Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Pašaipus jos šypsnys tol plito, kol veide jam nebeliko vietos, tad persimetė į jos pečius, paskui nugarą, ir toji teatrališkai nusisuko nuo manęs parodydama panieką. Kol baigiau, jos veidas išraudo. Tada panelė Reikman perdėtai lėtai ir ramiai prašneko:

— Ak, vargšelė nelaiminga Linda. Tik garsusis Lukutis Rainhartas gali išgelbėti jos atmatų pritvinkusią sielą, kad nesustingtų į šūdo luitą. [Ji staiga prakalbo greičiau] Pasipūtęs šunsnuki! Kas tariesi esąs, kad čia skiediesi apie mane? Tu manęs visiškai nepažįsti. Nieko tau nepasakojau apie save, gal tik keletą pikantiškų smulkmenų, o tu iš jų sprendi apie mane.

— Ar norėtumėte parodyti man savo krūtis?

— Atsipisk!

— Gal galėtumėte parodyti man savo esė, apsakymų, eilėraščių ar paveikslų?

— Negalima spręsti apie žmogų iš jo kūno matmenų ar esė. Jeigu aš pasimyliu su vyru, jis to niekada nepamiršta. Jis žino turėjęs moterį, o ne kokį pūkuotą ledkalnį. O jūs slepiatės už savo brangiosios etikos ir tariatės esąs pranašesnis, nes matote vien išorę.

— Kokių kitų gerų savybių turite?

— Vadinu daiktus tikraisiais vardais. Žinau, nesu tobula ir taip sakau, ir aš įsitikinau, kad jūs, psichiatrai, esat patenkinti savim vujaristai, ir drožiu jums tai į akis — štai kodėl galų gale jūs visi mane užsipuolat. Jūs negalit pakęsti tiesos.

— Pasimylėti su jumis sukliudė mano etika?

— Taip, nebent esate žydras, kaip kitas psichoanalitikas, kurį pažinojau.

— Tuomet prašau leisti man oficialiai pareikšti, kad ateityje su jumis bendraudamas aš nesistengsiu laikytis tradicinių paciento ir gydytojo santykių, be to, nepaisysiu etikos normų, surašytų Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos kodekse. Nuo šiol bendrausiu su jumis kaip vienas žmogus su kitu. Kaip psichiatro profesijos žmogus aš jums patarsiu, bet ne daugiau. Kaip į tai žiūrite?

Linda nuleido kojas ant grindų ir pažiūrėjo į mane su vangia šypsena — gal, jos įsivaizdavimu, gašlia? Turiu pripažinti, kad ji buvo gana seksuali: liekna, šviesaus gymio, pilnų lūpų. Tačiau ji buvo mano pacientė, todėl nė menkiausiu raumenėlio krustelėjimu nereagavau į jos gundymus — kaip ir visų kitų pacienčių per tuos penkerius metus, nors jos ir rangydavosi, prisipažindavo mylinčios, siūlydavosi, išsirengdavo ar bandydavo išžaginti (per vieną ar kitą sesiją viso to pasitaikė). Tačiau gydytojo ir pacientės santykiai nuslopindavo mano lytinius impulsus nė kiek ne prasčiau negu dvidešimt atsispaudimų po šaltu dušu. Žiūrėdamas, kaip Linda Reikman šypsosi, pastebimai išriečia nugarą ir atkiša savo krūtis (tikras ar po pagalvėlėmis kimšta liemenėle?), pirmą kartą per psichoanalitiko karjerą pajutau, kaip mano strėnos atsiliepia.

Jos šypsena pamažu virto pašaipa.

— Jau geriau, bet mažoka.

— Rodos, sakėt, kad norit pajust mano pimpalą?

— Praėjo noras.

— Tokiu atveju grįžkim prie jūsų. Dar kartą atsigulkit ir sakykit, kas ateina į galvą.

— Kaip suprasti — atsigulkit vėl? Ką tik sakėt, kad būsit žmogiškas. Žmonės nesikalba atsukę vienas kitam nugarą.

— Jūs teisi. Na, gerai — kalbėsimės akis į akį.

Linda vėl pažiūrėjo į mane; jos akys prisimerkė, viršutinė lūpa du kartus trūktelėjo. Ji atsistojo ir pasisuko veidu į mane. Ant stalo stovinčios lempos šviesoje pamačiau mažyčius prakaito taškelius jai ant veido. Šįsyk jame neįžvelgiau gašlios šypsenėlės — nors gal ji manė tokią nutaisiusi — veikiau grimasą. Ji pasuko prie manęs ir artindamasi ėmė šone prasiseginėti sijoną.

— Manau, mudviem abiem bus geriau, jei pažinsim vienas kitą kūniškai. Sutinkat?

Ji priėjo prie kėdės, paleido sijoną, ir tas nukrito ant grindų. Matyt, apatinis sijonas nukrito kartu. Ji mūvėjo miniatiūrinėmis balto šilko kelnaitėmis, bet buvo be kojinių. Pusiau užmerktomis akimis ji atsisėdo man ant kelių (kėdės atkaltė neoriai girgždėdama per plaštaką atsilošė atgal), pažiūrėjo man į veidą ir tarė:

— Sutinkat?

Kalbant atvirai, atsakymas buvo „taip“. Jutau puikią erekciją, pulsas buvo padidėjęs keturiasdešimčia procentų, strėnos priplūdo visų reikiamų hormonų, o protas — kaip tokiais atvejais ir yra numačiusi gamta — veikė blausiai ir lėtai. Ji prisilietė prie mano lūpų savo drėgnomis lūpomis ir liežuviu, paskui įkišo liežuvį man į burną, jos pirštai mano kaklu nuslinko į plaukus. Ji vaidino Brižitą Bardo, tad aš reagavau atitinkamai. Po ilgo, malonaus bučinio ji atsistojo ir su mašinalia mieguista šypsenėle nusivilko palaidinukę, nusisegė liemenėlę (kimšti pagalvėlėmis jos vis dėlto nereikėjo), apyrankę, laikroduką ir nusimovė kelnaites.

Kadangi aš ir toliau sėdėjau su palaiminga bepročio mina, ji sudvejojo, jusdama, kad daugmaž atėjo mano eilė veikti: aistringai ją apkabinti, nusinešus paguldyti ant kušetės ir galutinai sutvirtinti mūsų saitus. Nusprendžiau apsimesti to nesuprantąs. Po šios trumpos dvejonės (dabar jau drėgna jos viršutinė lūpa trūktelėjo kartą) ji atsiklaupė prie manęs ir ėmė grabinėti mano praskiepą, paskui atsegė diržą, atkabino kabliuką ir nuleido užtrauktuką. Kadangi nepasijudinau nė per milimetrą (sąmoningai), jai sunkiai sekėsi ištraukti trokštamą daiktą iš mano trumpikių. Kai jai pavyko išvaduoti jį iš narvo, jis atsistojo oriai įsitempęs ir šiek tiek drebėdamas, kaip jaunas mokslininkas, kuriam tuoj uždės ant galvos daktaro kepuraitę. (Visas kitas mano kūnas buvo šaltas ir sustingęs, kaip mums ir pataria APPA etikos kodeksas.) Linda palinko jo apžioti.

— Ar esate mačiusi filmą „Siera Madrės lobis“? — paklausiau.

Ji apstulbusi sustojo, paskui užmerkė akis iki galo ir įsitraukė mano varpą į burną.

Linda pasielgė taip, kaip tokiais atvejais elgiasi išmintingos moterys. Nors jos burnos šiluma ir liežuvio prisilietimas, kaip ir galėjai numanyti, sukėlė euforiją, mintyse ne itin džiaugiausi tuo, kas vyksta. Tas pamišęs mokslininkas, kauliukų žmogus, per daug rimtai į viską žiūrėjo.

Praėjus, kaip ėmė rodytis, nesmagiai ilgam laikui (kol ji visa tai išdarinėjo, sėdėjau nebylus, orus ir profesionalus), ji atsistojo ir sukuždėjo:

— Išsirenk ir ateik.

Ji gražiai priėjo prie kušetės ir atsigulė kniūbsčia veidu į sieną.

Jutau, kad jeigu dar kiek pasėdėsiu nekrustelėdamas, ji atsitokės, užpyks, apsirengs ir pareikalaus grąžinti pinigus. Mačiau ją atliekant du vaidmenis — sekso katytės ir intelektualios gyvatės. Gal yra dar kokia trečia Linda? Priėjau (kaire ranka prilaikydamas kelnes) prie kušetės ir atsisėdau. Oficialios rudos odos fone baltas nuogas Lindos kūnas atrodė šaltas ir kūdikiškas. Nors buvo nusukusi veidą, iš svorio ant kušetės krašto ji suprato, kad atvykau.

Kad ir kokių trūkumų galėjo turėti Linda kaip žmogus, juos su kaupu atpirko apvalus ir iš pažiūros kietas užpakaliukas. Jos instinktas — o gal gerai išmoktas įprotis — atkišti sėdmenis akivaizdžiai įjaudrintam vyrui pasiteisino. Mano ranka išties atsidūrė per šešis centimetrus nuo tos kūno dalies, kol tas pamišęs mokslininkas Londono rūke susigaudę, kas darosi.

— Apsiversk, — liepiau. (Kad nukreiptų savo pavojingiausią ginklą kitur.)

Ji iš lėto apsivertė, ištiesė dvi baltas rankas ir pritraukė mane už kaklo, kol mūsų lūpos susitiko. Ji ėmė įsakmiai dejuoti. Pirma ji smarkiai prispaudė lūpas prie manųjų, paskui, kažkaip privertusi mane užkelti kojas ant kušetės, smarkiai prisispaudė prie manęs pilvu. Lyg ir viską pasaulyje pamiršusi, bet išmintingai, ji kaišiojo liežuvį man į burną, raitėsi, inkštė ir į mane kabinosi. Aš tik gulėjau ir ne itin stengdamasis svarsčiau, ką daryti.