Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Kaip sportininkas esu visiška vidutinybė visose pagrindinėse sporto šakose ir keliose nepopuliariose. Pokerį žaidžiu drąsiai ir pražūtingai, fondų biržoje — atsargiai ir kompetentingai. Vedžiau gražią buvusią komandos palaikymo grupės šokėją, rokenrolo dainininkę, turiu du gražius išskirtinius neneurotiškus vaikus. Esu be galo religingas, parašiau gražų aukščiausios klasės pornografinį romaną „Nuogas prieš pasaulį“, šiuo metu nesu ir niekados nebuvau žydas.

Suprantu: jūsų, kaip skaitytojo, pareiga — pamėginti susidaryti iš to, ką parašiau, tikėtiną nuoseklų vaizdą, bet, deja, turiu pridurti, kad esu ne itin uolus ateistas, kad išdalijau kam pakliūva tūkstančius dolerių ir kad kartkartėmis maištauju prieš Jungtinių Amerikos Valstijų, Niujorko miesto, Bronkso ir Skarsdeilo valdžią, ir kad tebeturiu Respublikonų partijos nario pažymėjimą. Kaip dauguma jūsų žinote, aš įsteigiau žmogaus elgsenos bandymams tuos nusikalstamus kauliukų centrus, kuriuos „Psichopatologijos žurnalas“ apibūdino kaip „šokiruojančius“, „neetiškus“ ir „informatyvius“, The New York Times — kaip „neįtikėtinai neapgalvotus ir sugedusius“. Žurnalas Time pavadino juos „kloakomis“, o Evergreen Review — „genialiais ir nuostabia pramoga“. Esu atsidavęs vyras savo žmonai, svetimaujantis su daugybe moterų, ir bandantis homoseksualistas. Esu gabus, didžiai giriamas psichoanalitikas, vienintelis išmestas ir iš Niujorko psichiatrų draugijos (NPD), ir iš JAV medikų asociacijos (už „neapgalvotą veiklą“ ir „galimą nekompetenciją“). Manimi žavisi ir mane giria tūkstančiai kauliukžmogių visoje šalyje, bet du kartus esu gulėjęs psichiatrijos gydykloje, kartą sėdėjęs kalėjime, o šiuo metu esu bėglys — jei tokia bus Kauliuko valia, tikiuosi toks ir likti, bent jau kol baigsiu šią 540 puslapių autobiografiją.

Pagrindinė mano profesija buvo psichiatrija. Mano, kaip psichiatro ir kaip Kauliukų Žmogaus, aistra buvo keisti žmogaus prigimtį. Savo. Aplinkinių. Visų. Teikti žmonėms laisvės pojūtį, pakilią nuotaiką, linksmybę. Atgaivinti tą sukrečiantį potyrį, kurį jaučiame, kai švintant basomis pėdomis paliečiame žemę ir išvystame saulę, pro kalno medžius žeriančią savo spindulius it kokius horizontalius žaibus; kurį pajunta mergaitė, pirmą kartą atkišdama lūpas bučiniui; kurį pajuntame, kai visiškai susiformavusi mintis šauna į galvą ir akimirksniu apverčia aukštyn kojomis viską, ką patyrei per savo gyvenimą.

Gyvenimas yra ekstazės salelės nuobodulio vandenyne; sulaukę trisdešimties retai matome žemę. Geriausiu atveju klajojame nuo vienos gerokai paplautos smėlio seklumos prie kitos ir netrukus imame pažinti kiekvieną pamatytą smiltelę.

Kai iškėliau šią tariamą problemą savo kolegoms, šie mane patikino, kad normaliam žmogui džiaugsmų mažėja taip pat natūraliai, kaip sensta jo kūnas; abiem atvejais fiziologiniai pokyčiai būna bemaž vienodi. Jie man priminė, kad psichologijos pranašumas — galimybė sumažinti žmogaus kančias, padidinti jo darbingumą, susieti individą su jo visuomene, padėti jam pamatyti, kas jis toks, ir su tuo susitaikyti. Nebūtinai reikia keisti įpročius, savo vertybes ir interesus — reikia matyti juos neidealizuojant ir priimti juos tokius, kokie yra.

Man visuomet atrodė, kad tai ir yra visiškai akivaizdus ir pageidautinas psichoterapijos tikslas, bet po „sėkmingo“ psichoanalizės kurso, kai gana laimingas gana sėkmingai pragyvenau su vidutine žmona ir vaikais septynerius metus, staiga, apie trisdešimt antrą gimtadienį, pajutau norįs nusižudyti. Ir kartu nužudyti keletą žmonių.

Aš ilgai vaikštinėdavau Kvinzboro tiltu ir mąsliai spoksodavau į vandenį. Dar kartą perskaičiau, ką Kamiu rašė apie savižudybę kaip apie logišką išeitį absurdiškame pasaulyje. Metro peronuose visuomet stovėdavau per pusę sprindžio nuo krašto ir dar siūbuodavau. Pirmadienio rytą spitrindavau į strichnino buteliuką ant spintelės lentynos. Ištisas valandas fantazuodavau, kaip branduolinė katastrofa ištuština Manheteno gatves, kaip garinis kelio volas atsitiktinai suploja mano žmoną, kaip mano konkurentas daktaras Eksternas važiuodamas taksi nugarma į Ist upę, kaip mūsų vaikus prižiūrinti paauglė spiegia iš nepakeliamo skausmo, kai aš ariu jos skaisčią dirvą.

Troškimas nusižudyti ar užmušti, nunuodyti, sutrinti į miltus ar išžaginti kitus psichiatrų apskritai yra laikomas „nesveiku“. Blogu. Nedoru. Tiksliau, nuodėme. Kai tau kyla noras žudytis, turi jį pamatyti ir „su juo susitaikyti“, bet tik, dėl Dievo meilės, ne žudytis. Jei trokšti kūniškai pažinti bejėgę ekstravagantišką paauglę, privalai susitaikyti su savo geismu, bet nepaliesti net jos kojos nykščio. Jei nekenti tėvo — puiku, bet tik nevožk tam šunsnukiui beisbolo lazda. Suprask save, susitaikyk, kad esi, kas esi, bet nebūk savimi.

Ši konservatyvi doktrina užtikrina, kad padėsi pacientui išvengti neįprastų smurtinių ar aistros padiktuotų veiksmų ir pailginsi jam garbingą, vidutiniškai varganą gyvenimą. Iš tikrųjų šios doktrinos tikslas — pasiekti, kad visi gyventų kaip psichoterapeutas. Ta mintis man kėlė šleikštulį.

Šios banalios įžvalgos ėmė rastis praėjus savaitėms po to, kai pirmą kartą puoliau į nepaaiškinamą depresiją — pažiūrėti dėl užsitęsusios kūrybinės krizės rašant savo „knygą“, bet iš tikrųjų — dėl seniai prasidėjusių dvasinių permainų. Prisimenu, kaip kas rytą po pusryčių prieš priimdamas pirmą pacientą sėdėdavau prie savo didelio ąžuolinio rašomojo stalo, su panieka peržvelgdamas mintyse, ką pasiekiau iki šiol ir ko viliuosi ateityje. Nusiimdavau akinius ir, reaguodamas į savo mintis ir tą siurrealistinį ūką, kurį matydavau aplink be akinių, dramatiškai klykdavau: „Aklas! Aklas! Aklas!“ ir dramatiškai voždavau bokso pirštinės dydžio kumščiu į stalą.

Visais studijų metais buvau pirmūnas ir akademinius pagyrimus kolekcionavau kaip mano sūnus Laris beisbolininkų nuotraukas iš burbulinės kramtomosios gumos pakuočių. Dar mokydamasis medicinos mokykloje paskelbiau pirmą straipsnį apie psichoterapiją, palankiai sutiktą mažmožį, pavadintą „Neurotinės įtampos fiziologija“. Sėdint prie rašomojo stalo visi kada nors skelbti mano straipsniai atrodė nė kiek ne prastesni už kitų — tauškalai. Mano sėkmė gydant ligonius atrodė tokia pat kaip ir mano kolegų — menka. Daugiausia, ko įpratau tikėtis, — išvaduoti pacientą iš nerimo ir vidinių konfliktų: kad išmoktų nepaisyti jį kankinančio stingulio ir su juo susitaikyti. Jei mano pacientai turėjo neatskleisto kūrybingumo, išradingumo ar polėkių, savo psichoanalizės metodais nepajėgiau jų atskleisti. Atrodė, kad psichoanalizė — brangus, lėtai veikiantis, nepatikimas raminamasis vaistas. Jei LSD iš tikrųjų būtų turėjęs tokios galios, kaip teigė Alpertas su Lyriu, visi psichiatrai akies mirksniu būtų likę be darbo. Ši mintis man teikė pasitenkinimą.

Nors buvau baisus cinikas, kartais pasvajodavau apie ateitį. Ko vyliausi? Pranokti visus savo ankstesnės veiklos srityse: rašyti puikaus vertinimo sulauksiančius straipsnius ir knygas; auginti vaikus taip, kad jie išvengtų klaidų, kurias dariau aš; susipažinti su kokia spalvinga moterimi ir jausti jai sielos artumą iki gyvenimo galo. Deja, mintis, kad visos šios svajos gali išsipildyti, varė mane į neviltį.

Atsidūriau aklavietėje. Viena vertus, mano gyvenimas ir asmenybė, kokie jie buvo pastarąjį dešimtmetį, man pabodo ir kėlė nepasitenkinimą; antra vertus, jokia įsivaizduojama permaina neatrodė mielesnė. Buvau per senas, kad patikėčiau, esą drybsodamas Taičio paplūdimiuose, tapdamas turtuoliu, nuolatos rodomu per televiziją, susibičiuliaudamas su Ėrichu Fromu, Tedžiu Kenedžiu ar Bobų Dilanu arba kokį mėnesį smagindamas vienoje lovoje Sofiją Loren ir Rakelę Velč ką nors pakeisčiau. Kad ir kaip sukiočiausi ir kraipyčiausi, atrodė, kad krūtinėje — tvirtai mane laikantis inkaras; ilgas jo lynas tiesutėlis išsitempęs prieš pakilusias jūros bangas, lyg būtų tvirtai įspraustas į bekraštės žemės branduolio uolienas. Jis laiko mane prirakintą, tad atšniokštus nuobodulio ir kartėlio audrai aš tampau skausmingai veržiantį mazgą stengdamasis ištrūkti, nuskrieti prieš vėją, bet mazgas tik dar labiau užsiveržia, inkaras dar giliau sulenda man į krūtinę, ir aš nepasijudinu iš vietos. Mano savasties našta atrodė neišvengiama ir amžina.