Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Ponas Kanonas įdėmiai žvelgė į mane laukdamas reakcijos. Kai nieko neatsakiau, tik pažiūrėjau į jį, kalbėjo toliau:

— Man tai niekis, bet galit įsivaizduoti, kaip tokios scenos trikdo mano žmoną, o jos nuolat kartojasi.

— Įsivaizduoju, — atsakiau. — Kodėl, jūsų manymu, jis taip pasielgė?

— Jis baisus egoistas. Jis į viską žiūri kitaip negu jūs ir aš. Jis nenori gyventi taip kaip mes. Jis mano, kad visi katalikų kunigai, dauguma mokytojų ir aš klystame, bet taip mano ir daugelis kitų žmonių, tik jie dėl to amžinai nekelia triukšmo. Čia ir yra esmė. Jis pernelyg rimtai žiūri į gyvenimą. Jis niekados nežaidžia, bent jau tada, kai dauguma aplinkinių to norėtų. Jis visuomet vaidina, tik ne tą, ką turėtų. Jis amžinai kariauja dėl savo gyvensenos. Tai didi, laisva šalis, bet ji ne tokiems, kurie nieku gyvu negali atsisakyti savo idėjų. Mūsų priežodis — pakantumas, o Eriko pagrindinis bruožas — nepakantumas.

— Apgailestauju dėl to, tėti, — staiga tarė Erikas, draugiškai šypsodamas atsistojo, įsitaisė tarp tėvų tiesiai jiems už nugaros ir uždėjo rankas ant jų kėdžių atkalčių. Pastorius Kanonas žiūrėjo į mane, tarsi iš mano išraiškos bandytų atspėti, kiek tiksliai jam dar liko gyventi.

— Ar tu nepakantus, Erikai? — paklausiau.

— Aš nepakantus blogiui ir kvailumui, — atsakė jis.

— Bet kas tau duoda teisę, — pasisukdamas ant kėdės šonu į sūnų paklausė pastorius, — aiškinti visiems, kas yra gėris, o kas blogis?

— Tai dieviška karalių teisė, — šypsodamas atsakė Erikas.

Jo tėvas vėl atsigręžė į mane ir gūžtelėjo pečiais.

— Štai — matot? — tarė jis. — Pateiksiu jums dar vieną pavyzdį. Kai Erikui buvo trylika metų, jis per rytinę komuniją atsistojo vidury mano sausakimšos bažnyčios, žiūrėdamas į klūpančius žmones garsiai pasakė: „Varge, iki ko nusirista“ ir išėjo.

Visi sėdėjome toliau ir nekalbėjome, tarsi aš būčiau besikaupiantis fotografas, o jie lauktų, kada bus padarytas šeimos portretas.

— Tau nepatinka šių laikų krikščionybė? — galop paklausiau Eriko.

Jis perbraukė pirštais savo ilgus juodus plaukus, dirstelėjo į lubas ir suspigo.

Jo tėvas ir motina pašoko nuo kėdžių kaip žiurkės nuo kepimo grotelių ir abu stovėjo drebėdami ir žiūrėdami į sūnų. Šis su šypsenėle veide spiegė įrėmęs rankas į šonus.

Į kabinetą įėjo negras sanitaras baltu kostiumu, paskui antras. Jie klausiamai sužiuro į mane. Laukiau, kol Erikas antrą kartą baigs kriokti visa gerkle — ar suspigs trečią. Jis nebesuklykė. Baigęs kurį laiką ramiai stovėjo, paskui nežinia kam tarė:

— Metas eiti.

— Nuveskite jį į priėmimo skyrių pas daktarą Venerį, kad apžiūrėtų. Perduokite daktarui šį receptą.

Išrašiau silpnus raminamuosius ir stebėjau, kaip du sanitarai atsargiai žiūri į vaikiną.

— Ar jis eis ramiai? — paklausė mažesnysis.

Erikas dar akimirką pastovėjo ramiai, paskui greitomis padarė keletą tustepo žingsnių ir prastai šokdamas džigą pasuko prie durų.

— „Mes iškeliaujam aplankyti burtininko, nuostabiojo Ozo šalies burtininko, — uždainavo jis. — Mes iškeliaujam...“

Taigi išėjo šokdamas. Sanitarai išsekė jam įkandin; paskutinį kartą mačiau juos, kai bandė sugriebti jį už rankų.

Pastorius Kanonas guodžiamai apkabino žmoną per petį. Paskambinau ir iškviečiau slaugytoją studentę.

— Labai atsiprašau, daktare Rainhartai, — tarė pastorius Kanonas. — Nuogąstavau, kad atsitiks kas nors panašaus, bet pamaniau, jog pats turite pamatyti, kaip jis elgiasi.

— Jūs visiškai teisus, — atsakiau.

— Dar vienas dalykas, — kalbėjo pastorius. — Mudu su žmona pamanėm, ar nebūtų įmanoma... Kaip suprantu, kartais ligoniai gauna atskirą palatą.

Apėjau savo stalą ir priėjau prie pat pastoriaus Kanono, vis dar apkabinusio žmoną.

— Ši įstaiga yra krikščioniška, pastoriau, — paaiškinau. — Mes tvirtai tikime, kad visi žmonės yra broliai. Jūsų sūnus miegos viename kambaryje su penkiolika kitų sveikų, normalių amerikiečių psichikos ligonių. Taip jie jaučiasi esą drauge, artimi dvasiškai. Jeigu jūsų sūnus jaučia poreikį gulėti vienas palatoje, tegul užvožia sanitarui ar porai, ir tada jam duos atskirą palatą. Valstija tokiu atveju net pasirūpina tramdomaisiais marškiniais.

Ponia Kanon susigūžė ir nusuko akis; pastorius padvejojo vos vieną akimirką ir linktelėjo galvą.

— Jūs visiškai teisus. Išmokykite berniuką gyvenimo tikrovės. Na, o dėl jo drabužių...

— Pastoriau Kanonai, — pyktelėjau. — Čia ne sekmadieninė mokykla. Žmones siunčia čia, kai jie atsisako žaisti mūsų normalius tikrovės žaidimus. Jūsų sūnų įsiurbė šios gydyklos palatos; jūs niekados nebepamatysite jo tokio pat — nežinia, į gera tai ar į bloga. Nekalbėkite taip nerūpestingai apie kambarius ir drabužius — jūsų sūnaus nebėra.

Tas akimirką pasirodęs išgąstis pranyko iš jo akių, jos šaltai sužaibavo, ranka nukrito nuo žmonos peties.

— Aš niekada neturėjau sūnaus, — tarė jis.

Ir juodu išėjo.

Šeštas skyrius

Kai grįžau namo, Liliana ir Arlyna Ekstein mūvėdamos laisvomis kelnėmis sugriuvusios šalia ant sofos kvatojo, tarsi ką tik būtų ištašiusios butelį džino. Beje, Arlyna visados atrodo skendinti skaisčios, mirguliuojančios savo vyro šviesos šešėlyje. Žemoka, mano, metro devyniasdešimties centimetrų ūgio vyro, akimis žiūrint, su panašiais į Džeiko akiniais storais lęšiais ir raginiais rėmeliais, su neįspūdingais ant pakaušio į kuodelį surištais juodais plaukais, ji paprastai atrodydavo manieringa ir šventeiviška. Nors sklido nepatvirtinti gandai, esą prie šiaip jau liekno jos kūno prilipdytos dvi stebuklingai pilnos krūtys, dėl visada jos vilkimų dukslių megztinių, vyriškų marškinių, laisvų palaidinių ir per didelių suknelių visi pastebėdavo jos krūtis tik tada, kai pažinodavo ją keletą mėnesių, bet per tą laiką būdavo visai užmiršę ją pačią.

Man rodos, kartą ji mane kabino — savaip, kaip maloni ir naivi namų šeimininkė, bet buvau vedęs, orus psichoanalitikas, ištikimas ir ją jau visai užmiršęs draugas, todėl atsispyriau. (Prisimenu, visą vakarą ji prašė manęs nuimti pūkelius nuo jos plačios suknelės, ir aš visą vakarą nuiminėjau pūkelius nuo jos plačios suknelės.) Kita vertus, vėlų vakarą, po sunkios dienos psichiatrijos ligoninėje arba kai Lilė su vaikais sirgdavo gripu, tymais ar viduriuodavo, neaiškiai gailėdavausi, kad esu vedęs, orus psichoanalitikas ir ištikimas draugas. Du kartus svajojau kaip nors įtraukti visą Arlynos krūtį į burną. Akivaizdu: jei lemtis man kada nors duotų neblogą progą — pavyzdžiui, ji nuoga sugultų su manim į lovą — aš neatsisakyčiau. Mes greitomis aistringai kartą pasibarškintume, o paskui prasidėtų nuobodi santykiavimo paslapčia nuo visų rutina. Bet jeigu iniciatyvą turėčiau rodyti aš, niekada nieko neįvyktų. Vyras, dviem trečdaliais esantis vedęs psichoanalitikas ir draugas, visuomet sutramdys kitą trečdalį — nuobodulio kamuojamą gyvulį. Kaip žinai, mano drauge, toks derinys yra nepavydėtinas.

Lilė juokėsi garsiai, net triukšmingai, Arlyna — lyg priduslintas be paliovos tratantis kulkosvaidis; besijuokdama ji nuslinko sofa žemiau, o Lilė išrietusi nugarą kvatojo luboms.

— Na, tai ką judvi veikiate? — paklausiau kišdamas portfelį po savo rašomuoju stalu ir tvarkingai kabindamas lietpaltį virš balutės prie pat virtuvės durų.

— Mes ką tik tašėme butelį džino, — netverdama džiaugsmu prisipažino Lilė.