Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Arlyna, — tariau bandydamas sutramdyti riksmą, kai ji įtikinamai prispaudė mano koją tarpduryje, — privalai mane įleisti.

— Ne, — atsakė ji.

— Jei manęs neįleisi, nepasakysiu, ką ketinu daryti.

— Ką ketini daryti?

— Niekados nesužinosi, ką rengiuosi pasakyti.

Ilga pauzė, paskui durys prasivėrė ir aš įšlubčiojau į jos butą.

Arlyna ryžtingai pasuko prie telefono ir, stovėdama įsitempusi su rageliu rankoje, kitos pirštą, matyt, įkišusi į pirmo numerio skaičiaus skylutę, tarė:

— Nesiartink nė per žingsnį.

— Gerai, gerai. Bet tu turi padėti ragelį.

— Nieku gyvu.

— Jeigu per ilgai laikysi nukeltą ragelį, tau atjungs telefoną.

Ji dvejodama padėjo ragelį ir atsisėdo viename sofos gale (prie telefono), aš — kitame.

Arlyna kelias minutes nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane (tuo metu ruošiau savo prisipažinimą apie platonišką meilę), paskui staiga pravirko, užsidengusi veidą delnais.

— Negaliu tau sukliudyti, — aimanavo ji.

— Aš nemėginu nieko daryti!

— Negaliu tau sukliudyti, žinau, kad negaliu. Aš silpna.

— Bet aš prie tavęs neprisiliesiu.

— Tu pernelyg stiprus, pernelyg valdingas...

— Aš prie tavęs neprisiliesiu.

Ji pakėlė akis.

— Tikrai?

— Arlyna, aš tave myliu...

— Taip ir maniau! Ak, kokia aš silpna!

— Myliu tave taip, kad negaliu apsakyti žodžiais.

— Tu nedoras žmogus.

— Bet aš nusprendžiau [taip pykau ant jos, kad nebebuvau linkęs gražbyliauti], kad mudviejų meilė visuomet turi būti platoniška.

Ji pažiūrėjo į mane prisimerkusi, apmaudžiai — matyt, mėgdžiodama skvarbų Džeiko žvilgsnį, bet atrodė, tarsi bandytų įžiūrėti seno itališko filmo subtitrus.

— Platoniška? — paklausė ji.

— Taip, ji visuomet turi būti platoniška.

— Platoniška.

Ji susimąstė.

— Taip, — tariau, — noriu tave mylėti meile, kurios negalėtum apsakyti žodžiais ir kuri būtų kažkas daugiau negu vien kūnų sąlytis. Noriu mylėti dvasine meile.

— Bet ką mes darysim?

— Matysimės kaip ir anksčiau, tik dabar žinodami, kad mums buvo skirta mylėti vienam kitą, tačiau lemtis prieš septyniolika metų suklydo ir atidavė tave Džeikui.

— Bet ką mes darysim? — ji prikišo ragelį prie ausies.

— Ir vaikų labui mudu privalome likti ištikimi savo antrosioms pusėms ir niekados nebepasiduoti aistrai.

— Žinau, bet ką mes darysim?

— Nieko.

— Nieko?

— Na... nieko... neįprasta.

— Nejaugi mudu nesimatysim?

— Nesimatysim.

— Gal bent jau sakysim, kad mylim vienas kitą?

— Manau, nesakysim.

— Tai gal bent jau tikinsi mane, kad neužmiršai?

— Gal.

— Nejaugi tau nepatinka mane liesti?

— Taip, taip, Arlyna, bet vaikų labui...

— Kokių vaikų?

— Mano.

— A...

Ji sėdėjo ant sofos, padėjusi vieną ranką ant kelių, kita spausdama ragelį prie dešinės ausies. Mėlyna vakarinė suknia su gilia iškirpte, kuria kažkodėl vėl vilkėjo, nuteikė mane vis neplatoniškiau.

— Bet... — atrodė, kad ji ieško tinkamų žodžių. — Kaip... kaip tu mane... išžagindamas gali nuskriausti savo vaikus?

— Supranti... Kaip tave išžagindamas aš galiu nuskriausti savo vaikus?

— Taip.

— Jie... Jei vėl paliesčiau tavo stebuklingą kūną, ko gero, niekuomet nebegalėčiau grįžti į savo šeimą. Ko gero, būčiau priverstas išsitempti tave ir pradėti naują gyvenimą.

— A...

Ji spoksojo į mane išpūtusi akis.

— Tu toks keistas, — pridūrė.

— Meilė padarė mane keistą.

— Tu tikrai mane myli?

— Myliu tave... myliu tave nuo tada... nuo tada, kai suvokiau, kokie turtai slypi po tavo išore, kokia gili ir kilni tavo siela.

— Tiesiog nieko nesuprantu.

Ji padėjo ragelį ant sofos ranktūrio ir vėl užsidengė veidą delnais, bet neapsiverkė.

— Arlyna, dabar aš privalau išeiti. Mes turime niekados nebekalbėti apie mūsų meilę.

Ji žiūrėjo į mane pro savo akinius kitaip — nesupratau, nuvargusi ar nuliūdusi.

— Septyniolika metų.

Dvejodamas pasitraukiau nuo sofos. Ji vis dar negalėjo atplėšti akių nuo tos vietos, kur ką tik sėdėjau.

— Septyniolika metų.

— Dėkoju, kad leidai su tavim pasikalbėti.

Tada ji atsistojo, nusiėmė akinius ir padėjo šalia telefono. Priėjusi prie manęs uždėjo virpantį delną man ant rankos.

— Gali pasilikti, — tarė.

— Ne, privalau išeiti.

— Niekada neleisiu tau palikti vaikų.

— Aš elgčiausi labai ryžtingai. Niekas nepajėgtų manęs sulaikyti.

Dvejodama ji tyrė žvilgsniu mano veidą.

— Tu toks keistas.

— Arlyna, jeigu tik...

— Pasilik.

— Pasilikti?

— Prašau tavęs.

— Kam?

Ji palenkė mano galvą ir atkišo lūpas, kad pabučiuočiau.

— Aš nepajėgsiu susivaldyti, — pasakiau.

— Turi pabandyti, — svajingai tarė ji. — Aš prisiekiau niekados nebesugulti su tavim.

— Ką padarei?

— Savo vyro garbe prisiekiau niekados nebesugulti su tavim.

— Turėsiu tave išžaginti.

Ji liūdnai pažvelgė į mane.

— Taip, atrodo, turėsi.

Dvyliktas skyrius

Pirmą mėnesį kauliukai menkai paveikė mano gyvenimą. Naudodavau juos spręsdamas, kaip praleisti laisvalaikį, ar pasirinkdamas galimybes, kai mano normaliam „aš“ ne itin rūpėjo baigtis. Kauliukai nusprendė, kad mudu su Lile turim pažiūrėti Edvardo Olbio pjesę, o ne pjesę, apdovanotą Kritikos premija, kad aš perskaityčiau veikalą, aklai išsirinktą iš didžiulės kolekcijos; kad neberašyčiau knygos ir pradėčiau rašyti straipsnį „Kodėl psichoanalizė paprastai neduoda vaisių“; kad nusipirkčiau korporacijos General Envelopment, o ne bendrovės Wonderfilled Industries ar Dynamicgo akcijų; kad neskrisčiau į suvažiavimą Čikagoje; kad mylėčiausi su žmona Kamasutros padėtimis Nr. 23, Nr. 52, Nr. 8 ir 1.1.; kad pasimatyčiau su Arlyna, kad nepasimatyčiau su Arlyna ir 1.1.; kad pasimatyčiau su ja vietoje x, o ne y, ir panašiai.

Trumpai tariant, kauliukai nuspręsdavo nelabai reikšmingus dalykus. Daugumą mano variantų nulemdavo mano pomėgių ir asmenybės įvairovė. Man ėmė patikti žaisti su tikimybėmis, kurias nurodydavau įvairiems savo sugalvotiems variantams. Pavyzdžiui, leisdamas kauliukams parinkti moterį, kurios meilės turėsiu siekti ateinančią naktį, Lilei duodavau vienos iš šešių tikimybę, kokiai nepažįstamai, atsitiktinai išrinktai moteriai — dvi, Arlynai — tris iš šešių. Jei žaisdavau su dviem kauliukais, tikimybės būdavo kur kas subtilesnės. Visuomet stengdavausi laikytis dviejų principų. Pirmas: niekada neįtraukti varianto, kurį vykdyti galėčiau nenorėti. Antras: visuomet pradėti vykdyti nurodytą paliepimą negalvodamas ir neišsisukinėdamas. Sėkmingo kauliukiško gyvenimo paslaptis — būti virvutėmis tampoma kauliuko marionete.

Praėjus šešioms savaitėms nuo tada, kai įklimpau į Arlyną, leidau kauliukams kvailioti su mano pacientais. Šis žingsnis buvo lemtingas. Ėmiau siūlyti tokius variantus: agresyviai komentuoti pacientui mano galvoje atsirandančias įžvalgas; peržiūrėti kai kurias įprastas psichoanalizės teorijas ir būdus, paskui taikyti juos tam tikrą valandų skaičių dirbant su kokiu pacientu; skaityti savo ligoniams pamokslus.

Galop ėmiau įtraukti ir galimybę skirti savo pacientams psichologines užduotis panašiai, kaip treneris skiria savo sportininkams fizinius pratimus: droviai merginai liepiu susitikinėti su patyrusiu donžuanu; agresyviam žaliūkui įsakau prisikabinti prie keturiasdešimt penkių kilogramų skystablauzdžio, su juo susimušti ir tyčia pralaimėti; uoliam kalikui nurodau pasižiūrėti penkis filmus, nueiti į dvejus šokius ir visą savaitę ne mažiau kaip penkias valandas per dieną lošti bridžą. Be abejo, duodamas pačias prasmingiausias užduotis pažeisdavau psichiatro etikos kodeksą. Įsakinėdamas savo pacientams, ką daryti, juridiškai tapdavau atsakingas už visus galimus neigiamus jų veiksmų padarinius. Kadangi viskas, ką daro tipiškas neurotikas, galop turi blogų padarinių, jiems skirtos užduotys grėsė man nemalonumais. Po teisybei, jos net galėjo padaryti galą mano karjerai, bet kažkodėl ši mintis džiugino. Jaučiausi lyg profesionalus psichiatras, užčiuopęs savo paties savasties esmę. Užgaida ir aš buvome bepradedą bambatrynį.