Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Naujos vietos ir nauji vaidmenys privertė mane aiškiau pajusti, kaip aplinkiniai į mane reaguoja. Kai žmogus būna pats savimi, paklūsta vidinei prigimčiai, nešioja įprastas jam tinkamas kaukes, susilieja su aplinka, paprastai jis nepastebi kito žmogaus elgsenos subtilybių. Jis ima aiškiau jas pastebėti tik tada, kai tas kitas žmogus nebepaiso įprastų elgsenos modelių. Tačiau ėmus laužyti įprastą elgseną kilo grėsmė giliai manyje glūdinčioms asmenybėms, ir mano sąmonė buvo paakinta pakilti į neįprastą lygmenį — neįprastą todėl, kad žmogus instinktyviai ieško aplinkos, kurioje jo sąmonė galėtų atsipalaiduoti. Kurdamas problemas sau aš skatinau kitus mąstyti.

Kita vertus, aš pridarydavau kitiems keblumų.

Nors stengiausi elgtis taip, kad Lilė visada galėtų „logiškai“ paaiškinti mano keistenybes, vis dažniau leisdavau kauliukams nuspręsti, koks tėvas ir vyras būsiu, ypač per tris savaites, kurias Lilė, Laris, Evė ir aš praleidome išsinuomotoje sodyboje Long Ailendo rytuose.

Anksčiau, mano draugai, buvau užsidaręs savyje tėvas, o kartais išvis joks. Bendraudamas su vaikais dažniausiai: a) šaukdavau ant jų liautis šaukus, kai telefonu kalbėdavau svetainėje; b) šaukdavau ant jų eiti žaisti kur kitur, kai dieną norėdavau pasimylėti su Lile; c) šaukdavau ant jų liepdamas klausyti mamytės, kai jie itin įžūliai neklausydavo mamytės; d) šaukdavau ant Lario nebūti kvailam, kai jis bandydavo atlikti matematikos namų darbus.

Tiesa, kartais ant jų nešaukdavau. Kai apie ką nors svajodavau („Rainhartas atranda trūkstamą Froido teorijos grandį!“, „Sofija Loren skiriasi su Pončiu dėl Niujorko psichiatro!“, „Medicinos daktaras mėgėjas padaro gudrų ėjimą fondų biržoje!“) ar apie ką nors galvodavau (kaip atrasti trūkstamą grandį, kaip pavergti Sofiją Loren, kaip padaryti gudrų ėjimą), ramiai šnekėdavausi su vaikais apie viską, apie ką tik jie norėdavo šnekėtis („Gražus paveikslas, Lari, ypač kaminas“; Lilė: „Čia balistinė raketa“), o retkarčiais netgi žaisdavau su jais („Pykšt, pykšt — aš į tave pataikiau, tėti“. Susmunku ant grindų. „Tėti, tu tik sužeistas!“).

Vaikus mėgau, bet daugiausia kaip potencialius jungus, adlerius ir anas froid mano Zigmundui. Buvau pernelyg įsijautęs į didžio psichiatro vaidmenį, kad galėčiau dalyvauti žaidime „Tėvas“. Mano, kaip tėvo, elgesys nebuvo nepriekaištingas.

Vieni variantai, kuriuos duodavau pasirinkti kauliukams, turėdavo leisti pasireikšti manyje giliai glūdintiems tėviškos meilės jausmams, kiti atrišdavo rankas ne itin geranoriškam despotui.

Antai du kartus kauliukai nusprendė, kad skirčiau daugiau dėmesio vaikams ir tris dienas iš eilės praleisčiau su jais ne mažiau kaip po penkias valandas. (Koks atsidavimas! Koks pasiaukojimas! Pasaulio motinos, ką jūs atiduotumėt, kad galėtumėt praleisti su savo vaikais tik penkias valandas per dieną?)

Vieną rugsėjo dieną, papusryčiavus didelėje senoje visada saulės užlietoje virtuvėje su baltomis spintelėmis, esančioje dideliame sename ūkininko gyvenamajame name, stovinčiame dideliame sklype ir apsuptame didelių medžių ir ryškiaspalvių nuodingųjų žagrenių priaugusių laukų, paklausiau vaikų, ką jie norėtų daryti tą dieną. Laris nužiūrėjo mane nuo savo kėdės prie skrudintuvo. Jis vilkėjo trumpomis raudonomis kelnėmis ir baltais (vietomis) trumparankoviais marškinėliais. Putlios jo kojos buvo nusėtos negyjančių įdrėskimų ir šašų; nubalę geltoni jo plaukai beveik slėpė įtariai surauktą kaktą.

— Žaisti, — atsakė jis.

— Ką žaisti?

— Aš jau išnešiau šiukšles vakar.

— Šiandien norėčiau su jumis pažaist. Ko ketinate imtis?

Evė nuo savo kėdės dirstelėjo į Larį, svarstydama, ką jie ketina daryti.

— Nori su mumis žaisti?

— Taip.

— O tu vienas nežaisi su savivarčiu?

— Ne. Leisiu jums vadovauti.

— Tikrai?

— Taip.

— Valio, eime žaisti smėlyje.

Iš tikrųjų smėlis buvo suartas stačiakampis ūkininko laukas, supantis gyvenamąjį namą iš pusketvirtos pusės. Jame tarp išsprogusių žalių kopūstų vingiavo sudėtingas keliukų labirintas, kuris būtų nušluostęs nosį pačiam Robertui Mozesui. Valandą važiavau tais keliukais 1963 metų gamybos savivarčiu (tonka, 0,0 arklio galių, 0,002 kubinio centimetro variklis, kėbulo dažai nusilaupę). Vaikai mane dažnai kritikavo, esą manevruodamas savo stambų kūną trečiaeiliais keliais sugadinau per daug antraeilių kelių, ir kad tuneliai, daug metų atlaikę visus ciklonus ir uraganus (pusketvirtos dienos per vieną trumpą liūtį), sugriuvo man neatsargiai užkliudžius alkūne. Šiaip vaikams labai patiko, kad žaidžiu su jais, o man patiko žemė ir jie. Kai vaikus imi pažinti, jie darosi visai mieli.

Jie daugiau negu mieli.

— Tėti, — vėliau tą dieną tarė man Laris, kai gulėjome ant smėlio ir žiūrėjome, kaip Atlanto bangos ritasi į Vesthamptono paplūdimį, — kodėl vandenynas banguoja?

Perkračiau mintyse, ką žinau apie vandenynus, potvynius, atoslūgius bei panašius dalykus, ir nusprendžiau:

— Dėl vėjo.

— Bet kartais vėjas nepučia, o vandenynas banguoja visada.

— Todėl, kad kvėpuoja jūros dievas.

Šį kartą jis susimąstė.

— Kuo kvėpuoja? — paklausė jis.

— Kvėpuoja vandeniu. Įkvepia, iškvepia, įkvepia, iškvepia.

— Kur?

— Vandenyno viduryje.

— Ar jis didelis?

— Mylios aukščio, storas ir raumeningas kaip tėtis.

— O laivai neatsitrenkia jam į galvą?

— Kartais. Tada jis sukelia uraganus. Mes tuomet sakome „jūra įpyko“.

— Tėveli, kodėl dažniau su mumis nežaidi?

Pajutau, lyg man į pilvą būtų nuleidę sunkų inkarą. Mintyse dingtelėjo žodžiai „Turiu labai daug darbo“, ir nuraudau iš gėdos. „Norėčiau, bet...“ — atėjo į galvą ir nuraudau dar tirščiau.

— Nežinau, — atsakiau, nupūškavau prie vandens ir kaip buldozeris įsibridau. Plūduriavau tuoj už didžiulių bangų, matydamas vien besikilnojantį dangų.

Ir kauliukai, ir mano paties norai leido man daugiau pabūti su vaikais rugpjūtį ir rugsėjį. Kartą kauliukai man liepė nusivežti juos vienai dienai į Koni Ailendo pramogų parką, ir tą popietę prisimenu kaip vieną iš dviejų ar trijų neprilygstamo džiaugsmo salelių savo gyvenime.

Porą kartų be jokios progos nupirkau jiems žaislų ir, matydamas, kokie jie dėkingi už šias nepaaiškinamas, ligi tol neregėtas jų dievo dovanas, vos susilaikiau nemetęs psichiatrijos bei kauliukų ir neatsidavęs vien tėvystei. Kai atnešiau žaislų trečią kartą, Lario kranas neveikė, ir vaikai kaip pasiutę riejosi dėl antrojo tris dienas. Svarsčiau apie atostogas Aliaskoje, Sacharoje, prie Amazonės — bet kur, kad tik būčiau vienas.

Kauliukai pavertė mane labai nepatikimu griežtos drausmės sargu. Jie panoro, kad pirmas dvi rugsėjo savaites niekados nerėkčiau ant vaikų, už nieką jų nebarčiau ir nebausčiau. Dar niekuomet namuose taip ilgai netvyrojo tokia tyla ir ramybė. Paskutinę rugsėjo savaitę (pamokos mokykloje jau buvo prasidėjusios) kauliukai įsakė man būti visišku diktatoriumi visais klausimais, susijusiais su namų darbais, elgesiu prie stalo, triukšmu, tvarkos palaikymu ir pagarba suaugusiesiems. Už kiekvieną nusižengimą turėjau penkiolika kartų smarkiai pliaukštelėti delnu per užpakalį. Kai bandžiau palaikyti savo tvarką šeštą dieną, Lilė su tarnaite ir vaikais užsirakino žaidimų kambaryje ir nė už ką manęs neįsileido. Kai Lilė išbarė mane už savaitę trukusį tironijos priepuolį, paaiškinau, girdi, mane sukrėtė Spiro Agniu kalba apie atlaidumo blogybes.