Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Tavo metafizinės spėlionės manęs nedomina.

— Mano mokslinės — taip pat. Gal bus geriau, jei kalbėsiu vien apie fondų biržą.

— Ei, judu, liaukitės, — sudraudė Džeikas. — Nuo tada, kai Lukas parašė straipsnį „Daosizmas, dzenbudizmas ir psichoanalizė“, Timas elgiasi taip, tarsi būtų tapęs astrologu.

— Astrologai bent jau bando nuspėti ką nors svarbaus, — šaltai žvelgdamas į mane tarė daktaras Manas. — O dzenbudistai nugrimzta į nirvaną nieko negalvodami ir be jokių pastangų.

— Į nirvaną negrimztama, — taikiai pasakiau. — Grimzdimas ir yra nirvana.

— Patogi teorija, — tarė daktaras Manas.

— Visos geros teorijos yra patogios.

— Aukso ir Genera l Motors akcijų kursas šį mėnesį kyla vidutiniškai dviem punktais per savaitę, — linksėdama tarė daktarė Feloni.

— Taip, — pritarė Džeikas. — Gal pastebėjote, kad Waste Products Inc., Dolly’s Duds ir Nadir Technology akcijų kursas taip pat kyla.

Mudu su daktaru Manu ir toliau žiūrėjome vienas į kitą, jis — mėlynomis akimis, šaltai spindinčiomis virš įkaitusių raudonų žandų, aš — stengdamasis atrodyti žvalus ir nerūpestingas.

— Mano akcijų kursas pastarosiomis dienomis, rodos, gana žemas, — tariau.

— Gal jis krinta iki natūralaus lygio, — atsakė jis.

— Jis dar gali pakilti.

— Grimztantieji nekyla.

— Dar ir kaip, — atšoviau. — Tu nesupranti dzenbudizmo.

— Man tai teikia palaimą, — atsakė daktaras Manas.

— Turi savo valgymą, palik man mano dzenbudizmą ir sekso eksperimentus.

— Valgymas netrukdo mano darbingumui.

— Kaip suprantu, jį netgi didina.

Jis dar tirščiau išraudo ir pasistūmė su kėde toliau nuo stalo.

— Rupūs miltai, — tarė Džeikas. — Gal judu liausitės? Timai, sėdi čia kaip koks storas Buda ir užsipuoli Luko budizmą, o Lu...

— Tu teisus, — atsakė daktaras Manas, sėsdamasis ant kėdės taip tiesiai, kiek tik leido jo sudribę drabužiai ir kūnas. — Atsiprašau, Lukai. Bandelės šiandien buvo šaltos, tad man reikėjo ką nors užsipulti.

— Be abejo, — atsakiau. — Aš irgi atsiprašau. Mano martinis buvo atmieštas, tad turėjau atsikirsti.

Padavėja vėl priėjo prie stalo, ir Džeikas buvo beužsakąs desertą, bet daktarė Feloni garsiai kreipėsi į visus, sėdinčius prie stalo.

— Mano pačios akcijų paketo vertė per pastaruosius tris mėnesius pakilo keturiolika procentų, nors akcijų rinkoje įvyko dviejų procentų nuosmukis.

— Netrukus įsteigsi savo pačios fondą, Renata, — tarė daktaras Manas.

— Apdairus investuotojas, — atsakė ji, — panašus į apdairų eksperimentatorių — jis laikosi to, kas akivaizdu.

Paskui iki pietų pabaigos pokalbis ėjo vis nykyn.

Penktas skyrius

Po pietų sumokėjau išpirką vietos automobilių aikštelėje ir lyjant lietui nuvažiavau į ligoninę. Vairavau Rambler American. Mano kolegos vairuoja jaguarus, mersedesus, kadilakus, korvetes, poršė, tanderberdus ir (vienas kitas nevala) mustangus, o aš vairuoju ramblerį. Tuo metu tai buvo mano originaliausias indėlis į Niujorko psichoanalizę.

Pervažiavau Manheteną rytų kryptimi, Kvinzboro tiltu nusigavau į Ist upės salą, kur yra Kvinzboro valstybinė ligoninė. Senoviniai pastatai atrodė niūrūs ir šiurpūs. Kai kurie atrodė apleisti. Dėl trijų naujų pastatų iš šviesių geltonų plytų ir malonių žvilgančių metalo sijų bei senesnių siaubų namų ligoninė atrodo lyg Holivudo filmavimo aikštelė, kurioje vienu metu sukami du filmai — „Mano motina išprotėjo“ ir „Riaušės kalėjime“.

Pasukau tiesiai į priėmimo pastatą, vieną iš senų, žemų, pajuodusių statinių, kuris, pasak patikimų šaltinių, negriuvo tik dėl trisdešimt septynių sluoksnių šviesiai žalių dažų ant visų vidaus sienų ir lubų. Savo psichoterapijos sesijoms su rinktiniais pacientais kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį gaudavau nedidelį kabinetą. Pacientai buvo rinktiniai dviem prasmėm: pirma, aš juos atsirinkdavau, antra, jie iš tikrųjų gaudavo gydymą. Paprastai turėdavau du ligonius ir su kiekvienu bendraudavau maždaug po valandą du kartus per savaitę.

Tačiau prieš mėnesį vienas iš mano dviejų pacientų užpuolė ligoninės sanitarą su pustrečio metro suoliuku ir, kol jį nuramino, jam sulaužė tris šonkaulius, padarė žaizdą, kuriai susiūti prireikė trisdešimt dviejų siūlių, ir įtaisė trūkį. Kadangi penki jį raminę sanitarai nukentėjo kiek daugiau, nebuvo pagrindo apkaltinti ligoninę žiauriu elgesiu, tad žaizdoms užgijus jį turėjo išvežti į griežčiausio režimo ligoninę.

Vietoj jo daktaras Manas rekomendavo septyniolikos metų vaikiną, paguldytą dėl prasidedančios manijos: jis buvo linkęs elgtis, tarsi būtų Jėzus Kristus. Neaišku: gal daktaras Manas nusprendė, kad visi Kristūs yra mazochistai, ar gal pamanė, kad berniukas išeis į naudą mano dvasinei sveikatai.

Kitas mano pacientas Kvinzboro valstybinėje ligoninėje buvo Artūras Toskaninis Džonsas, negras, kuris kiekvieną akimirką vaizdavosi esąs juodoji pantera, viena gyvenanti dvidešimties arų saloje, knibždančioje haubicomis ginkluotų baltaodžių medžiotojų. Labiausiai jam padėti trukdė tai, kad jo požiūris į pasaulį atrodė esąs kuo tikroviškiausias jo ankstesnio gyvenimo įvertinimas. Paprastai mūsų sesijos vykdavo ramiai: Artūras Toskaninis Džonsas turėjo labai mažai ką pasakyti baltaodžiams medžiotojams. Aš jo nesmerkiu, bet kaip nedirektyviosios psichoterapijos šalininkas buvau kiek bejėgis — man reikėjo garsų savo aidui.

Džonsas trejus metus buvo Niujorko koledžo pirmūnas, bet tada sutrikdė jaunųjų konservatorių susirinkimą — įmetė į klubą dvi rankines granatas. Šiaip už šį veiksmą jis turėjo būti nubaustas ilgai kadencijai sunkiųjų darbų kalėjime, bet kadangi Džonsas jau anksčiau turėjo psichikos sutrikimų (vartojo marihuaną ir LSD, antrais studijų metais jam pakriko nervai), o dvi rankinės granatos nesumaitojo nieko vertingesnio už Bario Goldvoterio portretą, vietoj kalėjimo jis buvo neribotam laikui paguldytas į Kvinzboro valstybinę ligoninę. Jis tapo mano pacientu dėl abejotinos prielaidos, kad į jaunuosius konservatorius mėtyti rankines granatas gali tik sadistas. Tą popietę nusprendžiau šiek tiek įsijausti ir pabandyti priversti jį kalbėti.

— Pone Džonsai, — pradėjau (jau praėjo penkiolika minučių, o tyla nė karto nebuvo sudrumsta), — iš kur jūs žinot, kad negaliu ar nenoriu jums padėti?

Sėdėdamas šonu į mane ant medinės kėdės tiesia atkalte, jis su ramia panieka pažvelgė į mane.

— Iš patirties, — atsakė jis.

— Tai, kad devyniolika baltaodžių vyrų vienas po kito spyrė jums į tarpkojį, dar nereiškia, kad dvidešimtas irgi spirs.

— Tiesa, — pripažino jis, — bet juočkis, kuris prieis prie to dar vieno baltašiknio neprisidengęs tarpkojo, bus paskutinis mulkis.

— Tiesa, bet kalbėti jis vis tiek galėtų.

— Ne, pone! Mes, nigeriai, kalbėdami turim gestikuliuoti rankomis. Taip, misteri! Mes kalbam visu kūnu.

— Bet tą kartą kalbėdamas jūs ne rankomis gestikuliavote.

— Aš esu baltas, vyruti, nejaugi to nežinojai? Aš dirbu CŽV ir tiriu Nacionalinę spalvotų žmonių pažangos rėmimo asociaciją — gal juodukai slapčia daro įtaką šiai organizacijai, — jis paspigino dantimis ir akimis mano pusėn, nesupratau, žaismingai ar iš neapykantos.

— A, tokiu atveju gali suprasti, kad aš irgi užsimaskavęs, — tariau. — Aš esu juodas, vyruti, ar žinojai? Aš dirbu...

— Tu nesi juodas, Rainhartai, — šiurkščiai pertraukė jis. — Jei būtum, mudu abu tai žinotume ir tik vienas būtume čia.