Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Aišku, aš galėjau tiesiog imti ir sulaužyti žodinį pažadą paklusti kauliuko įsakams. Tiesa? Tiesa. Betgi pažadas! Iškilmingas pažadas paklusti kauliukui! Mano garbės žodis! Ar galime tikėtis, kad gydytojas, NPD narys, sulaužys duotą žodį, nes kauliukas paliepė žaginti, nors tokia tikimybė buvo visai menkutė? Ne, akivaizdu, kad ne. Aš neabejotinai esu nekaltas. Man kilo noras grakščiai nusispjauti į čia pat stovinčią spjaudyklę mano bylos nagrinėjime dalyvaujančių prisiekusiųjų akivaizdoje.

Tačiau apskritai paėmus šis argumentas atrodė gana prastas, ir aš ne itin susikaupęs ėmiau ieškoti naujo, kai visas užsidegiau nuo minties: aš teisus — aš visuomet turiu paklusti kauliukams. Kad ir kur jie vestų, privalau sekti iš paskos. Visa valdžia kauliukui!

Susijaudinęs ir išdidus akimirką stovėjau prie savojo Rubikono. O tada jį peržengiau. Tą akimirką visiems laikams mintyse suformulavau principą, kuriuo niekad neturėsiu teisės suabejoti: darysiu viską, ką lieps kauliukas.

Netrukus atėjo nusivylimas. Paėmiau į rankas kauliuką ir paskelbiau: „Jei iškris viena, trys ar penkios akys, eisiu miegoti; jeigu atsivers dvi — nulipsiu laiptais žemyn ir paklausiu Džeiko, ar galiu pamėginti išžaginti Arlyną dar kartą, jei keturios ar šešios — dar neisiu gulti ir daugiau apie visa tai pagalvosiu“. Smarkiai pakračiau kauliuką rieškučiose ir išmečiau ant pokerio stalo. Kauliukas pariedėjo ir sustojo: penkakė. Apstulbintas ir kiek apviltas nuėjau miegoti. Ateityje ridendamas kauliukus dažnai įsitikinsiu šia tiesa: kauliukai kartais būna beveik tokie pat nenuovokūs kaip ir žmogus.

Dešimtas skyrius

Per savo praktiką įpratau numoti ranka į kiekvieną iš pažiūros aiškią priežastį. Taigi iš ryto, po laiko tarpsnio be glamonių, sėdmenų graibymo prieš pusryčius, drungną kavą ir pagiringos Lilės priekaištus, užeinu į svetainę atkurti nusikaltimo scenos. Vaikštinėdamas pirmyn atgal bandau sau įrodyti, jog būčiau ėjęs pas Arlyną, kad ir kiek akių būtų atsivertę — viena, keturios ar dar kelios. Nepavyksta. Savo didele, smarkiai plakančia širdim jaučiu, kad tik kauliukas pastūmėjo mane laiptais žemyn ir į Arlynos kelnaites.

Tuomet bandžiau įtikinti save, kad mačiau kauliuką ant to stalelio, kai jis dar nebuvo uždengtas korta ar bent jau kol dar nebuvau iškilmingai prisiekęs atlikti šventą žaginimo aktą, jei paaiškėtų, kad atsivertusi viena kauliuko akis. Bandžiau išsiaiškinti, kas paliko ten kortą ir kauliuką. Spėjau, kad tikriausiai Lilė, kai strimgalviais lėkė į tualetą. Taigi lyg ir negalėjau žinoti, kad išriedėjusi vienakė. Gal sėdėdamas kampu į staliuką nuo savo kėdės mačiau kauliuko šonus, tad nesąmoningai nusprendžiau, kad kauliuko viršuje vienakė ar šešakė? Priėjau prie stalelio, paridenau ant jo kauliuką ir, nežiūrėdamas, kiek akių iškrito, uždengiau jį pikų dama panašiai, kaip jis buvo uždengtas išvakarėse. Tada atsisėdau prie pokerio stalo. Nuo jo spoksodamas pro savo akinius, prisimerkęs, įtempęs akis, dėdamas tiesiog antžmogiškas pastangas sugebėjau įžiūrėti stalelį ir kiek išsigaubusią kortą. Jeigu po ja gulėjo kauliukas, mano akims tai buvo negirdėta naujiena. Nuo savo kėdės prie pokerio stalo kauliuką galėjau pamatyti tik turėdamas nesąmoningą regą su optiniu taikikliu. Viskas buvo aišku: aš nieku gyvu negalėjau žinoti, kas guli po pikų dama; Arlynos išžaginimas buvo padiktuotas lemties.

— Kas pasidarė Froido paveikslui? — paklausė Lilė. Ji perdavė vaikus tarnaitei ir atėjo iš virtuvės.

Matydamas, kad Froido portretas tebekabo veidu į sieną, atsakiau:

— Nežinau. Spėju, kad tu jį apsukai eidama miegoti. Šitaip simboliškai atstūmei mane ir mano kolegas.

Lilė susitaršiusiais šviesiais plaukais, paraudusiomis akimis ir susiraukusi, tartum dvejotų, atrodė kaip niekad panaši į pelę, besiartinančią prie sūrio pelėkautuose. Ji įtariai mane nužvelgė.

— Aš jį apsukau? — paklausė ji, nesėkmingai bandydama prisiminti vakarykščius įvykius.

— Be abejo. Nejaugi neatsimeni? Pasakei: „Dabar Froidas gali žiūrėti į šių namų vidurius“ ar kažką panašaus ir nusvirduliavai į tupyklą.

— Nenusvirduliavau, — paprieštaravo Lilė. — Aš nuėjau be galo oriai.

— Tu teisi. Tu be galo oriai nuėjai įvairiomis kryptimis vienu metu.

— Bet iš esmės judėjau rytų kryptimi.

— Tu teisi.

— Rytų ir tupyklos.

Mes nusijuokėme, ir aš paprašiau atnešti dar vieną puodelį kavos ir spurgą į mano kabinetą. Evė su Lariu akimirkai ištrūko iš tarnaitės gniaužtų, pralėkė per svetainę nelyginant du banditai, pasiryžę iššaudyti miestelį, ir vėl dingo. Aš pasitraukiau į savo namus namuose — į kabinetą, prie savo seno ąžuolinio rašomojo stalo.

Kurį laiką sėdėjau, ridendamas du žalius kauliukus jo randuotu viršumi ir svarstydamas, ką man reiškia praėjusios nakties įvykiai. Kojos ir slėpsnos atrodė sunkios, galva lengva. Praėjusią naktį padariau tai, ką aiškiai pats nesuvokdamas norėjau padaryti dveji ar treji metai. Tai padaręs pasikeičiau, nelabai, bet pasikeičiau. Kelias savaites mano gyvenimas bus šiek tiek sudėtingesnis, šiek tiek įdomesnis. Ieškodamas laisvos valandos pažaisti su Arlyna praleisiu laiką, kurį pastaruoju metu leisdavau bandydamas, bet nesugebėdamas rašyti knygos, bandydamas, bet nesugebėdamas sutelkti dėmesio į savo ligonius ir svajodamas apie gudrius ėjimus fondų biržoje. Gal laikas bus praleistas ne geriau, užtat man bus smagiau. Kauliuko dėka.

Ką dar gali paliepti kauliukai? Na, kad nustočiau rašęs kvailus straipsnius apie psichoanalizę; kad parduočiau visas savo akcijas ar supirkčiau tiek, kiek išgaliu; kad pasimylėčiau su Arlyna mūsų dvigulėje lovoje mano žmonai miegant kitoje jos pusėje; kad nukeliaučiau į San Franciską, Havajus ar Pekiną; kad kaskart žaisdamas pokerį blefuočiau; kad atsisakyčiau savo namų, draugų ir profesijos. Metęs psichiatro praktiką galėčiau tapti universiteto profesoriumi... biržos makleriu... nekilnojamojo turto agentu... dzenbudizmo mokytoju... naudotų automobilių pardavėju... turizmo agentūros darbuotoju... liftininku. Staiga atrodė, kad galiu pasirinkti begalę profesijų. Tai, kad nenorėjau būti naudotų automobilių pardavėju ir negerbiau šios profesijos, atrodė bemaž mano yda, smerktina keistenybė.

Mano galva sprogte sprogo nuo atsiveriančių galimybių. Atrodė, kad visai be reikalo taip ilgai kenčiau nuobodulį. Įsivaizdavau, kaip po kiekvieno nuo manęs nepriklausančio sprendimo sakau: „Burtai mesti“ ir stojiškai brendu per kokį naują, kaskart vis platesnį Rubikoną. Na ir kas, kad vienas gyvenimas buvo nykus ir nuobodus? Tegyvuoja naujas gyvenimas!

Bet koks naujas gyvenimas? Pastaruosius kelis mėnesius atrodė, kad neverta daryti nieko, ką darau. Ar kauliukas tai pakeitė? Ką konkrečiai aš noriu daryti? Na, nieko konkrečiai. O apskritai paėmus? Visą valdžią kauliukams! Gerai, bet ką jie gali nuspręsti? Viską.

Viską?

Vienuoliktas skyrius

Viskas iš pradžių vyko ne itin įdomiai.

Tą popietę kauliukai paniekino visokias įdomias galimybes ir nusiuntė mane į artimiausią vaistinę nusipirkti pirmų pasitaikiusių leidinių skaityti. Turiu pripažinti, kad keturi nusipirkti žurnalai: „Skausmingos išpažintys“, „Tavo, profesionalaus futbolininko, vadovas“, „Dėk skersą“ ir „Sveikata ir tu“, buvo įdomesni negu mano įprastas psichoanalitinis skaitalas, bet šiek tiek apgailestavau, kad kauliukai nedavė man svarbesnės ar absurdiškesnės užduoties.

Tą vakarą ir kitą dieną aš, galima sakyti, privengiau kauliukų. Štai kodėl antrą naktį po mano didžiosios pergalės dienos gulėjau lovoje ir mąsčiau, ką daryti su Arlyna. Be abejo, norėjau dar kartą priglausti ją prie krūtinės, bet pavojai, komplikacijos ir padėties komizmas atrodė per didelė kaina. Varčiausi, kamuojamas dvejonių, nerimo ir geismo, kol Lilė liepė man išgerti tabletę raminamųjų arba miegoti vonioje.