Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Brangus Dieve, — ištariau garsiai, — padėk šią valandą vykdyti Tavo valią, atliepti Tavo sielos šauksmą ir kiekvienu atodūsiu Tave garbinti. Amen.

Vis dar nuleistomis akimis atsisėdau, svarstydamas, ką daryti toliau. Per pirmąsias sesijas su Eriku savo įpratimu dažniausiai jo minčių niekur nenukreipdavau ir didžiai trikdavau, nes jis tapo pirmu pacientu psichiatrijos istorijoje, kuris sugebėjo išsėdėti pirmas tris sesijas paeiliui neištardamas nė žodžio ir likdamas visiškai ramus. Per ketvirtą jis visą valandą be perstojo kalbėjo apie savo palatos ir pasaulio būklę. Kitose sesijose jis tai tylėdavo, tai neužsičiaupdavo. Per pastarąsias tris savaites tik porą kartų pabandžiau atlikti kauliukų nurodytus bandymus ir liepiau Erikui pamėginti pajusti meilę visiems autoritetams, bet visas mano gudrybes jis pasitiko tyla. Kai dabar pakėliau galvą, jis budriai į mane žiūrėjo. Juodomis akimis smeigdamas mane prie kėdės, jis išsitraukė iš kišenės cigaretę Winston, palinko į priekį ir be žodžių pasiūlė man.

— Ačiū, nenoriu, — atsakiau.

— Siūlau kaip vienas Jėzus kitam, — pašiepiamai šypsodamas tarė jis.

— Ačiū, ne.

— Kuriems galams ta malda?

— Šiandien jaučiuosi... pamaldžiai, — atsakiau, — ir...

— Džiaugiuosi dėl jūsų, — tarė jis.

— ...norėjau pasidalyti savo jausmais su tavim.

— Kas tu toks, kad būtum pamaldus? — netikėtai šaltai paklausė jis.

— Aš... aš esu... aš esu Jėzus, — pralemenau.

Akimirką jo veide išliko tas šaltakraujiškas budrumas, paskui jį iškreipė niekinanti šypsena.

— Tau stinga valios, — atsakė jis.

— Ką nori pasakyti?

— Tu nesikankini, deramai neatjauti savo artimo, neturi savyje ugnies, kad galėtum būti Kristus, iš tikrųjų gyvenantis šioje žemėje.

— O tu, mano sūnau?

— O aš visa tai turiu. Kiekvieną gyvenimo akimirką mano viduriuose liepsnoja ugnis, kad pažadinčiau šį pasaulį, išvyčiau, velniai rautų, tuos šunsnukius iš šventovės, kalaviju sukapočiau jų surambėjusias sielas.

— O meilė?

— Meilė? — suriaumojo jis ant manęs. Dabar jo kūnas ant kėdės buvo tiesus ir įsitempęs. — Meilė... — ištarė tyliau. — Taip, meilė. Jaučiu meilę tiems, kurie kenčia, kuriuos drasko mašina, tik ne tiems, kurie stovi prie jos valdymo pulto — tik ne kankintojams.

— Kas jie tokie?

— Tu, bičiuli, ir visi tie, kurie galėtų pakeisti tą mašiną, ją sudaužyti ar prie jos nebedirbti, bet to nepadaro.

— Aš esu tos mašinos dalis?

— Kiekvieną akimirką, kai vaidini šį psichoterapijos farsą šitam slaugytojų apniktame kalėjime, kali savo vinį į mano kryžių.

— Bet aš noriu tau padėti, išgydyti, padaryti laimingą.

— Atsargiau — aš apsivemsiu.

— O jeigu nustočiau dirbęs tai mašinai?

— Tuomet šiokią tokią viltį turėtum. Tuomet gal ir klausyčiausi; tuomet nebūtum man niekas.

— Bet jeigu aš išeisiu iš sistemos — kaip kada nors vėl tave pamatysiu?

— Yra lankymo valandos. Beje, aš čia neilgai bebusiu.

Sėdėjome ant savo kėdžių budriai ir smalsiai vienas kitą nužiūrinėdami.

— Tu nesistebi, kad pradėjau mūsų sesiją malda ar kad esu Jėzus?

— Tu žaidi žaidimus. Nežinau kodėl, bet žaidi. Todėl nekenčiu tavęs mažiau negu kitų, bet žinau, kad niekada negaliu tavim pasitikėti.

— Tu manai esąs Kristus?

Jis nusuko akis nuo manęs į suodiną langą.

— Tas, kuris turi ausis, tegirdi, — tarė jis.

— Nemanau, kad tu pakankamai myli, — atsakiau. — Jaučiu, kad meilė yra visa ko raktas, o tu, matyt, turi vien neapykantos.

Jis iš lėto vėl įsmeigė žvilgsnį į mane.

— Galėtum kovoti, Rainhartai. Užuot žaidęs. Privalai pažinti savo draugą ir jį mylėti, pažinti savo priešą ir jį pulti.

— Tai sunku.

— Atsimerk, ir tiek. Tas, kuris turi akis, temato.

— Aš visados matau, kaip gėriukai ir blogiukai straksi vieno žmogaus viduje. Aš niekuomet nematau taikinio, kurį turėčiau pulti. Visada noriu atleisti, mylėti.

— Žmogų, kuris valdo mašiną, ir žmogų, kuris yra mašinos dalis, nesunku pamatyti. Esi regėjęs juos visus: melagius, apgavikus ir mulkintojus. Tik paėjėk gatve atsimerkęs ir taikinių tau netrūks.

— Nori, kad mes juos žudytume?

— Noriu, kad su jais kautumeis. Visame pasaulyje vyksta karas, ir į kariuomenę pašaukti visi, taigi arba eini už mašiną, arba prieš ją, arba esi jos dalis, arba ji kasdien traiško tau kiaušius. Nori to ar ne, bet gyvenimas šiandien yra karas, ir kol kas, Rainhartai, tu koveisi ne toje pusėje.

— Bet juk privalai mylėti savo priešus, — paprieštaravau.

— Be abejo. Bet turi nekęsti blogio, — atsakė jis.

— Neteisk ir nebūsi teisiamas.

— Jei sėdi ant tvoros, tau įvaro į šikną, — nesišypsodamas atšovė jis.

— Man stinga ugnies — man visi patinka, — liūdnai pasiteisinau.

— Taip, tau stinga ugnies.

— Kam tada aš tinku? Noriu būti religingas.

— Gal apaštalas, — tarė jis.

— Vienas iš dvylikos?

— Tikriausiai. Imi trisdešimt žalių už valandą?

Už pusvalandžio sėdėdamas priešais Artūrą Toskaninį Džonsą jaučiausi prislėgtas, išvargęs ir nejėziškas, tad mažai kalbėjau. Kadangi kaip paprastai Džonsas irgi tylėjo, sėdėjome maloniai užsidarę savo atskiruose pasaulėliuose, kol sukaupiau pakankamai energijos, kad galėčiau mėginti ir toliau vaidinti savo vaidmenį.

— Pone Džonsai, — galop pasakiau, žiūrėdamas į įsitempusį jo kūną ir susiraukusį veidą, — sutinku: jūs teisingai elgiatės nepasitikėdamas jokiu baltu žmogumi, bet pabandykite akimirką įsivaizduoti, kad aš — galbūt dėl kažkokios savo paties neurozės — jaučiu jums nepaprastai šiltus jausmus ir be galo trokštu jums kaip įmanydamas padėti. Ką galėčiau jums padaryti?

— Ištraukit mane iš čia, — atsakė jis, tartum būtų tikėjęsis šio klausimo.

Susimąsčiau. Per maždaug dvidešimt sesijų įsitikinau jį turint vien šį nenumaldomą troškimą — lyg į narvą uždarytas gyvūnas nieko kito jis nenorėjo.

— O ką galėsiu jums padaryti, kai padėsiu išsivaduoti?

— Ištraukit mane iš čia. Kol nesu laisvas, apie nieką kita negaliu galvoti. O anapus šių sienų...

— Ką jūs darytumėt anapus šių sienų?

— Po velnių, vyruti, — užpyko jis, — sakiau, ištrauk mane iš čia, užteks tų kalbų. Sakei, kad nori padėti, bet vis mali šūdą.

Apmąsčiau jo žodžius. Aiškiai supratau, kad visa, kuo galėčiau padėti Džonsui ligoninėje, jam neatrodytų baltojo gydytojo pagalbos veiksmas. Jeigu man nepavyks įveikti šio ydingo mąstymo, mano meilė jo niekada nepalies. Na, o jeigu jį išleisčiau, manytų: ė, šitas kvailas baltašiknis kaip reikiant susimovė. Na ir kas? Ligoninėje jis gali jausti vien neapykantą. Iš jos išėjęs...

Atsistojau, priėjau prie suodino lango ir pažiūrėjau į pulkelį ligonių, lauke vangiai žaidžiančių beisbolą.

— Liepsiu jus tuoj pat paleisti. Šiandien dar prieš vakarienę galėsite grįžti namo. Tai bus ne visai teisėta, ir aš galiu turėti nemalonumų, bet jeigu galiu jums duoti tik laisvę — duosiu.

— Nori mane išdurt?

— Nė valandai nepraėjus grįšit į miestą, net jeigu pats turėsiu nuvežti.

— Čia kažkas ne taip. Jeigu šiandien galiu išeiti į laisvę, kodėl negalėjau prieš mėnesį? Aš juk nė šūdą nepasikeičiau? — jis pašiepiamai šyptelėjo iš savo paties gramatikos.

— Taip, žinau. Užtat pasikeičiau aš.

Vėl atsukau jam nugarą ir pažvelgiau į veją, kur už žaidžiančiųjų beisbolą berniukas bandė paleisti aitvarą.