Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Mano kolegos ir net aš pats, droviai burbėdami prie savo kušečių, visi iki vieno teigėme, esą mano problema visai įprasta: aš nekenčiu pasaulio ir savęs, nes nepajėgiu žvelgti į savo paties ir gyvenimo ribotumą ir su juo susitaikyti. Literatūroje šis negebėjimas vadinamas romantizmu, psichologijoje — neuroze. Kai kas daro prielaidą, neva ribota, nuobodulio pjaunama asmenybė yra neišvengiama, išimties neturinti norma. Ir aš buvau bebaigiąs su tuo sutikti, kai keletą mėnesių pasimurkdęs depresijoje (paslapčia nusipirkau trisdešimt aštunto kalibro revolverį ir devynias kulkas) bangų buvau išmestas į dzenbudizmo krantą.

Penkiolika metų gyvenau ganėtinai ambicingai, veržliai ir nenustygstamai — kiekvieno pasirinkusio medicinos mokyklą ir psichiatriją viduje turi degti gana sveika neurozė, kitaip jo motoras sustos. Pats, analizuojamas daktaro Timočio Mano, suvokiau, kodėl mano motoras sukasi kaip patrakęs, bet jo nesulėtinau. Dabar važiavau kreiseriniu devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, užuot blaškęsis tarp dvidešimt penkių ir šimto keturiasdešimties, bet jeigu kas nors sutrukdydavo man šitaip greitai judėti į priekį, irzdavau kaip taksistas, laukiantis, kol praeis paradas. Kai Karenos Horni padedamas atradau D. T. Sudzukį, Alaną Votsą ir dzenbudizmą, žiaurios konkurencijos pasaulis, kurį laikiau normaliu ir sveiku ambicingam jaunuoliui, staiga pasirodė iš tikro esąs žiaurios konkurencijos pasaulis, ir tiek.

Suglumau ir atsiverčiau — taip nutinka tik žmonėms, kuriems viskas iki kaklo nusibodę. Matydamas, kad mano kolegų akstinai, godumas ir intelektualiniai siekiai beprasmiški ir nesveiki, tokį pat netikėtą apibendrinimą pritaikiau ir sau; tie patys požymiai rodė, kad aš irgi siekiu iliuzijų. Man atrodė, kad suvokiau paslaptį: reikia būti abejingam, džiugiai ir su pasitenkinimu susitaikyti su gyvenimo suvaržymais, prieštaravimais ir dviprasmybėmis, be pastangų plaukti ten, kur neša impulsai. Vadinasi, gyvenimas beprasmiškas? Nusispjauti. Vadinasi, mano siekiai banalūs? Vis tiek nereikia jų atsisakyti. Gyvenimas atrodo nuobodus? Žiovauk.

Aš paklusau impulsams. Aš plaukiau jų nešamas. Į viską nusispjoviau.

Deja, gyvenimas iš pažiūros darėsi dar nuobodesnis. Turiu prisipažinti: nuobodulys žvalino, netgi linksmino, nors anksčiau slėgte slėgė, bet gyvenimas iš esmės liko neįdomus. Teoriškai mano laimingo nuobodulio nuotaika buvo priimtinesnė negu troškimas žaginti ir žudyti, bet, kalbant atvirai, ne itin. Maždaug tame bjauraus kelio į tiesą etape aš atradau Kauliukų Žmogų.

Antras skyrius

Mano gyvenimas prieš lemtingąją dieną buvo monotoniškas, nuobodus, pasikartojantis, banalus, slegiantis, netvarkingas, erzinantis, žodžiu, tipiškas laimingai vedusio vyro gyvenimas. Naujasis mano gyvenimas prasidėjo karštą 1968 metų rugpjūčio vidurio dieną.

Pabudau prieš pat septynias, prisiglaudęs prie savo žmonos Lilianos — ji buvo Z raide susirangiusi lovoje šalia manęs — ir savo didelėmis švelniomis letenomis pradėjau maloniai glamonėti jai krūtis, šlaunis ir sėdmenis. Man patikdavo šitaip pradėti dieną: tai tapdavo savotišku etalonu, pagal kurį galėjau vertinti, kiek blogyn nuo tol viskas laipsniškai eis. Po keturių ar penkių minučių mes abu persiversdavome, ir ji pradėdavo glamonėti mane delnais, paskui lūpomis, liežuviu ir burna.

— Mmm, labas rytas, mano meile, — galop tardavo vienas.

— Mmmm, — atsakydavo kitas.

Nuo tol dienos dialogai tik prastėdavo, bet šiltoms, geibioms rankoms ir lūpoms slystant jautriausiais kūno paviršiais pasaulis atrodydavo taip arti tobulybės, kaip tik gali būti. Froidas vadino šią būklę perversija be ego kontrolės ir šnairai į ją žiūrėjo, bet aš beveik neabejoju, kad Lilės delnai niekada neslysdavo jo kūnu. Tiesą sakant, nei jo žmonos. Froidas buvo labai didis žmogus, bet man sunku įsivaizduoti, kad kas nors yra aistringai glostęs jam varpą.

Mudu su Lile iš lėto artėjome prie tos stadijos, kai žaidimus keičia aistra, bet iš koridoriaus ataidėjo du, trys, keturi dunktelėjimai, mūsų miegamojo durys atidarė kupinas energijos dvidešimt septynių kilogramų berniukas negrakščiai sudribo ant mūsų lovos.

— Laikas keltis! — sušuko jis.

Pasigirdus garsams koridoriuje Lilė instinktyviai nusigręžė nuo manęs ir, nors išrietė dailųjį užpakaliuką, įrėmė jį į mane ir supratingai pasimuistė, iš senos patirties supratau, kad žaidimas baigtas. Anksčiau mėginau ją įtikinti, kad idealioje visuomenėje gimdytojai turi mylėtis savo vaikų akivaizdoje taip pat nesidrovėdami kaip valgyti ar šnekėtis, kad idealioje visuomenėje vaikai turėtų glostyti, glamonėti ir pamylėti vieną iš gimdytojų ar net abu, bet Lilė su tuo nesutiko. Jai patikdavo mylėtis po antklodėmis, vienudu su partneriu, niekam netrukdant. Paaiškinau, kad tai byloja apie pasąmonėje glūdintį gėdos jausmą, ir ji su tuo sutiko, bet ir toliau slėpė mūsų glamones nuo vaikų. Mūsų mergaitė, dvidešimties kilogramų egzempliorius, tuo metu kiek garsiau už vyresnįjį broliuką paskelbė:

— Kakarieku! Metas keltis!

Dažniausiai tuomet mes keliamės. Kartais, kai devintą ryto nelaukiu ligonio, skatiname Larį sutaisyti sau ir sesutei ką nors pusryčių. Jis mielai tai daro, bet kai apima smalsumas išgirdus dūžtant indus arba atvirkščiai — neišgirstant iš virtuvės nieko — tos kelios minutės viršaus lovoje jokio pasitenkinimo nesukelia: sunku mėgautis kūniška palaima, kai neabejoji, kad virtuvėje gaisras. Tą rytą Lilė tuoj pat išlipo iš lovos, kukliai slėpdama nuo vaikų kūno priekį, užsimetė plonus naktinius marškinius, po kuriais jie, ko gero, nieko neįžvelgė, bet man nė vaizduotis nereikėjo, kas ten slypi, ir mieguista išsliūkino gaminti pusryčių.

Čia turiu pažymėti, kad Lilė yra aukšta, ganėtinai liekna moteris aštriomis, smailomis alkūnėmis, ausimis, nosimi, dantimis ir (kalbant metaforiškai) liežuviu, bet minkštomis, apvaliomis krūtimis, sėdmenimis ir šlaunimis. Visi sutinka, kad ji — graži moteris, natūraliai šviesių, garbanotų plaukų ir statulos orumo. Tačiau jos gražaus veido išraiška kažkokia keistai fėjiška — man knieti apibūdinti ją kaip pelišką, bet tada įsivaizduosit, kad jos akys panašios į karoliukus ir raudonos, bet iš tikrųjų jos mėlynos, nors ir panašios į karoliukus. Be to, pelės retai būna beveik metro ir aštuoniasdešimties centimetrų ūgio, lieknos ir lanksčios ir nedažnai puola vyrus — ne taip kaip Lilė. Šiaip ar taip, kai kam gražus jos veidas daro pelės įspūdį — tiesa, gražios, bet vis tiek pelės. Kai ją mergindamas užsiminiau apie šį panašumą, keturias savaites gavau apsieiti be jokio sekso. Tepasakysiu tiek, draugai: tegul apie šią pelės analogiją niekas kitas, be mūsų, nesužino.

Nors mažoji Evė tauškėdama nutipeno paskui motiną į virtuvę, Laris ir toliau išsikėtojęs drybsojo šalia manęs ant milžiniškos lovos. Jis laikėsi filosofinės nuostatos, kad mūsų lova užtektinai didelė visai šeimai, ir be galo piktinosi aiškiai melagingu Lilės tvirtinimu, girdi, mamytė ir tėvelis tokie dideli, kad jiems reikia viso jos ploto. Pastaruoju metu jis griebėsi strategijos tysoti ant lovos, kol joje neliks nė vieno suaugusiojo, ir tik tada triumfuodamas atsikeldavo.

— Laikas keltis, Lukai, — pranešė jis ramiai ir oriai kaip gydytojas, pranešantis, kad koją, deja, teks amputuoti.

— Dar nėra nė aštuonių, — atsakiau.

— Hmm... — numykė jis ir nieko nesakydamas parodė į laikrodį ant tualetinio stalelio.

Prisimerkęs pažiūrėjau į laikrodį.

— Jis rodo be dvidešimt penkių šešias, — atsakiau ir nusisukau nuo Lario. Netrukus pajutau jį baksnojant kumščiu man į kaktą.