Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Jis išsišiepė.

— Daktare Eksteinai, prašau... — dabar jau stovėdama tarė panelė Reingold.

— Iki pasimatymo, Lukai. Paprašykit užeit poną Kloperį, panele R.

Kai Džeikas vis dar su pluoštu popierių iškurnėjo į savo kabinetą, paprašiau panelės Reingold sužinoti, kokius ligonius turėsiu priimti po pietų Kvinzboro valstybinėje ligoninėje.

— Klausau, daktare Rainhartai, — tarė jis.

— O kokią žinią norėjote pranešti daktarui Eksternui?

— Ak, daktare... — ji dvejodama šyptelėjo. — Daktaras Eksternas prašė panelės Rif ir pono Kloperio popierių, o aš per klaidą jam daviau mūsų pernykščių išlaidų ir pajamų lapus.

— Nesijaudinkit, panele Reingold, — atsakiau griežtai. — Gal tai padės jam dar kartą pasiekt persilaužimą.

Buvo septynios minutės po devynių, kai pagaliau įsitaisiau ant savo kėdės už išsitiesusio ant mano kušetės Redžinaldo Dženkinso. Paprastai niekas taip netrikdo paciento, kaip vėluojantis psichoanalitikas, bet Dženkinsas buvo mazochistas. Neabejoju, kad jis nusprendė to nusipelnęs.

— Atleiskite, kad esu čia, — atsiprašė jis, — bet jūsų sekretorė prisispyrę, kad užeičiau ir atsigulčiau.

— Nieko baisaus, pone Dženkinsai. Atsiprašau, kad pavėlavau. Abu atsipalaiduokime, ir jūs galit pradėti.

Smalsiam skaitytojui gali rūpėti, koks psichoanalitikas buvau. Taip jau susiklostė, kad praktikavau nedirektyviąją psichoterapiją. Nežinantiems tų dalykų paaiškinsiu: psichoanalitikas būna pasyvus, atjautus, jis nieko neinterpretuoja, nekreipia pokalbio jokia linkme. Tiksliau, jis panašus į kokį besmegenį pliurpą. Štai kaip kartais vyksta sesija su tokiu pacientu kaip Dženkinsas:

DŽENKINSAS: Jaučiu, kad ir kaip stengčiausi, man vis tiek niekada nepavyks. Kažkoks vidinis mechanizmas amžinai sušika visas mano pastangas.

[Pauzė]

PSICHOANALITIKAS: Jūs jaučiat, kad kažkas jumyse visados pakiša jums koją.

DŽENKINSAS: Taip. Pavyzdžiui, kai tą kartą turėjau pasimatymą su ta malonia, labai patrauklia moterimi, pamenate, — bibliotekininke? Per vakarienę ir visą vakarą aš plepėjau vien apie Niujorko Jets futbolo komandą ir kokia stipri jos gynybos grandis. Žinojau, kad reikia kalbėti apie knygas ar jos klausinėti, bet negalėjau susilaikyti.

PSICHOANALITIKAS: Jūs jaučiate, kad kažkas jumyse sąmoningai sužlugdė galimus santykius su ta mergina.

DŽENKINSAS: O tos pareigos Veseno, Veseno ir Vufo bendrovėje. Galėjau jas gauti, bet išvykau mėnesiui atostogauti į Jamaiką, nors žinojau, kad jie norės su manim pasikalbėti.

— Suprantu.

— Ką apie visa tai manote, daktare? Man rodos, tai mazochistiška.

— Jūs manot, kad tai gali būti mazochistiška.

— Nežinau. Ką jūs manote?

— Jūs nesat įsitikinęs, kad tai mazochistiška, bet suprantat, kad dažni jūsų poelgiai pražūtingi jums pačiam.

— Taip, tikrai taip. Tačiau jokio polinkio į savižudybę neturiu. Nebent sapnuose. Puolu į hipopotamų bandos vidurį. Ar begemotų. Pasidegu priešais Veseno, Veseno ir Vufo kontorą. Bet tikras progas nuolat sugadinu.

— Nors sąmoningai niekad negalvojate apie savižudybę, ją sapnuojate.

— Taip, bet tai normalu. Sapnuose visi daro ką nors beprotiška.

— Jūs jaučiate, kad sapnuoti savižudiškus poelgius yra normalu, nes...

Protingas skaitytojas jau susidarė vaizdą. Per nedirektyviosios psichoterapijos sesijas pacientas raginamas kalbėti vis atviriau, įgyti visišką pasitikėjimą jį gydančiu grėsmės nekeliančiu, su viskuo sutinkančiu mulkiu. Galop pacientas pats diagnozuoja savo ligą ir išsprendžia savo paties vidinius konfliktus, o mielų trisdešimt penkių doleriukų už valandą aidas nesiliauja sklidęs už kušetės.

Ir toks metodas pasiteisina. Jis pasiteisina lygiai taip pat kaip ir visos kitos išbandytos psichoterapijos formos. Kartais jis duoda rezultatų, kitąsyk neduoda; sėkmės ir nesėkmės čia visai tokios pat kaip ir kitų psichoanalitikų. Žinia, retkarčiais dialogas būna panašus į komediją. Tą rytą pacientas antrą mano darbo valandą buvo drimba, paveldėjęs nedidelį turtą — sudėtas kaip profesionalus imtynininkas ir su profesionalaus imtynininko galvosena.

Per penkerius praktikos metus niekas man nekėlė tokio slogaus pojūčio kaip Frankas Osterfladas. Per pirmus du psichoanalizės mėnesius jis pasirodė man esąs gana malonus tuščiagarbis diduomenės atstovas, ne itin smarkiai nerimaujantis dėl to, kad į nieką nesugeba nukreipti visų jėgų. Jis nuolat keisdavo darbus — per metus vidutiniškai du tris kartus. Jis be perstojo kalbėdavo apie savo darbovietes, baikštų tėvą ir du šeimas turinčius šlykščius brolius, bet visada tauškėdavo lyg per kokteilių vakarėlį, todėl suprasdavau, jog mes toli gražu nepriėjom prie to, kas iš tikrųjų neduoda jam ramybės. Jeigu tik kas nors apskritai jam nedavė ramybės. Apie tai, kad nėra viso labo viduje tuščias raumenų kalnas, spėjau tik iš retkarčiais šnypštė ar spjaute pasakomų pastabų — dažniausiai bendro pobūdžio — apie moteris. Kai vieną rytą paklausiau jo apie santykius su moterimis, kiek padvejojęs jis atsakė, girdi, jam jos varančios nuobodulį. Kai paklausiau, kaip tenkina lytinius poreikius, jis bejausmiškai atsakė: „Prostitutės“.

Pastaruoju metu per sesijas jis du ar tris kartus smulkiai nupasakojo, kaip mėgsta žeminti telefonu išsikviestas palydoves, bet niekada nė nebandė analizuoti savo elgsenos. Rodės, jam, abejingam, jokių sentimentų nepripažįstančiam vyrui, žeminti moteris yra geras, normalus, visiems amerikiečiams būdingas elgesys. Jam buvo kur kas įdomiau analizuoti, kodėl metė paskutinį darbą: kontoroje, kurioje dirbo, „tvyrojo keistas kvapas“.

Tądien maždaug įpusėjus sesijai jis nutraukė pažiūrėti malonius prisiminimus apie tai, kaip vienui vienas sunaikino barą Ist Saide, atsisėdo ant kušetės ir įdėmiai, bet, mano, profesionalo, nuomone, bukai įsispoksojo į grindis. Net jo veidas, rodės, išpampęs nuo raumenų. Jis kelias minutes sėdėjo ta pačia poza tyliai urgzdamas nelyginant garsiai dirbantis šaldytuvas. Galop tarė:

— Viduje pasijuntu esąs toks suvaržytas, kad tiesiog turiu... ką nors padaryti, antraip sprogsiu.

— Suprantu.

[Pauzė]

— Turiu padaryti ką nors... seksualaus, antraip sprogsiu.

— Jūs pajuntat didžiulę įtampą, todėl jaučiat turįs išsikrauti lytiškai.

— Taip.

[Pauzė]

— Nejaugi nenorit žinoti kaip?

— Jei pageidautumėt man papasakoti.

— Ar norit žinoti? Nejaugi jums nereikia to žinoti, kad galėtumėt man padėti?

— Noriu, kad pasakotumėt man vien tai, ką esat nusiteikęs pasakot.

— Žinau, kad jūs norėtumėt žinoti, bet jums nepasakosiu. Pasakojau jums apie tas supistas moteris, kurias pisau, ir kaip man norisi vemti, kai jos lyg gyvatės šlapiom dziundzėm rangosi patirdamos orgazmą, bet gal tai tegu lieka mano paslaptis.

[Pauzė]

— Jūs jaučiat, kad nors man ir reikėtų žinoti, jūs jau papasakojot apie savo santykius su moterimis, todėl nieko daugiau nesakysite.

— Tiesą sakant, turėjau galvoje sodomiją. Kai pajuntu įtampą — kartais tai atsitinka iškart po to, kai pabirbinu kokią baltą šliundrą, tampu... man reikia... aš noriu išplūkti vidurius kokiai, velniai rautų, moteriai... kokiai mergaitei... jaunai... kuo jaunesnė, tuo geriau.

— Kai jaučiat įtampą, jums kyla noras išplūkti vidurius kokiai moteriai.

— Prakeiktus vidurius. Noriu suvaryt savo bybį į tą žarną, į pilvą ir per stemplę iki pat, velniai griebtų, viršugalvio...

[Pauzė]

— Jūs norite prasiskverbti pro visą jos kūną.