Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Pakėliau pikų damą ir pamačiau spoksančią į mane vieną kiklopišką akį.

Iš to sukrėtimo gal penkias sekundes negalėjau pajudėti, bet galop staigiai kaip kareivis apsisukau, nužygiavau prie mūsų buto durų, atidariau jas, žengiau žingsnį lauk, vėl apsisukau, džiugaus jaudulio apimtas tiksliai kaip koks mechanizmas paržygiavau į butą, nužingsniavau koridorium iki mūsų miegamojo, plyšelį pravėriau duris ir garsiai pranešiau: „Einu pasivaikščioti, Lile“. Tada apsisukau ir antrą kartą išdrožiau iš buto.

Kai medinėmis kojomis lipau žemyn, pastebėjau rūdžių dėmes ant turėklų ir kampe numestą suglamžytą reklaminį lankstinuką. „Netramdyk savo svajonių“, — ragino jis. Eksternų laiptų aikštelėje apsisukau lyg marionetė, nužygiavau prie jų buto durų ir paskambinau. Kita aiški mintis perskrodė man galvą ir sukėlė orią paniką: „Ar Arlyna tikrai geria kontraceptines tabletes?“ Sąmonę nuskaidrino šypsena, pamanius, kaip Džekas Skerdikas eidamas žaginti ir žudyti dar vienos moters nerimauja, ar ji saugosi nuo nėštumo.

Po dvidešimties sekundžių paskambinau vėl.

Antrą kartą šypsena nušvito galvoje (mano veidas liko medinis) pamanius, kad kažkas kitas jau atidengė kauliuką ir dabar išsijuosęs dulkina Arlyną ant grindų kitapus durų, vos už poros žingsnių nuo manęs.

Trakštelėjo velkė, durys šiek tiek prasivėrė.

— Čia tu, Džeikai? — pasigirdo mieguistas balsas.

— Čia aš, Arlyna, — atsakiau.

— Ko tau reikia?

Durys plačiau neatsivėrė.

— Atėjau tavęs išžaginti, — atsakiau.

— Luktelk, — tarė ji.

Ji atkabino grandinėlę ir atidarė duris. Vilkėjo negražiu medvilniniu chalatu, gal net Džeiko; juodi plaukai buvo išsidraikę ant kaktos, veidas išbaltintas sustingusios grietinėlės. Be akinių, ji prisimerkusi žiūrėjo į mane kaip neregė elgeta Kristaus gyvenimą vaizduojančioje melodramoje.

Įėjau, uždariau duris, pasisukau į ją ir laukiau, nenumanydamas, ką darysiu toliau.

— Ko, sakei, tau reikia? — paklausė jinai apdujusi nuo miego.

— Atėjau tavęs išžaginti, — atsakiau ir žengtelėjau prie jos.

Arlyna ir toliau stovėjo nejudėdama. Buvo matyti, kad jai darosi vis smalsiau — gal todėl, kad budo. Pirmą kartą pajutęs šiokį tokį geismą, apkabinau ją, palenkiau galvą ir prisiliečiau lūpomis prie jos kaklo.

Beveik tą pačią akimirką pajutau, kaip ji smarkiai stumia mane rankas įrėmusi į krūtinę, o netrukus išgirdau „Luuuu-Ū- Ūkai“ — nei išgąstingą, nei klausiamą. Gal ji ištarė tą žodį netgi kikendama. Ilgai, įaudrinamai drėgnomis lūpomis siurbiausi jai į kaklo apačią, paskui paleidau. Ji žengtelėjo atatupsta ir pasitaisė šlykštųjį chalatą. Skirtingai užhipnotizuoti spoksojome vienas į kitą lyg du girtuokliai, žinantys, kad aplinkiniai tikisi, jog juodu ims šokti.

— Eikš, — išgirdau save sakant po tos abiejų patirtos baimės akimirkos. Kaire ranka apkabinau ją per juosmenį ir ėmiau temptis į miegamąjį.

— Paleisk mane! — pyktelėjo ji ir nustūmė mano ranką.

Dešinys mano delnas staigiu it kokios puikiai valdomos marionetės judesiu plojo jai per veidą. Ją apėmė siaubas. Mane irgi. Antrą kartą stovėjome pasisukę veidais, ir pamačiau, kaip kairiame jos žande ima ryškėti raudona dėmė. Mašinaliai nusišluosčiau į kelnes sustingusią grietinėlę nuo pirštų, ištiesiau ranką, suėmiau chalatą ir prisitraukiau ją prie savęs.

— Eikš, — pakartojau.

— Paleisk Džeiko chalatą, — ne itin ryžtingai sušnypštė ji.

Paleidau ir pasakiau:

— Noriu išžaginti tave, Arlyna. Dabar, šią akimirką. Eime.

Lyg išsigandęs kačiukas ji gūždamasi traukėsi nuo manęs suėmusi chalatą ties kaklu. Paskui išsitiesė.

— Na, gerai, — tarė ji, nutaisiusi išraišką, kurią galiu apibūdinti tik kaip pagrįsto pasipiktinimo, ir pro mane pasuko koridoriumi į miegamąjį pridurdama: — Tik nekišk nagų prie Džeiko chalato.

Tuomet bemaž be menkiausio smurto ją išžaginau. Po teisybei, vaizduotės, aistros ar malonumo buvo ne per daugiausia. Didesnį malonumą patyrė Arlyna. Dariau viską kaip pridera: čiulpiau krūtis, maigiau sėdmenis, glosčiau gėdos lūpas, užguliau įprastu būdu ir, ilgiau negu įprasta rietęs nugarą ir varęs (nuo pradžios iki galo jaučiausi kaip marionetė, išmokyta rodyti normalų lytinį aktą pulkeliui nesupratingų paauglių), baigiau. Ji pasiraitę ir pasitampė keliom sekundėm ilgiau ir atsiduso. Po kurio laiko pakėlė į mane akis.

— Kam tai padarei, Lukai?

— Turėjau, Arlyna. Neįstengiau atsispirti poreikiui.

— Džeikui tai nepatiks.

— Ėėė — Džeikui?

— Aš viską jam pasakoju. Jis sako, kad šitaip gauna vertingos medžiagos.

— Bet... šis... ar tave kas nors... anksčiau yra išžaginęs?

— Ne, bent jau nuo tada, kai ištekėjau. Myliuosi tik su Džeiku, o jis manęs niekada nežagina.

— Tu įsitikinusi, kad turi jam papasakoti?

— Žinoma. Jis norėtų apie tai išgirsti.

— Bet gal jis baisiausiai susikrims?

— Džeikas? Ne. Jam tai pasirodys įdomu. Jam viskas įdomu. Jei seksas būtų buvęs analinis, jam būtų dar įdomiau.

— Arlyna, nereikia tos pagiežos.

— Aš nejaučiu pagiežos. Džeikas yra mokslininkas.

— Gal tu ir teisi, bet...

— Tiesa, buvo vienas kartas...

— Koks kartas?

— Kai jo kolega iš Belvju universiteto per vieną vakarėlį alkūne vis paliesdavo man krūtį, ir Džeikas perskėlė jam pakaušį buteliu... buteliu... gal konjako?

— Perskėlė pakaušį?

— Brendžio. O kitą kartą, kai vienas vyras per Kalėdas pabučiavo mane po laumės šluota, Džeikas... — atsimeni, tu juk ten buvai, — pagrasino jam...

— Baigiu prisiminti. Klausyk, Arlyna, nekvailiok — nepasakok Džeikui apie tai, kas įvyko šiąnakt.

Ji susimąstė.

— Bet jeigu jam nepapasakosiu, atrodys, lyg būčiau padariusi kažką negera.

— Ne. Aš padariau kažką negera, Arlyna. Ir aš nenoriu prarasti Džeiko draugystės ir pasitikėjimo vien todėl, kad tave išžaginau.

— Aš suprantu.

— Jis būtų įskaudintas.

— Taip. Jis nereaguotų objektyviai. Jeigu būtų išgėręs...

— Taip, įskaudintas...

— Aš jam nepasakosiu.

Mes dar persimetėm vienu kitu žodžiu, ir tuo viskas baigėsi. Praėjus gal keturiasdešimčiai minučių nuo mano pasirodymo, išėjau. Tiesa, dar įvyko vienas incidentas. Kai man išeinant mudu su Arlyna prie jos buto durų meiliai bučiavomės sukišę vienas kitam į burną liežuvį, — ji vilkėjo plonyčiais naktiniais, viena sunki jos krūtis buvo išvirtusi lauk, ir aš laikiau ją delne būdamas apsirengęs daugmaž taip pat, kaip atėjęs, — mūsų geidulingą atsisveikinimą pertraukė spynoje brakštelėjęs raktas. Mes atšokome vienas nuo kito, durys atsidarė, ir tarpduryje pamatėme Džeikobą Eksterną.

Jis įdėmiai žiūrėjo į mane pro savo akinius storais lęšiais, kaip man pasirodė — šešiolika su puse minutės (iš tikrųjų gal tik penkias ar šešias sekundes), paskui garsiai tarė:

— Lukuti, kaip tik tave norėjau pamatyti. Prisimeni mano šiknų stebėtoją? Jis išgydytas. Mano dėka. Man pavyko. Aš išgarsėjau.

Devintas skyrius

Grįžęs į savo svetainę mąsliai spoksojau į atsivertusią kauliuko akį. Kasiausi kiaušius, purčiau galvą apstulbęs ir kažkokios pagarbios baimės apimtas. Galėjau žaginti prieš daugel metų, net dešimtmečių, bet tai padariau tik tada, kai nustojau svarstęs, ar tai įmanoma, išmintinga ar net pageidautina — tiesiog padariau iš anksto negalvodamas, jausdamasis esąs už manęs glūdinčios jėgos marionetė, dievų — kauliuko — padaras, o ne už savo veiksmus atsakingas asmuo. Priežastis buvo atsitiktinumas ar lemtis, ne aš. Tikimybė, kad kauliukas atsivertęs viena akimi, buvo vos viena iš šešių. Galimybė, kad kauliukas guli po korta, buvo gal viena milijonoji. Akivaizdu, kad žaginti man paliepė lemtis. Taigi aš nekaltas.