Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Neabejotinai.

— Mes sugebam tobulinti augalus, keisti mechanizmus, dresuoti gyvūnus, tai kodėl negalim pakeisti žmonių?

— Dėl Dievo meilės! — daktaras Manas energingai padaužė pypkę į bronzinę peleninę ir irzliai dėbtelėjo į mane. — Tu svajoji. Jokių Utopijos salų nėra. Tobulo žmogaus irgi negali būti. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra baigtinė virtinė klaidų, o jos turi tendenciją tapti neįveikiamos, pasikartojančios ir būtinos. Kiekvienas žmogus sau taiko tokią patarlę: „Koks esu, toks ir gerai — kuo aš blogesnis už kitus?“ Bendra tendencija... bendra žmogaus asmenybės tendencija yra sustabarėti į lavoną. O lavono nepakeisi. Lavonai netrykšta entuziazmu. Juos tik mažumą pagražini, kad būtų galima į juos žiūrėti.

— Visiškai sutinku: psichoanalizė retai pertraukia asmenybės sąstingį, ji nieko negali pasiūlyti žmogui, kuriam viskas nusibodo.

Daktaras Manas sukrenkštė, suprunkštė ar išleido dar kokį garsą, o aš pasitraukiau nuo lango pasižiūrėti į Froidą. Šis žvelgė žemyn rimtu veidu; jis neatrodė patenkintas.

— Turi būti kažkokia kita... kita paslaptis [šventvagystė!], kažkoks kitas stebuklingas gėrimas, kuris leistų tam tikriems žmonėms iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą, — samprotavau toliau.

— Pabandyk astrologiją, „Idzing“, LSD.

— Froidas pastūmėjo mane ieškoti kokio filosofinio LSD atitikmens, bet, atrodo, paties Froido stebuklingas gėrimas manęs nebeveikia.

— Tu svajoji. Tu per daug tikiesi. Žmogus, jo asmenybė yra visuma susikaupusių individo trūkumų ir potencialų. Atimk iš jo visus įpročius, manijas bei paskatas ir atimsi jį.

— Tai gal... gal tuomet reikėtų pribaigti tą „jį“.

Jis nutilo, tarsi bandydamas suvokti, ką pasakiau, o kai atsigręžiau į jį, nustebino greitomis paleisdamas du dūmų patrankos šūvius pro lūpų kamputį.

— Ak, Lukai, tu ir vėl griebeisi tos prakeiktos Rytų mistikos. Mano savastis pastovi — mėgstu apsiryti, nevalyvai rengiuosi, nuobodžiai kalbu ir esu nepajudinamai atsidavęs psichoanalizei, sėkmei, moksliniams straipsniams — svarbiausia, visuomet išlieku pastovus, antraip niekados nieko nenuveikčiau ir koks tada būčiau?

Nieko neatsakiau.

— Jeigu kartais rūkyčiau vienaip, — porino jis toliau, — kartais kitaip, o kartais visai nerūkyčiau, vis kitaip rengčiausi ar rodyčiau susinervinimą, ramybę, ambicingumą, tingumą, gašlumą, rajumą, asketiškumą — kas tada ištiktų mano savastį? Ko tada pasiekčiau? Žmogaus būdą nulemia tai, kaip jis nusprendžia save apriboti. Jei žmogus neturi įpročių, pastovumo, gal net tam tikrų perdėm ryškių savybių, jį apninka nuobodulys ir jis darosi nebe žmogus. Tada jis — pamišėlis.

Timas patenkintas, atsipalaidavęs kriuktelėjo, vėl padėjo pypkę ir maloniai man nusišypsojo. Kažkodėl pajutau jam neapykantą.

— O jeigu susitaikai su tokiais absurdiškais savęs suvaržymais, vadinasi, esi psichiškai sveikas? — paklausiau.

— Mhmmmm.

Stovėjau atsisukęs į jį ir jutau, kaip mane užlieja keista įniršio banga. Norėjau pritrėkšti daktarą Maną dešimties tonų betono luitu.

— Tikriausiai mes klystame, — spjaute išspjoviau žodžius. — Visa psichoterapija yra nyki tragedija. Turbūt mes darome kažkokią esminę klaidą, nuodijančią visą mūsų mąstyseną. Praeis kiek metų, ir žmonės žiūrės į mūsų gydymo teorijas bei būdus, kaip mes šiandien žiūrime į devyniolikto amžiaus gydymą nuleidžiant kraują.

— Tu nesveikas, Lukai, — tarė jis tyliai.

— Judu su Džeiku — vieni iš geriausių psichiatrų, bet kaip žmonės jūs abu esat niekas.

Timas tiesus sėdėjo ant kėdės.

— Tu nesveikas, — pakartojo jis. — Ir nemalk man daugiau šūdo apie dzenbudizmą. Stebiu tave jau keli mėnesiai. Tu nesi ramus. Pusę laiko tu panašus į mokinuką, kuris juokiasi, kai parodai pirštą, o kitą pusę — į pasipūtusį mulkį.

— Esu psichoterapeutas ir akivaizdu, kad kaip žmogus esu visiškas nevykėlis. Gydytojau, gydyk save.

— Tu praradai tikėjimą svarbiausia profesija pasaulyje dėl kažkokių idealizuotų lūkesčių, nors net dzenbudizmas sako, kad jie nerealūs. Tau nusibodo kasdienis stebuklas — mažumą gerinti žmonių būklę. Nesuprantu, kodėl reikia didžiuotis, kad leidi jų būklei blogėti.

— Aš nesididžiuoju, kad...

— Ne, didžiuojiesi. Tu tariesi sužinojęs absoliučią tiesą ar bent jau kad vienintelis jos ieškai. Esi klasikinis Karenos Horni aprašytas neurotikas: džiaugiesi ne tuo, ko pasiekei, o tuo, ką svajoji pasiekti.

— Sutinku, — pritariau be jokios pašaipos, nes jis pasakė tiesą. — Užtat tu, Timai, esi klasikinis normalus žmogus, bet aš tavim nesižaviu.

Jis spoksojo į mane nebepapsėdamas pypkės, išraudusiu veidu, paskui lyg nuo grindų atsimušęs didžiulis balionas stenėdamas pakilo nuo kėdės.

— Apgailestauju, kad taip manai, — tarė jis ir nupūškavo prie durų.

— Turi būti koks būdas pakeisti žmogų radikaliau, negu mes sugebame...

— Kai jį sužinosi — pranešk man, — atšovė jis.

Jis stabtelėjo prie durų ir mudu žvelgėme vienas į kitą — du svetimi pasauliai. Jo veide atsispindėjo pagiežinga panieka.

— Pranešiu, — pažadėjau.

— Kai tik sužinosi, paskambink man. Mano telefonas Oksforde — 4-0300.

Stovėjome pasisukę veidu vienas į kitą.

— Labanakt, — tarstelėjau.

— Labanakt, — nusisukdamas atsakė jis. — Ryte perduok nuo manęs geriausių linkėjimų Lilei. Ir, Lukai, — pridūrė vėl atsigręždamas į mane, — pabandyk perskaityti Džeiko knygą iki galo. Visada geriau kritikuoti knygą ją perskaičius.

— Aš ją...

— Labanakt.

Jis atidarė duris, iškrypavo lauk, padvejojo prie lifto, pasuko prie laiptų ir pranyko.

Aštuntas skyrius

Uždaręs duris mašinaliai grįžau į svetainę. Stovėdamas prie lango žiūrėjau į retas šviesas ir tuščias ankstyvo rytmečio gatves apačioje. Daktaras Manas išėjo iš pastato ir pasuko Medisono prospekto link. Iš trečio aukšto jis panėšėjo į nykštuko iškamšą. Man magėjo paimti kėdę, ant kurios jis sėdėjo, ir pro langą sviesti jam įkandin. Galvoje prabėgo iškreipti vaizdai: tamsi Džeiko knyga, per pietus gulinti ant baltos staltiesės; to berniuko Eriko juodos akys, šiltai žvelgiančios į mane; Lilė su Arlyna, besirangančios prie manęs; tušti popieriaus lapai ant mano rašomojo stalo; grybų pavidalo daktaro Mano dūmų kamuoliai, kylantys lubų link, ir atvirai, geismingai žiovaujanti Arlyna, kai prieš kelias valandas ėjo iš kambario. Kažkodėl kilo noras nueiti į tolimąjį svetainės galą, įsibėgėti ir visu greičiu nulėkus į kitą galą kiaurai išlįsti pro ten kabantį Froido portretą.

To nepadariau, tik nusisukau nuo lango ir ėmiau vaikštinėti po kambarį, paskui pakėliau akis į portretą. Froidas iš viršaus spoksojo į mane orus, rimtas, produktyvus, racionalus ir stabilus — kaip tik toks galėtų stengtis būti protingas žmogus. Pakėliau rankas, atsargiai suėmiau portretą ir nusukau jį veidu į sieną. Su vis didesniu pasitenkinimu žiūrėjau į rudą nugarėlės kartoną, tada atsidusau, grįžau prie pokerio stalo ir padėjau į vietą kortas, žetonus ir kėdes. Pasigedau vieno iš dviejų kauliukų, bet ant grindų jo nebuvo matyti. Buvau beeinąs į lovą, bet tada pamačiau ant staliuko šalia kėdės, nuo kurios moralus man sakė daktaras Manas, kortą — pikų damą — pasvirusią kampu, tarsi ant kažko gulėtų. Priėjau, pažiūrėjau žemyn ir supratau, kad po korta — trūkstamas kauliukas.

Stovėjau ištisą minutę, jusdamas kylant nesuvokiamą įtūžį — tikriausiai tokį juto Osterfladas ar tą popietę Lilė, tik nė į nieką nenukreiptą, žodžiu, nepaaiškinamą, nesuvokiamą įniršį. Miglotai prisimenu ant židinio atbrailos tiksėjus elektrinį laikrodį. Tada nuo Ist upės į kambarį įsiveržė rūko sirenos kauksmas, ir siaubas, išplėšęs arterijas man iš širdies, mazgais surišo jas pilve: jei tas kauliukas guli viena akimi į viršų, pamaniau, nusileisiu laiptais ir išžaginsiu Arlyną. „Jeigu atsivertusi viena akis, išžaginsiu Arlyną“, lyg koks didžiulis neoninis ženklas be perstojo mirksėjo mano galvoje ir mane apėmė dar didesnis siaubas. Jeigu pamatysiu ne vieną akį, eisiu miegoti, pamaniau, tada siaubą nustelbė malonus jaudulys ir išsišiepiau iki ausų: viena akis reiškia žaginimą, daugiau — lovą; burtai mesti. Kas aš toks, kad abejočiau tuo, ką liepia burtai?