Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Atžanga nesibaigia: po trejų ar ketverių metų jis vėl tampa haremo vykdomuoju direktoriumi, bet čia viskas pasikeitę. Jo kontingentą sudaro sekretorės, registratorės, o ypač sėkmingą dieną — kokia nors garsi kino žvaigždė. Džeinė Fondą, dalyvaujanti protesto pikete prieš Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovę, meta į jį žvilgsnį ir nusitempia į hipių bendruomenę, o ten... Bet tai atrodo nelabai realu, tad jis vėl bando pavergti mažąją telefono operatorę Mėgę Blemiš.

Būdamas trisdešimt septynerių, jis staiga meta darbą Pirso, Perkinso ir Pufo bendrovėje ir pereina į Niujorko Giants futbolo komandą. Perspektyva bėgti 100 metrų ar tempti ant nugaros keturiolika vyrų dabar nebeatrodo tokia džiugi, kokia atrodė trylikamečiui, taigi jis ateina į komandą vyriausiuoju treneriu. Nors jo komanda šalies pirmenybėse šešerius metus iš eilės buvo beviltiškai paskutinė ir joje tebežaidžia tie patys silpni vyrai, mūsų svajotojas sugalvoja naują taktinę gudrybę: trys puolėjai bėga išsirikiavę trisdešimties metrų atstumu vienas nuo kito, o ketvirtas centre gali perduoti kamuolį kiekvienam jų. Komanda su šiuo ketvertu priešakyje visą sezoną lengvai pelno taškus ir laimi keturiolika rungtynių iš eilės. Tada mūsų vyriškis įpusėjus sezonui perima vadovavimą Niujorko Rangers ledo ritulio komandai ir, įvedęs revoliucinę naujovę — šeši vyrai puolimo grandyje... na, kaip viskas klostosi toliau, jau žinote.

Sulaukus keturiasdešimt vienų viskas baigta: vyras metė šešių komandų vyriausiojo trenerio pareigas ir vėl svajoja užkariauti pasaulį. Ima reikštis kartėlis, susikaupęs per daugybę metų, ir jis tampa greitas kaip iššauta kulka, galingas kaip lokomotyvas ir trimis dideliais žingsniais gali peršokti per pastatus. Jis tampa generolu Kertisu Lemėjumi ir subombarduoja Kiniją taip, kad ten vėl ateina akmens amžius. Jis tampa Spirų Agniu ir neleidžia kelti galvų juodukams, hipiams ir liberalams. Jo vaizduotėje šiurpiai išradingai kankina jo žmoną ir vaikus, pavyzdžiui, virš didžiulio laužo kepa lyg paršelius, užmautus ant išgaląstų lazdų galų. Kartais vyras pasirodo laiku ir išgelbsti vaikus, kartais net žmoną, bet dažniausiai jis šiek tiek pavėluoja. Ašarodamas jis žengia milžiniškos laidotuvių procesijos viduryje. Procesijos dalyvius užpuola priešai, ir jis triuškina juos su savo taktiniais branduoliniais ginklais...

Rainharto galios sistema vyrams dabar turbūt jau aiški. Per kauliukų terapiją mes labai tiksliai galime nuspėti, kokius vaidmenis labiausiai norės atlikti mokinys: tereikia išsiaiškinti jo amžių, ir sistema duos atsakymą. Žinia, pasitaiko nukrypimų: kai kurie vyrai subręsta vėlai, kiti — tokių reta — išsivysto ne pagal metus. Pavyzdžiui, Erikas Kanonas vos devyniolikos būdamas gelbėjo pasaulį, o aš, būdamas vos trisdešimt penkerių, kaip kadaise aštuonmetis, vėl jį naikinu...

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Turėjau vos vieną sesiją su Eriku Kanonu pamėginti supažindinti jį su kauliukų terapija, nes juodu su tėvu pasiekė kažkokį susitarimą, ir pagal jį Erikas po trijų dienų turėjo būti išleistas iš gydyklos. Aišku, jis jaudinosi išrašomas ir įdėmiai nesiklausė, kai aš pradėjau sokratišką dialogą, norėdamas įtraukti jį į kauliukų terapiją. Deja, Sokrato metodui būtina, kad antras asmuo bent jau norėtų retkarčiais niurgztelėti, o kadangi Erikas neišleido jokio garso, aš nuleidau rankas ir per dvidešimties minučių paskaitą išdėsčiau kauliukų gyvenimo esmę. Jis sukluso. Man baigus, jis iš lėto papurtė galvą.

— Kaip lieki laisvėje, daktare? — paklausė jis. — Kaip tau pavyksta išlikti anoje šio stalo pusėje?

— Ką nori pasakyti?

— Kodėl tavęs neužrakina?

— Aš esu profesionalus psichiatras, — nusišypsojęs atsakiau.

— Profesionalus beprotis, užsiimantis psichoterapija. — Jis vėl papurtė galvą. — Vargšas tėtušis. Jis manė, kad mane gydo.

— Tavęs nežavi kauliukų gyvenimo sumanymas?

— Žinoma, žavi. Tu pasivertei kažkokiu kompiuteriu, panašiu į tuos, kuriuos mūsų karinės oro pajėgos naudoja Vietname. Tik užuot nukovęs kuo daugiau priešų, tu užsiprogramavai mėtyti bombas kur pakliūva.

— Tu nesupratai esmės. Kadangi tikro priešo nėra, visi gyvenimo karai tėra žaidimai, o kauliukų gyvenimas leidžia žaisti įvairius karo žaidimus, užuot lindėjus apkasuose ir tik retkarčiais paleidus šūvį, kaip paprastai būna gyvenime.

— „Priešo nėra“, — tyliai pacitavo jis įsmeigęs akis į grindis prieš save. — „Priešo nėra“. Labiau už viską mane verčia vemti žmonės, manantys, kad priešo nėra. Tavo kauliukų gyvenimas šimtą kartų nesveikesnis net už mano tėvą. Jis aklas, tad turi pasiteisinimą, o tu?! „Priešo nėra!“

Erikas pasirangė ant kėdės; jo veidą iškreipė įtampa. Jis sukiojo raumeningą savo kūną, kol atsistojo, bet jo kaklas vis dar įsitempęs gręžiojosi, o akys buvo nukreiptos į lubas. Jis sugniaužė kumščius ir galop jam pavyko šiek tiek aprimti.

— Kvaily tu paskutinis! — tarė jis. — Šis pasaulis yra durnynas, kur žudikai vaikšto laisvi, o kankintojai, nesveiki, ištvirkę sadistai vadovauja bažnyčioms, korporacijoms, valstybėms. Viskas galėtų būti kitaip, geriau, o tu sėdi ant savo riebios šiknos ir rideni kauliukus.

Nieko neatsakiau, nes nebuvau nusiteikęs eiti imtynių, tačiau klausydamasis kažkodėl jaučiausi prasikaltęs.

— Tu juk žinai, kad ši ligoninė yra farsas, tragiška kančia — taigi tragiškas farsas. Žinai, kad jai vadovauja pamišėliai — tikri pamišėliai! — apie tave net nekalbėsiu! — todėl dauguma ligonių atrodo tikri proto bokštai. Tu juk žinai, kas yra amerikietiškas rasizmas. Žinai, kas yra karas Vietname. O tu rideni kauliukus! Rupūs miltai, tu rideni kauliukus!

Jis abiem kumščiais trenkė į stalą priešais mane du, tris, keturis kartus ir sulig kiekvienu smūgiu ilgi jo plaukai krito į priekį it kokia juoda mantilija. Paskui nustojo.

— Aš išeinu, daktare, — tarė jis ramiai. — Aš išeinu į pasaulį ir pamėginsiu padaryti jį geresnį. Gali likti čia ir mėtyt savo atsitiktines bombas.

— Luktelk, Erikai, — pasakiau atsistojęs. — Prieš tau išeinant...

— Aš išeinu. Ačiū už žolelę, ačiū už tylėjimą, ačiū net už žaidimus, tik nesakyk, velniai griebtų, daugiau nė žodžio apie savo kauliukus, nes nudėsiu!

— Erikai... aš... tu...

Jis išėjo.

Trisdešimt penktas skyrius

Kai daktaras Manas į savo kabinetą Kvinzboro valstybinėje ligoninėje pasikvietė daktarą Rainhartą, šis turėjo suprasti turįs nemalonumų. O kai įėjęs pamatė senąjį Koblstouną tiesų ir rimtą, daktaras Rainhartas neabejojo turįs nemalonumų. Daktaras Koblstounas — aukštas, plonas ir žilaplaukis, daktaras Manas — žemas, storas ir pliktelėjęs, bet jų išraiška buvo vienoda: rūsti, ryžtinga, griežta. Iškviestas į Kvinzboro valstybinės ligoninės direktoriaus kabinetą, Rainhartas prisiminė, kaip jį, aštuonmetį, iškvietė į mokyklos direktoriaus kabinetą už tai, kad išlošinėjo iš šeštokų pinigus žaisdamas kauliukais. Taigi jo bėdos per tą laiką ne kažin kiek pasikeitė.

— Tai ką jūs ten sakėte apie kauliukus, jaunuoli? — piktai paklausė daktaras Koblstounas palinkdamas į priekį ant kėdės ir kartą garsiai stuktelėdamas lazdele, kurią laikė tarp kojų. Jis buvo vyresnysis ligoninės direktorius.

— Kauliukus? — paklausė daktaras Rainhartas suglumusiu veidu. Jis vilkėjo mėlynais džinsais, baltais trumparankoviais marškinėliais, avėjo sportbačiais — šitokią aprangą išrinko kauliukai, bet ją pamatęs daktaras Manas išbalo. Daktaras Koblstounas, matyt, jos nepastebėjo.