Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Tyla.

— Fe, kaip bjauriai pašnekėjai, — prabilau aš. — Džeikas nori padėti savo pacientams, o ne juos sunaikinti. Be to, koncentracijos stovyklų komendantai kartais... neduodavo belaisviams valgyti.

Tyla. Atrodė, kad daktaras Manas kramto, ką atrajojęs; daktarė Feloni krutino galvą į šonus ir aukštyn žemyn, tarsi žiūrėdama teniso rungtynes, per kurias žaidėjai atmušinėjo kamuoliuką vien žvakėmis. Džeikas ryžtingai palinko į priekį ir be baimės žiūrėdamas į ramų daktaro Mano veidą rašomosios mašinėlės greičiu išbėrė:

— Nesuprantu, ką norėjai pasakyti, Timai. Kada nori galiu palyginti savo ligonių statistiką su tavo. Laikausi tokios pat nuostatos pacientų išrašymo klausimu kaip ir direktorius. Manau, turėtum atsiprašyti.

— Tu visiškai teisus, — daktaras Manas nusišluostė lūpas servetėle (o gal susižėrė iš jos trupinius). — Atsiprašau. Aš irgi visai smagiai jausčiausi būdamas komendantas. Smagiai nesijaustų tik Lukas — jis visus paleistų, kai tik šautų į galvą.

Daktaras Manas neapsidžiaugė, kai išleidau Artūrą Toskaninį Džonsą.

— Ne, nepaleisčiau, — atsakiau. — Jei būčiau komendantas, dviem šimtais procentų padidinčiau maisto davinį, daryčiau bandymus su belaisviais, ir psichiatrija per dvylika mėnesių pralenktų Froidą šimtu metų.

— Kalbi apie belaisvius žydus? — paklausė Džeikas.

— Tu velniškai teisus. Žydai — tinkamiausi tiriamieji psichologiniams bandymams, — patylėjau gal pusantros sekundės, bet, Džeikui prasižiojus kalbėti, aiškinau toliau: — Todėl, kad jie labai protingi, jautrūs ir lankstūs.

Džeiką šie žodžiai pristabdė. Rasinis stereotipas, kurį sukūriau trim savo būdvardžiais, matyt, neleido jam prie nieko prikibti.

— Ką turi galvoje sakydamas „lankstūs“? — paklausė jis.

— Nesustabarėję — neturintys išankstinių nusistatymų, gebantys keistis.

— Kokius bandymus vykdytum, Lukai? — paklausė daktaras Manas, žiūrėdamas į putlią padavėją, liulančią pro šalį su omarų lėkšte.

— Belaisvių kūnų neliesčiau — jokių smegenų operacijų, sterilizacijų ir panašių dalykų. Daryčiau vien štai ką: visus asketus paversčiau hedonistais, visus epikūrininkus — flagelantais, nimfomanes — vienuolėmis, homoseksualistus — heteroseksualistais, ir atvirkščiai. Visus priversčiau valgyti nekošerinį maistą, atsisakyti savo religijos, pakeisti profesiją, kitaip rengtis, rūpintis savim, vaikščioti ir taip toliau, be to, padaryčiau juos neprotingus, nejautrius ir nelanksčius. Aš įrodyčiau, kad žmogų pakeisti įmanoma.

Daktarė Feloni atrodė mažumą nustebusi, nes gan išraiškingai linksėjo galvą:

— Mes darysime tai Kvinzboro valstybinėje ligoninėje?

— Kai tapsiu direktorium, — atsakiau.

— Kažin ar tai būtų etiška, — tarė ji.

— Kaip visa tai padarytum? — paklausė daktaras Manas.

— Dravaido psichoterapija.

— Dravaido psichoterapija? — nesuprato Džeikas.

— Taip. Honkeris, Ronsonas ir Glupas, 1958 metų rugpjūčio ABP Journa l , nuo šešiolikto iki dvidešimt trečio puslapio, bibliografija su komentarais. Žodžių „dramos vaidmenų“ santrumpa.

— Padavėja, prašyčiau desertų valgiaraščio, — tarė daktaras Manas. Atrodė, kad pokalbis jo nebedomina.

— Tokia pat sistema kaip Moreno? — paklausė Džeikas.

— Ne. Morenas liepia pacientams vaidinti savo fantazijas režisuotose trumputėse pjesėse. Dravaido terapija verčia pacientus išgyventi savo slopinamus latentinius impulsus.

— O kas tas ABP Journa l ? — pasiteiravo Džeikas.

— Džeikai, sutinku su viskuo, ką sakai, — raminau jį. — Neerzink manęs. Visas tas plonytis audeklas, prilaikantis mūsų ginčą, suplyš ir mums teks po juo kapanotis.

— Bandymus su pacientais siūliau ne aš.

— Tai ką tu paprastai darai tą psichoanalizės sesijos valandą?

— Juos gydau.

Daktaras Manas buvo bepradedąs pratisai griaudžiamai kvatoti, bet paspringo kąsniu ir galop baisiausiai užsikosėjo.

— Džeikai, argi ne mes patys sugalvojome plėsti psichiatrijos gydyklas ir didinti priėmimą į jas vienu procentu per metus, kol visi šalies gyventojai bus išgydyti? — priminiau.

Tyla.

— Pirmiausia reikės išgydyti tave, Lukai, — tyliai tarė Džeikas.

— Leiskit pradėti šiandien, dabar. Man reikia pagalbos. Man reikia maisto.

— Turi galvoje psichoanalizę?

— Taip. Visi žinom, kad man jos labai reikia.

— Tave analizavo daktaras Manas.

— Praradau pasitikėjimą juo. Jis nemoka elgtis prie stalo. Jis eikvoja maistą.

— Žinojai tai ir anksčiau.

— Bet tik dabar supratau maisto svarbą.

Tyla. Ją nutraukė daktarė Feloni:

— Džiaugiuosi, kad užsiminei apie Timo elgesį prie stalo, Lukai, nes jau kuris laikas...

— Kaip sakai, Timai? — paklausė Džeikas. — Ar galiu paimti Luką?

— Žinoma. Aš dirbu tik su neurotikais.

Po šios dviprasmiškos pastabos (aš šizofrenikas ar psichiškai sveikas?) pokalbis iš esmės baigėsi. Už kelių minučių nusvirduliavau nuo stalo įsipareigojęs penktadienį mūsų bendroje kontoroje pradėti psichoanalizės kursą pas daktarą Džeikobą Eksterną.

Džeikas nuėjo nuo stalo kaip žmogus, kuriam ką tik ant sidabrinės lėkštelės įteikė Dievo Sūnystės liudijimą — tuoj prasidės jo didžiausias triumfas. Ir, prisiekiu Fromu, jis neklydo.

Na, o kalbant apie mane... Kai po aštuoniolikos valandų pagaliau pavalgiau, noras gydytis praėjo, bet, kaip vėliau paaiškėjo, sprendimas vėl lankyti psichoanalizę, tik šįsyk pas Džeiką, buvo genialus žingsnis. Niekad neabejok Kauliuko Valia. Net jeigu miršti badu.

Septynioliktas skyrius

Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti. Kauliukai nusprendė, kad daktaras Rainhartas turi platinti jų marą — jam buvo įsakyta sugadinti savo nekaltus vaikučius ir įtraukti juos į kauliukų gyvenimą.

Jis apsukriai prikalbino savo žmoną tris dienas paviešėti pas jos tėvus Daitona Biče, pasitelkęs į pagalbą klastingą patikinimą, kad jis su tarnaite ponia Roberts puikiai pasirūpinsią vaikais. Paskui jis apgaule išviliojo ponią Roberts į miuzikholą Medisono aikštėje.

Trindamas delnus ir isteriškai šypsodamas daktaras Rainhartas pradėjo įgyvendinti savo kraupųjį sumanymą įpainioti nekaltus vaikučius į šį nuodėmingų šlykštynių voratinklį.

— Mano vaikai, — tarė jis jiems nuo svetainės sofos tėvišku balsu (Ak, kokiais apsiaustais kartais prisidengia nelabasis!), — sugalvojau labai įdomų žaidimą, kurį šiandien drauge pažaisime.

Lorensas ir mažoji Evė prilindo prie tėvelio kaip nekalti naktiniai drugiai prie pražūtingos liepsnos. Jis išsitraukė iš kišenės ir padėjo ant sofos ranktūrio du kauliukus — tas baisias sėklas, jau pradėjusias duoti tokių karčių vaisių.

Vaikai išpūtę akis spoksojo į kauliukus — jie dar nebuvo matę blogio iš arti, tačiau kauliukų skleidžiama mirganti žalia šviesa sudrebino jų širdutes iki pat gelmių. Gniauždamas savyje baimę Lorensas narsiai paklausė:

— Kokį žaidimą, tėti?

— Pasakyk ir man, — pritarė Evė.

— Jis vadinamas kauliukų žmogaus žaidimu.

— Koks tai žaidimas? (Vos septynerių, bet visai netrukus blogio bus pritvinkęs kaip senis.)

— Kauliukų žaidimas toks: mes surašom šešis dalykus, kuriuos galėtume daryti, paskui ridenam kauliuką ir žiūrim, ką iš tikrųjų veiksim.

— A?

— Arba surašom šešis žmones, kuriais galėtumėt būti, paskui ridenam kauliuką ir žiūrim, kuriuo būsit.