Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Išsiritau iš lovos ir nuėjau į savo kabinetą. Buvau įpusėjęs sudėtingą įsivaizduojamą pokalbį su Džeiku: be galo suprantamai aiškinau jam, ką veikiu po jo lova ir kokių teisinių keblumų gali sukelti žmogžudystė, bet staiga suvokiau, kad tiesiog leisiu spręsti kauliukams, ir mane užplūdo palengvėjimo banga. Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių. Tik pustrečio dolerio už du.

Pasiėmiau rašiklį ir surašiau skaičius nuo vieno iki šešių. Man, kaip konservatyvaus būdo žmogui, pirma atėjusi į galvą galimybė buvo mesti visą šį reikalą: nepaisysiu mūsų trumpo romano ir elgsiuosi su Arlyna, lyg nieko nebūtų atsitikę. Juk kartkartėmis dulkindamas svetimą žmoną gali prisivirti košės. O kai toji moteris yra tavo geriausio draugo, artimiausio kaimyno ir patikimiausio kompaniono žmona, elgiesi kaip paskutinis intrigantas ir išdavikas, tad ar verta dėti pastangas — juolab dar nežinia, koks galas tavęs laukia. Arlynos galas ne tiek daug skyrėsi nuo Lilės, kad reikėtų valandų valandas kamuotis planuojant, kaip į jį įeiti kauliukams nurodžius, o paskui valandų valandas kamuotis svarstant, ar reikėtų svarstyti, kam į jį įėjai. Be to, kažin ar Arlynos sielos vingrybės paaiškės esančios originalesnės už jos kūno.

Arlyna ir Džeikas susituokė prieš septyniolika metų, kai juodu mokėsi priešpaskutinėje mokyklos klasėje. Džeikas buvo ne pagal metus subrendęs paauglys, tad vieną vasarą suviliojęs Arlyną rudenį pajuto nebegalįs be sekso, kai jį išsiuntė į Taperio gabių berniukų internatą, ir juodu išsiskyrė. Masturbavimas įvarė jį į siaubingą neviltį, nes jokios svajonės ar glamonės su pačiu savim nė iš tolo neprilygo apvalioms Arlynos krūtims jo delnuose ar burnoje. Per Kalėdas jis pranešė tėvams, kad neturi kitos išeities, kaip grįžti į nemokamą valstybinę mokyklą, nusižudyti arba vesti Arlyną. Tėvai trumpai svarstė dvi pastarąsias galimybes ir nenoromis leido tuoktis.

Arlyna visai nudžiugo metusi mokyklą ir nelaikiusi baigiamųjų algebros ir chemijos egzaminų. Juodu susituokė per Velykų atostogas, ir ji pradėjo dirbti, kad padėtų Džeikui baigti mokslus. Taigi Arlyna mokėsi iš gyvenimo, o kadangi savo gyvenimą praleido dirbdama pardavėja Gimbelo universalinėje parduotuvėje, sekretore knygų platinimo bendrovėje Bache and Co., mašininke prekybos centre Woolworth’s ir telefono operatore Tekstilės ir drabužių projektavimo institute, gavo menką išsilavinimą. Septynerius metus nuo tada, kai nustojo dirbti, uoliai talkino labdaringoms organizacijoms, apie kurias niekas nėra girdėjęs ( Šuniukų šeimos šventė, Tešla nuo diabeto, Padėkite Afganistano aviganiams /), skaitė siaubo literatūrą ir aukšto lygio psichoanalitikams skirtus žurnalus. Kiek ji suprato šias savo veiklos sritis — neaišku.

Vedybų diena, matyt, buvo paskutinis kartas, kai Džeikas bent kiek susimąstė apie moterų vaikymąsi. Rodės, jis įsigijo Arlyną su tuo pačiu entuziazmu, kaip vėliau gyvenime įsigijo aspirino atsargų visam likusiam gyvenimui, o dar kiek vėliau — laisvinamųjų atsargų visam likusiam gyvenimui. Negana to: aspirinas ir laisvinamieji negalėjo sukelti jokio nemalonaus šalutinio poveikio, taigi jis pasirūpino, kad periodiškai vartodamas Arlyną irgi jo nepatirtų. Pikti liežuviai plakė, girdi, Džeikas verčia Arlyną gerti kontraceptines tabletes, kištis pesarą, diafragmą ir plautis iš vidaus dušu, o pats naudodavo prezervatyvus, nors visada santykiaudavo per užpakalį, o prieš orgazmą ištraukdavo varpą. Kad ir kokius metodus Džeikas taikė, jie pasiteisino. Juodu neturėjo vaikų, Džeikas buvo patenkintas, o Arlyna nuobodžiavo ir troško kūdikio.

Taigi mano pirmasis variantas buvo aiškus: romanas baigtas. Pasijutęs maištingas užrašiau antrą variantą: „Darysiu viską, ką mudviem daryti lieps Arlyna“ (tuo metu tai buvo ganėtinai drąsu), trečią — kiek įmanoma greičiau bandysiu suvilioti Arlyną dar kartą. Per daug neapibrėžta. Bandysiu ją suvilioti... ėėė... šeštadienio vakarą (kai pas Eksternus vyks vakarėlis).

Ketvirtas variantas: aš... Rodos, visus tris akivaizdžius galimus veiksmus jau suminėjau — ne, pala — ketvirtas: kai tik pavyks pasikalbėti su ja akis į akį, pasakysiu, kad neapsakomai ją myliu, bet jaučiu, jog vaikų labui mūsų meilė turi būti platoniška. Penktas: elgsiuos pagal situaciją ir leisiu impulsams diktuoti mano elgseną (fe — ir vėl koks neryžtingumas!). Šeštas: nueisiu pas ją į butą antradienį po pietų (žinojau, kad tai bus pirmas kartas nuo dabar, kai ji bus viena) ir išžaginsiu tikroviškiau (tai yra nė nesistengsiu būti švelnus ar ją vilioti).

Pažiūrėjau į galimybes, patenkintas nusišypsojau ir paridenau kauliuką. Keturakė — platoniška meilė. Platoniška meilė?! Iš kur ji čia atsirado?! Iš pradžių pasibaisėjau, bet paskui nusprendžiau, kad ketvirtas variantas reiškia, jog Arlyna gali atkalbėti mane nuo platoniškos meilės.

Tą šeštadienio vakarą Arlyna pasitiko mane prie durų vilkėdama nuostabia žydra vakarine suknia, kurios anksčiau nebuvau matęs (Džeikas irgi), su stiklu škotiško viskio rankoje ir spoksodama išpūstomis akimis — gal iš nuostabos, baimės, o gal kad be akinių ne kažin ką matė. Padavusi man stiklą (Lilė viršuje vis dar rengėsi) Arlyna nurūko į kitą kambario galą. Priėjau prie būrelio Džeiko vadovaujamų psichiatrų ir klausiausi virtinės monologų apie tai, kaip išvengti pajamų mokesčio.

Prislėgtas nusekiau paskui Arlyną. Prie mano lūpų lyg pyragaičio trupiniai buvo prilipusi poezija. Ji vis lakstė nuo virtuvės baro prie svečių plačiai, bukai šypsodama, paskui, kuriam nors nespėjus baigti sakinio, vėl nuskuosdavo į šalį neva atnešti kam gėrimo. Dar nebuvau matęs jos tokios apsėstos. Kai galop kartą nusekiau jai įkandin į virtuvę, ji spoksojo į Empire State pastato nuotrauką, tiksliau, į kalendorių po ja, kuriame visi laisvadieniai buvo apvedžioti oranžiniais kvadratėliais.

Ji atsigręžė ir pažiūrėjo tomis iš nuostabos, baimės ar neprimatymo išpūstomis akimis ir bauginamai garsiu, nervingu balsu paklausė:

— O kas, jeigu aš nėščia?

— Ša! — atsakiau.

— Jeigu aš pastojau, Džeikas man niekados neatleis.

— Bet aš maniau, kad tu kas rytą geri kontraceptikus?

— Džeikas man liepia, bet pastaruosius dvejus metus vietoj jų geriu mažytes vitamino C tabletes.

— Dieve, kada... ė... kada tu... Manai, kad esi nėščia?

— Džeikas supras, kad jį apgaudinėjau ir negėriau kontraceptikų.

— Bet jis manys esąs tėvas?

— Žinoma — kas kitas galėtų būti?

— Na... ėėė...

— Bet tu juk žinai, kokia baisi jam mintis, kad turės vaikų.

— Taip, žinau. Arlyna...

— Atsiprašau — turiu nunešti gėrimų.

Ji išbėgo su dviem martiniais ir grįžo su tuščiu viskio stiklu.

— Nedrįsk dar kartą mane paliesti, — tarė ji pradėdama taisyti dar vieną gėrimą.

— Ak, Arlyna, kaip gali šitaip kalbėti? Mano meilė nelyginant...

— Ateinantį antradienį Džeikas iki vakaro sėdės bibliotekoje — dirbs prie savo knygos. Jei išdrįsi iškrėsti ką nors panašaus kaip aną naktį, iškviesiu policiją.

— Arlyna...

— Sužinojau policijos numerį ir ketinu visuomet laikyti telefoną po ranka.

— Arlyna, mano jausmai tau tiesiog...

— Nors Lilei vakar pasakiau, kad antradienį važiuoju į Vestčesterį aplankyti tetos Miriamos.

Ji vėl išdulkėjo su pilnu stiklu viskio ir dviem gabalėliais sūriu apibarstyto saliero. Lilė pasirodė jai dar negrįžus, tad man teko leistis į nesibaigiančią diskusiją apie bitlų įtaką Amerikos kultūrai su kažkokiu Sidniu Optu. Nieko artimesnio poezijai tą vakarą neišgirdau. Net su Arlyna neteko pasikalbėti... na, iki to antradienio popietės.