Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Kelias pirmąsias dienas kauliukai dažniausiai liepdavo man laisvai reikšti savo jausmus pacientui, taigi laužyti pagrindinę visos psichoterapijos taisyklę — neteisk. Ėmiau atvirai smerkti kiekvieną menkutę silpnybę, kurią tik pamatydavau turint savo verkšlenančius, iš baimės susigūžusius pacientus. Dievuliau, koks smagumėlis! Jeigu prisimenate, kad ketverius metus elgiausi kaip šventasis — suprasdavau, atleisdavau ir susitaikydavau su visokiomis žmonių kvailystėmis, žiaurumais bei nesąmonėmis — ir kad šitaip elgdamasis slopinau kiekvieną normalios reakcijos impulsą, galite įsivaizduoti, kaip nudžiugau, kai kauliukai leido man vadinti pacientus sadistais, idiotais, šunsnukiais, šliundromis, bailiais ir latentiniais kretinais. Džiaugsmas. Aš radau dar vieną džiaugsmo salelę.

Neatrodė, kad mano naujieji vaidmenys būtų patikę pacientams ir kolegoms. Nuo to laiko mano reputacija ėmė smukti, vis labiau garsėjau kaip blogiukas. Pirmas vėją pakėlė profesorius Orvilis Boglsas, dėstęs man anglų kalbą Jeilio universitete.

Šis stambus kapliadantis vyras mažytėmis blausiomis akimis su pertraukomis lankėsi pas mane pusę metų norėdamas išsivaduoti iš kūrybinės krizės. Jau treji metai jis tegalėjo pasirašinėti popierius, tad gelbstint savo akademinę reputaciją jam teko traukti kursinius darbus, kuriuos parašė studijuodamas antrame Mičigano valstijos universiteto kurse, šį bei tą keisti ir spausdinti kaip straipsnius moksliniuose žurnaluose. Kadangi niekas daugiau kaip dviejų pastraipų neperskaitydavo, jo nedemaskavo. Negana to: jo publikacijų sąrašas taip įspūdingai pailgėjo, kad metai prieš kreipiantis į mane jam buvo skirtas etatas iki gyvos galvos.

Ligi tol be jokio entuziazmo nagrinėjau jo dvilypius jausmus tėvui, latentinį homoseksualizmą ir klaidingą savęs suvokimą, bet tuomet vieną dieną, pastūmėtas kauliukų paliepimų, staiga pratrukau.

— Boglsai, — vieną rytą jam atėjus pasakiau (anksčiau visada kreipdavausi į jį „profesoriau Boglsai“), — Boglsai, — pasakiau, — gal baikim malt tą šūdą ir eikim prie reikalo? Kodėl jums sąmoningai nenusprendus mesti rašymą ir viešai to nepaskelbus?

Profesorius Boglsas, kuris ką tik atsigulė ant kušetės ir nespėjo nė žodžio ištarti, suvirpėjo it koks didelis saulėgrąžos lapas prisiartinus audrai.

— Atleiskite, nesupratau?

— Kodėl jūs vis bandote rašyti?

— Man seniai teikia pasitenkinimą...

— Merde.

Jis atsisėdo ir dirstelėjo į duris, tarsi tikėdamasis, kad bet kurią akimirką į kambarį įsiverš Betmenas ir jį išgelbės.

— Kreipiausi į jus ne todėl, kad esu neurotikas, bet norėdamas išsivaduoti iš paprastutės kūrybinės krizės. Susidaro...

— Jūs esate ligonis, kreipęsis dėl slogos, o dabar mirštantis nuo vėžio.

— Susidaro įspūdis, kad negalite man padėti, todėl bandote įtikinti mane nerašyti. Man tai...

— Jums tai nesmagu. Bet įsivaizduokit, kaip smagiai galėtumėt gyventi, jei nebesistengtumėte skelbti savo straipsnių? Ar per pastaruosius šešerius metus nors kartą pažiūrėjote į medį?

— Mačiau daugybę medžių. Aš noriu skelbti savo veikalus ir nesuprantu, ką išdarinėjate šį rytą.

— Nusiimu kaukę, Boglsai. Žaidžiau su jumis psichiatro žaidimą, apsimetinėjau, kad mus domina svarbūs dalykai, tokie kaip analinė stadija, libido energijos nukreipimas į objektą, latentinis heteroseksualizmas ir panašiai, bet nusprendžiau, kad vienintelis būdas jus išgydyti — patikėti jums paslaptis, glūdinčias už fasado, taip sakant, parodyti jums grynas kakutes. Grynos kakutės, Boglsai, tai simbolika, tai...

— Nenoriu, kad man būtų atskleidžiamos...

— Žinau, kad nenorit. Nė vienas mūsų to nenori. Bet aš leidžiu jums mokėti man trisdešimt penkis dolerius už valandą, todėl noriu, kad tie pinigai nenueitų perniek. Pirmiausia noriu, kad išeitumėt iš universiteto ir praneštumėt savo katedros vedėjui, kontrolės valdybai ir spaudai, jog vykstate į Afriką ieškoti savo gyvuliškų šaknų.

— Nesąmonė!

— Žinoma. Čia ir yra esmė. Įsivaizduokit, kaip jus išgarsins: „Jeilio profesorius meta universitetą ir leidžiasi ieškoti Tiesos.“

Šis žingsnis sulauks kur kas didesnio atgarsio negu jūsų naujausias straipsnis „Henris Džeimsas ir Londono autobusų parkas“ Rodo salos Quartery Journa l . Negana to...

— Bet kodėl į Afriką?

— Todėl, kad ten niekam nerūpi literatūra, akademinis tobulėjimas ir profesūros. Ten negalėsite apgaudinėti savęs, neva renkate medžiagą straipsniui. Pagyvenkite metus Konge, pamėginkite susidėti su kokia revoliucionierių ar kontrrevoliucionierių grupe, nušaukite keletą žmonių, paragaukite vietinių narkotikų, leiskitės sugundomas pirmo pasitaikiusio: vyro, moters, gyvūno, augalo, mineralo. Jeigu tada tebejausite poreikį rašyti apie Henrį Džeimsą į ketvirtinius žurnalus, bandysiu jums padėti.

Jis sėdėjo ant kušetės krašto ir žiūrėjo į mane suirzęs, bet orus.

— Kodėl norit, kad nustočiau rašyti?

— Todėl, kad dabar, Boglsai, esat ir keturiasdešimt trejus metus buvot niekam vertas. Visiškai niekam. Nenoriu pasirodyti kritiškas, bet ničniekam. Širdies gilumoje pats žinot, jūsų kolegos žino, o aš žinau geriau už visus. Turime iš pagrindų jus pakeisti, kad nebūtų gėda imti iš jūsų pinigus. Šiaip rekomenduočiau užmegzti romaniuką su studente, bet kol jūsų asmenybė tokia, kokia yra dabar, su jumis galėtų bendrauti tik studentės, dar labiau sugniužusios negu jūs, tad jokios naudos iš to nebūtų.

Boglsas per tą laiką atsistojo, bet aš kuo ramiausiai variau toliau:

— Jums reikia patirti daugiau žiaurumo, kančios, alkio, baimės, sekso. Kai šiuos pamatinius dalykus pažinsite iš arčiau, gali atsirasti viltis, kad įvyks esminis lūžis. Iki tol nebus nė menkiausios vilties.

Mielasis Boglsas spėjo apsirengti lietpaltį ir dabar prašiepęs kaplius atatupstas traukėsi prie durų.

— Geros dienos, daktare Rainhartai, tikiuosi, greitai pasveiksite, — tarė jis.

— Ir jums geros dienos, Boglsai. Norėčiau palinkėti to paties jums, bet jeigu jūsų nepaims į nelaisvę Kongo sukilėliai ar aštuonis mėnesius neprasirgsite džiunglėse, ar netapsite dramblio kaulo pirkliu, bijau, kad vilties nedaug.

Atsistojau nuo savo rašomojo stalo norėdamas paspausti jam ranką, bet jis atatupstas išsprūdo pro duris. Po šešių dienų gavau mandagų Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos (APPA) pirmininko laišką, kuriame jis pranešė, kad vieną mano pacientą, tokį daktarą Orvilį Boglsą iš Jeilio, ėmė kamuoti paranojiškos haliucinacijos apie mane, ir jis atsiuntė APPA ilgą, bjaurų, labai aukšto meninio lygio skundą dėl mano elgesio. Nusiunčiau laiškelį pirmininkui Veinsteinui ir padėkojau jam už supratingumą, kitą laiškelį Boglsui — girdi, jo laiško APPA ilgis rodąs, kad jis ima bristi iš kūrybinės krizės. Be to, leidau jam pamėginti išspausdinti savo laišką Pietų Dakotos Quartery Review Journal.

Tryliktas skyrius

— Dženkinsai, — vieną rytą pasakiau mėmei mazochistui iš Medisono prospekto, — ar kada nors galvojote apie žaginimą?

— Nesuprantu, — atsakė jis.

— Seksą per prievartą.

— Aš... nesuprantu, ką turit omenyje, sakydamas, kad turiu apie tai galvoti.

— Ar esate svajojęs ką nors nužudyti ar išžaginti?

— Ne. Ne, niekados. Niekam nejaučiu beveik jokios agresijos, — jis kiek patylėjo. — Tik sau.

— To aš ir bijojau, Dženkinsai, todėl mums reikėtų rimtai susimąstyti apie išžaginimą, vagystę ar žmogžudystę.