Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Per visą šį pokalbį Dženkinsas tvarkingai, ramiai gulėjo ant kušetės. Jis nė karto nepakėlė balso, nė vienas jo raumenėlis nesuvirpėjo.

— Norite... norite pasakyti — svajoti apie tokius veiksmus? — paklausė jis.

— Norėjau pasakyti — juos įvykdyti. Kol kas, Dženkinsai, jūs tik virstate šlykščių seniu, tiesa?

— N-n-esupratau?

— Didžiąją dalį laiko praleidžiate ant maisto trupinių pilnos lovos skaitydamas pornografinius žurnalus ir įsivaizduodamas žavias merginas, kurių, be jūsų, niekas negali išgelbėti. Jų per plauką neužgriūva nuošliauža, per pusę neperpjauna kultivatorius, nenuduria beprotis ar nepasiglemžia gaisro liepsnos, bet jūs jas išgelbstit, ir jos pasiunčia jums dvasingą oro bučinį, ar ne? Bet kada jūs pasiekiat orgazmą?

— Aš... aš nesuprantu, kas... nesupratau?

— Ar didžiausią malonumą patiriate, kai guodžiate išgelbėtą merginą ar kai liepsnos laižo jai veidą, kai peilis dreskia jai per venas ar kai kultivatorius tuoj sumals ją į gabalėlius?.. Kada?

— Bet aš noriu padėti žmonėms. Nejaučiu jokios agresijos. Niekada.

— Klausykit, Dženkinsai, man įgriso jūsų pasyvumas, jūsų svajonės. Nejaugi niekados nieko nepadarėte?

— Nepasitaikė jokia pro...

— Ar esate kada nors užgavęs kitą žmogų?

— Negaliu. Nenoriu. Aš noriu gelbėti...

— Pirma turite išsigelbėti pats, o tai tegalite padaryti įveikdamas inerciją. Penktadienio sesijai skiriu jums užduotį. Ar ją atliksite?

— Nežinau. Nenoriu kelti žmonėms skausmo. Visa mano siela tam priešinasi.

— Žinau, žinau. Bet jūsų siela ligota — prisimenat? Todėl čia ir esate.

— Prašau jūsų — nenoriu žaginti jokių...

— Turbūt pastebėjote, kad turiu naują registratorę. Turiu galvoje antrąją. [Kalbėjau apie pusamžę prostitutę, kurią tyčia nusamdžiau, kad Dženkinsas galėtų merginti.]

— Ėėė... taip, pastebėjau.

— Graži, ar ne?

— Taip, graži.

— Ji dar ir malonus žmogus.

— Taip, — pritarė jis.

— Noriu, kad ją išžagintumėt.

— Ne, ne, aš... ne, nekoks sumanymas.

— Na, gerai — tai gal tuomet norėtumėt su ja susitikinėti?

— Bet... ar tai etiška?

— Ką ruošiatės jai padaryti?

— Turiu galvoje... ji jūsų registratorė... pamaniau...

— Nieko panašaus. Jos asmeninis gyvenimas — jos pačios reikalas. [Aš nė kiek neperdėjau.] Noriu, kad pakviestumėt ją į pasimatymą. Šįvakar. Nusiveskit ją pavakarieniaut, o paskui atsiveskit į savo butą ir pažiūrėkit, kas nutiks. Jeigu kils noras ją išžaginti — taip ir padarykit. Pasakykit jai, kad tai gydymo kurso dalis.

— Ne, ne — niekados nenorėčiau jos kaip nors įskaudinti. Ji pažiūrėti tokia maloni moteris.

— Ji tokia ir yra, todėl dar labiau tinka žaginti. Bet elkitės kaip tinkamas. Tik kaip įmanydamas pasistenkite pajusti agresiją.

— Jūs manot, jei pasidaryčiau šiek tiek agresyvus, tai galėtų padėti?

— Be abejo. Visas jūsų gyvenimas pasikeistų. Jeigu ne juokais pasistengtumėte, gal net pavyktų žmogžudystė. Bet iš anksto apie tai nemąstykit — galit tik panosėj keikti praeivius.

Aš atsistojau.

— O dabar eikite. Jums reikės poros minučių, kad prikalbintumėt Ritą eiti į pasimatymą.

Jam prireikė dvidešimties, nors Rita bandė pasakyti „taip“, vos tik jis prisistatė. Po pusketvirtos savaitės dženkinsiško merginimo jam pagaliau pavyko ją suvilioti ant priekinės savo folksvageno sėdynės, ir visi suinteresuoti asmenys pajuto palengvėjimą. Pagrindiniai šios istorijos veikėjai dar lengviau atsiduso, kai juodu persikraustė į Dženkinso butą toliau smagintis po stogu. Vienintelis Dženkinso bandymo būti agresyviam įrodymas, kurį man pavyko gauti, buvo tas, kad kartą jis netyčia užgavo jai nosį alkūne ir neatsiprašė. Rita pabandė seną triuką: „Ak, tu toks valdingas — suduok man!“, bet Dženkinsas ją patikino niekados niekam nesuduosiąs, kad ir koks valdingas būtų. Rita ragino įkąsti jai į krūtį, bet jis suniurnėjo kažką apie savo silpnas dantenas. Jinai bandydavo įsiutinti Dženkinsą įjaudrindama savo kūnu, o paskui neleisdama patenkinti jam sukeltų geidulių, bet Dženkinsas raukydavosi tol, kol ji nusileisdavo.

Per tą laiką jis išbandė visas mazochisto gudrybes, kad tik Rita nutrauktų su juo santykius. Du kartus jis neatėjo į pasimatymą (Rita atsiuntė man sąskaitą už sugaištą laiką), netyčia sudaužė jos laikroduką (sąskaitą vėl gavau aš), o besimylint patirdavo orgazmą, kai ji mažiausiai to tikėdavosi ar net žiovaudavo. Vis dėlto Ritos meilės (trys šimtai dolerių per savaitę) tai neatvėsino.

Baigiantis tokio neregėto pasisekimo su ja mėnesiui Dženkinsas ėmė kur kas drąsiau jaustis moterų draugijoje ir netgi penkias minutes flirtavo su panele Reingold. Kita vertus, visai nedaug trūko, kad jam visiškai pakriktų nervai. Jį apėmė baisi neviltis: nesusigriebė venerinės ligos, nesugebėjo užtaisyti Ritai vaiko, jos įsiutinti, priversti jį palikti ar kaip nors kitaip susimauti. Aišku, jis kompensavo šį trūkumą vis dažniau susimaudamas visose kitose gyvenimo srityse. Du kartus Dženkinsas pametė piniginę. Išeidamas iš namų paliko vonioje atsuktą vandenį ir užtvindė butą. Galop vieną dieną pareiškė man, jog nuo tada, kai pats ėmė investuoti pinigus, prarado tiek daug pinigų fondų biržoje, kad turėsiąs atsisakyti psichoanalizės sesijų.

Įkalbinėjau Dženkinsą lankytis toliau, bet tą pavakarę jis įsigudrino būti partrenktas buldozerio ir šešias savaites išgulėjo ligoninėje. Po kelių mėnesių kauliukai liepė man nusiųsti jam sąskaitą už Ritos paslaugas. Deja, turiu pranešti, kad jis iškart ją apmokėjo. Įtraukiau jo atvejį į savo nesėkmių sąrašą (su klaustuku).

Su kitais pacientais sekėsi irgi ne per geriausiai. Su moterimi, nejaučiančia saiko santykiaujant su vyrais, išbandžiau trečią Viljamo Džeimso būdą atsikratyti blogų įpročių — persisotinimą. Įkalbinau ją savaitę padirbėti viename klientų niekada nestokojančiame Bruklino viešnamyje, manydamas, kad to pakaktų kiekvieną moterį grąžinti į doros kelią, bet ji išbuvo mėnesį. Už uždirbtus pinigus ji nusisamdę vieną iš savo klientų vykti su ja atostogauti į Puerto Valjartą. Nuo to laiko jos nemačiau, bet irgi įtraukiau į savo nesėkmių sąrašą (su klaustuku).

Mano psichoanalizės sesijos virto vaidmenų atlikimo sesijomis, tik, užuot apsiribojęs drama ir žaidimais kaip Džeikobas Morenas savo psichodramoje, aš apsiribojau tikru gyvenimu. Viskas turėjo būti daroma su tikrais žmonėmis tikrame gyvenime.

Per ateinančius penkis mėnesius dažniausiai liepdavau savo pacientams mesti darbą, palikti sutuoktinį ar namus, atsisakyti hobių ir įpročių, atsiversti į kitą religiją, iš pagrindų pakeisti miego, valgymo, lytinių santykių ir mąstymo įpročius, žodžiu, iš naujo patirti neišreikštus savo troškimus, atskleisti nepanaudotą potencialą. Bet aš nė žodžiu neprasitariau apie kauliukus.

Kaip jau pradedate suprasti, kol nesupažindinau pacientų su kauliukų pritaikymu, rezultatai dažniausiai būdavo tragiški. Du pacientai padavė mane į teismą, vienas nusižudė (trisdešimt penki doleriai už valandą — šuniui ant uodegos), vieną areštavo už tai, kad pastūmėjo nepilnametį padaryti nusikaltimą, o dar vienas dingo jūroje, kai kanoja išplaukė į Taitį. Kita vertus, pasiekiau ir keletą svarių pergalių.

Vienas vyras, labai didelius pinigus gaunantis reklamos agentūros vadovas, metęs darbą ir šeimą įstojo į taikos korpusą, dvejus metus praleido Peru, parašė knygą apie tariamą žemės reformą neišsivysčiusiose šalyse — ją be galo išgyrė visi, išskyrus Peru ir JAV vyriausybes — ir dabar gyvena lūšnelėje Tenesio valstijoje ir rašo knygą apie reklamos poveikį neišsivysčiusiems protams. Kaskart, kai apsilanko Niujorke, užsuka pas mane ir ragina parašyti knygą apie neišsivysčiusią psichiatrų psichiką.