėmė ją kimšti. Paėmė vieną sidabrinį kauliuką, pakratė delne ir metė ant stalo. Susiraukė.

— Papasakosiu tau, kaip gimė Dievas — papasakosiu apie Kauliukų Žmogaus gimimą.

Tada daktaras Rainhartas papasakojo kiek paredaguotą istoriją apie tai, kaip jis atrado kauliukus ir pirmą kartą išžagino ponią Ekstein. Baigdamas tarė:

— Jei nebūčiau atidavęs nedidutei dalelei savęs galimybės, kad ją pasirinks kauliukas, dabar mudu čia nesėdėtume.

— Tu davei jam tik vieną tikimybę iš šešių?

— Taip. Esmė ta, kad aš daviau savasties mažumai galimybę būti išgirstai.

— Viso labo vieną tikimybę iš šešių?

— Mes niekuomet negalėsime tapti visaverčiais žmonėmis, kol neišvystysime visų svarbių savasties aspektų.

— Vos viena šeštoji tavęs geidė manęs?

— Arlyna, tai buvo istorinis įvykis. Mes kalbame apie teoriją. Nejaugi nesupranti, kad paklūstant kauliukams atsiveria visiškai naujos gyvenimo sritys?

— Aš jaučiu, kad buvau išnaudota.

— Jei suviliočiau tave iš šaltakraujiško geismo, jaustumeis patenkinta. Bet aš leidau įsikišti atsitiktinumui, ir tu jautiesi buvusi išnaudota.

— Nejaugi ničnieko nejauti taip stipriai, kad nenorėtum panaudoti kauliukų?

— Žinoma, jaučiu, bet tokius jausmus aš stengiuosi užgniaužti.

Daktaras Rainhartas ir ponia Ekstein žiūrėjo vienas į kitą visą minutę. Daktaras Rainhartas droviai šypsojosi, o ponia Ekstein atrodė pasibaisėjusi. Galop ji paskelbė nuosprendį.

— Tu esi beprotis, — pareiškė ji.

— Visiškas. Klausyk, aš tau parodysiu, kaip viskas vyksta. Aš užrašysiu, tarkime, tris galimybes. Viena ar dvi akys reikš, kad tęsime šį pokalbį, trys ar keturios — kad baigsim jį dabar pat, ir kiekvienas leisim kauliukams nuspręsti, ką veiksime kitas keturiasdešimt minučių. Penkios ar...

— O penkios ar šešios reikš, kad mes pasidulkinsim.

— Na, gerai.

Daktaras Rainhartas davė kauliuką poniai Ekstein. Kelias sekundes smarkiai pakračiusi jį rieškučiose, ji paklausė:

— Ar tai darant man nereikia murmėti kažkokių niekų?

— Gali pasakyti paprastai: „Teesie ne mano valia, o Tavo, Kauliuk“.

— Leisk mums smagiai pasipisti, Kauliuk, — tarė ji ir numetė jį ant rašomojo stalo.

Atsivertė penkios akys.

— Man dingo noras dulkintis, — tarė ji, bet pamačiusi susiraukusį daktaro Rainharto veidą nusišypsojo. Ji pajuto pradedanti suprasti kauliukų gyvenimo pranašumus. Bet, nespėjus jai leisti savo didžiajai daliai imtis darbo, prašneko daktaras Rainhartas.

— Dabar mes galim mesti kauliuką, kad nuspręstume, kaip mylėsimės.

Arlyna sudvejojo.

— Ką? — paklausė.

— Sueities būdų yra begalė; atskiros mūsų dalys trokšta skirtingų. Turim leisti nuspręsti kauliukams.

— Supratau.

— Pirmiausia, katras iš mūsų bus seksualiai agresyvus, aš ar tu? Jeigu iškris nelyginis...

— Luktelk. Aš pradedu suprasti šį žaidimą. Aš irgi noriu žaisti.

— Tai žaisk.

Ponia Ekstein paėmė abu kauliukus ir tarė:

— Viena akis reikš, kad mes mylėsimės tuo, rodos, tau patinkančiu juokingu būdu.

— Gerai.

— Dviakė reikš, kad aš atsigulsiu, o tu rankomis, burna ir linksmakočiu liesi visas mano kūno dalis, kol aš nebegalėsiu ištverti ir pareikalausiu ko nors kita. Triakė...

— Arba ridensime kauliuką dar kartą.

— Triakė... Pagalvokim... Tu žaisi su mano krūtim penkias minutes.

— Toliau.

Ponia Ekstein padvejojo, paskui jos veide pamažu ėmė švisti šypsena.

— Visada turim leisti spręsti kauliukams, ar ne?

— Tikrai taip.

— Bet galimybes kontroliuojame mes.

— Šaunuolė!

Ji džiugiai šypsojosi, tarsi būtų maža mergaitė, ką tik išmokusi skaityti.