Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Penkioliktas skyrius

Vieną dieną buvau Kristus. Mylinčio Jėzaus vaidmuo tikrai tiko įprastos elgsenos modeliams griauti, bet aš nustebau, koks nuolankus, mylintis ir atjautus ėmiau jaustis. Kauliukai man įsakė: „Būk toks kaip Jėzus“ ir nuolatos būti kupinam krikščioniškos meilės kiekvienam sutiktajam. Tą rytą savo noru nuvedžiau vaikus į mokyklą laikydamas jų rankutes ir jausdamasis geraširdis, mylintis tėvas. Manęs nė kiek neišmušė iš vėžių Laris, paklausęs: „Kas nutiko, tėti, kodėl eini su mumis?“ Grįžęs į kabinetą mūsų bute iš naujo perskaičiau Kalno pamokslą ir didžiąją Morkaus evangelijos dalį. Atsisveikindamas su Lile, išeinančia švaistyti pinigų parduotuvėse, palaiminau ir parodžiau tokį švelnumą, kad ji nusprendė, jog kažkas negerai. Šiurpią akimirką buvau beprisipažįstąs apie romaną su Arlyna ir prašąs atleisti, bet nusprendžiau, kad ten kitas vyras — ir kitas pasaulis. Kai vėl pamačiau Lilę vakare, ji prisipažino, kad mano meilė jai padėjo išleisti trigubai daugiau pinigų negu paprastai.

Tą pavakarę turėjau pasimatyti su Arlyna, bet žinojau raginsiąs ją ir save nebenusidėti ir melsti atleidimo. Ypač gailiaširdis stengiausi būti Frankui Osterfladui ir Lindai Reikman, to ryto pacientams, bet iš pažiūros tai menkai tepadėjo. Ponas Osterfladas nesusilaikė, kai užsiminiau, esą žaginti mažas mergaites, ko gero, nuodėmė: jis pratrūko aiškinti, kad jos nusipelniusios visko, ką jis su jomis daro. Kai ėmiau skaityti jam Kalno pamokslą, jis vis labiau irzo. Kai priėjau tą vietą apie dešiniąją akį — jeigu ji skatina tave nusidėti, išlupk ją, o jeigu dešinioji ranka gundo tave... — jis pašoko nuo kušetės kitapus mano stalo ir sugriebė mane už gerklės dar nė nebaigus skaityti. Kai Džeikui, panelei Reingold ir tuo metu pas Džeiką buvusiam pacientui galop pavyko mus išskirti, Osterfladas ir aš buvome gan susigėdę ir labai droviai prisipažinome aptarinėję Kalno pamokslą.

Linda Reikman atrodė pasidygėjusi, kai jai nusirengus iki juosmens pasiūliau kartu pasimelsti. Kai ji ėmė bučiuoti man ausį, prašnekau apie dvasinės meilės būtinybę. Kai ji įpyko, maldavau jos atleidimo, bet kai atsegė mano praskiepą, vėl pradėjau skaityti Kalno pamokslą.

— Kas, po velnių, tau šiandien pasidarė?! — pašaipiai paklausė ji. — Elgiesi dar bjauriau negu aną kartą.

— Bandau tau parodyti, kad esama dvasinės meilės, kur kas labiau praturtinančios negu tobuliausi iš visų kūniškų potyrių.

— Tu tikrai tiki tais paistalais? — paklausė ji.

— Aš tikiu, kad visi žmonės yra paklydėliai, kol juos užlieja didelė, šilta meilė visiems artimiesiems, dvasinė meilė, meilė Jėzui.

— Tu rimtai tiki tais paistalais?

— Taip.

— Grąžink man pinigus!

Kai tą dieną per pietus susitikau su Džeiku, vos neapsiverkiau. Taip norėjau padėti jam, tempiamam to nepermaldaujamo, perkrauto jo variklio. Jis lėkte lėkė per gyvenimą nespėdamas patirti nieko, o svarbiausia — tos didžios meilės, kurios buvau pritvinkęs aš. Kabindamas šakute didžiulius kąsnius troškintos jautienos su pupelėmis, jis pasakojo man apie nusižudžiusį per klaidą savo pacientą. Svarsčiau, kaip nugriauti tą iš pažiūros neįveikiamą jo šarvuotos savasties sieną, bet nieko negalėjau sugalvoti. Kuo toliau, tuo labiau liūdau. Jaučiau, kaip akys pritvinksta ašarų. Irzliai įsakiau sau nebūti sentimentaliam ir vėl ėmiau ieškoti kokio kelio į jo širdį.

„Kelias į jo širdį“ buvo kaip tik ta frazė, kuria mąsčiau tą dieną. Kiekvienai asmenybei ir kiekvienai religijai būdingas tam tikras žodynas ir kalbos stilius; pasijutęs Jėzumi Kristumi, pamačiau mylįs žmones, ir tas potyris pasireiškė nepažįstamais veiksmais ir nepažįstama kalba.

— Džeikai, — galop prabilau, — ar kada nors jauti didžią šilumą ir meilę žmonėms?

Jis sulaikė šakutę prie burnos ir akimirką vėpsojo į mane.

— Apie ką tu? — paklausė.

— Ar kada nors jauti, ar kada nors esi pajutęs užplūstant neapsakomą šilumą ir meilę kokiam nors žmogui ar visai žmonijai?

Jis dar akimirką pavėpsojo, paskui tarė:

— Ne. Froidas tokius jausmus siejo su panteizmu ir dvejų metų vaiko raidos stadija. Mano manymu, iracionali žmogų užliejanti meilė yra regresija.

— Ir tu niekados jos nepajutai?

— Ne. Kodėl klausi?

— O kas, jeigu tokie jausmai yra... nuostabūs. Kas, jeigu jie malonesni ir labiau pageidautini negu bet kuri kita būsena? Ar jie gali būti nepageidautini vien todėl, kad yra regresyvūs?

— Be abejo. Kas tas pacientas? Tas berniūkštis Kanonas, apie kurį man pasakojai?

— O kas, jeigu pasakyčiau tau, kad aš pats jaučiu tokį meilės ir šilumos visiems žmonėms antplūdį?

Garinė žemsemė šįsyk sustojo.

— O ypač meilę tau, — pridūriau.

Džeiko akys už lęšių sumirksėjo. Jis atrodė — aš tik interpretuoju išraišką, kurios iki tol nebuvau matęs — išsigandęs.

— Sakyčiau, kad tu regresuoji, — nervingai atsakė jis. — Kažkoks tavo raidos aspektas sutriko. Norėdamas išvengti atsakomybės ir ieškodamas pagalbos tu griebeisi tos didžios vaikiškos meilės visiems žmonėms, — jis vėl pradėjo valgyti. — Nieko, ji praeis.

— Manai, kad aš juokauju apie tą jausmą, Džeikai?

Jis nusisuko, ir jo akys ėmė šokinėti po kambarį lyg į spąstus įkliuvę žvirbliai.

— Negaliu pasakyti, Lukai. Pastaruoju metu tu keistai elgiesi. Gal tik žaidi, o gal esi nuoširdus. Galbūt tau vėl reikėtų lankyti psichoanalizės sesijas, pasikalbėti su Timu. Aš, kaip draugas, negaliu čia apie tave spręsti.

— Gerai, Džeikai. Bet noriu, kad žinotum: myliu tave ir nemanau, kad tai turi ką nors bendra su libido energijos nukreipimu į objektą ar analine stadija.

Jis nustojo valgyti ir nervingai sumirksėjo žiūrėdamas į mane.

— Tai krikščioniška meilė, veikiau — judėjiškai krikščioniška, — paaiškinau.

Jis atrodė vis labiau persigandęs. Ėmiau dėl jo baimintis.

— Kalbu tik apie šiltą, aistringą brolišką meilę, Džeikai, nėra ko nerimauti.

Jis nervingai šyptelėjo, greitosiomis sušnairavo į mane ir paklausė:

— Ar dažnai užeina tokie priepuoliai, Lukai?

— Būk geras — dėl to nesijaudink. Papasakok daugiau apie tą pacientą. Ar baigei straipsnį apie jo atvejį?

Netrukus Džeiko garvežys visu greičiu varė tolyn, sėkmingai palikęs savo kolegą, meilės pritvinkusį Lucijų Rainhartą, kažkokioj provincijos skylėj — tegul sau laukia, kol bus galima parašyti apie jį straipsnį.

— Sėsk, mano sūnau, — pasakiau Erikui Kanonui, kai tą dieną po pietų jis įėjo į mano žalią kambarėlį Kvinzboro valstybinėje ligoninėje. Prieš prašydamas slaugytojos jį atvesti, jutau didžiai šiltą, jėzišką jausmą. Dabar, stovėdamas už rašomojo stalo, žvelgiau į jį su meile. Jis žiūrėjo į mane, tartum tikėtų galįs išvysti mano sielą, ir didelės juodos jo akys pajuokiamai žvilgėjo. Nors vilkėjo išblukusiomis chaki spalvos kelnėmis ir suplyšusiais teniso marškinėliais, atrodė rimtas ir orus — grakštus ilgaplaukis Kristus, darantis įspūdį, kad kasdien mankštinasi ir yra išdulkinęs visas savo kvartalo merginas.

Jis kaip visada prisitraukė kėdę prie lango, atsainiai, nerūpestingai sudribo ir ištiesė kojas į priekį. Iš kairio sportbačio pado į mane nebyliai spoksojo skylė.

— Pasimelskime, — pasakiau nulenkdamas galvą.

Mano žodžiai užklupo jį, kai žiovavo, susidėjęs rankas ant pakaušio. Pražiota burna sustingo, jis įsmeigė į mane akis, paskui sulenkė kojas, palinko į priekį ir nulenkė galvą.