Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Užsidėk akinius, — tarė jis, — ir pažiūrėk dar kartą.

Pažiūrėjau.

— Tu pasukai rodykles, kai aš nemačiau, — atsakiau ir persiverčiau ant kito šono.

Laris vėl užsiropštė ant lovos ir, neabejoju, be jokios blogos minties niūniuodamas ėmė šokinėti.

Apimtas to protu nepaaiškinamo įsiūčio, pažįstamo kiekvienam gimdytojui, staiga užrikau:

— NEŠDINKIS iš čia!

Lariui išskuodus į virtuvę, kokias trylika sekundžių bemaž patenkintas gulėjau savo lovoje. Girdėjau be perstojo tauškiant Evę ir retkarčiais klykiančią Lilę, o iš Manheteno gatvių apačioje nesibaigiantį automobilių klaksonų pypsėjimą. Tos trylika sekundžių jutiminių potyrių buvo visai neprošal, bet paskui ėmiau galvoti, ir diena buvo sugadinta.

Galvojau apie du rytinius pacientus, apie pietus su daktarais Eksteinu ir Feloni, apie knygą sadizmo tema, kurią neva rašiau, apie vaikus, apie Lilianą, ir mane apėmė nuobodulys. Jau keletas mėnesių jutau slegiantį pojūtį, kad bandau lipti į viršų besileidžiančiame lifte. Šis pojūtis pradėdavo kamuoti mane dešimt penkiolika sekundžių po perversijos be ego kontrolės akto pabaigos ir baigdavo užmigus vakare arba prasidėjus kitam tokios perversijos aktui. „Kur ir kodėl, — kadaise klausė generolas Eizenhaueris, — pranyko visi gyvenimo džiaugsmai?“ Arba, kaip kartą paklausė Bertas Lankasteris: „Kodėl mūsų pirštai atgrumba ir nebejaučia medžio šerpetotumo, plieno šalčio, saulės karščio, moters odos lygumo?“

— PUSRYČIAI, TĖVELI!

— KIAUŠINIENĖ, brangusis!

Atsikėliau, sukišau kojas į keturiasdešimt septinto dydžio šlepetes, susisupau į chalatą lyg romėnas, išsirengęs į forumą, ir priėjau prie virtuvinio stalo, kaip maniau, pažiūrėti visas švytintis, bet mintimis pasinėręs į amžinąjį Lankasterio klausimą.

Mes turime šešių kambarių butą beveik viršutiniame Ist Saide, tiksliau sakant, prabangokame rajone šalia Centrinio parko, šalia negrų kvartalo ir šalia madingojo viršutinio Ist Saido. Jo geografinė padėtis tokia neaiški, kad mūsų draugai vis dar gerai nežino, ar mums pavydėti, ar mūsų gailėtis.

Virtuvėlėje Lilė stovėjo prie viryklės ir agresyviai plakė kiaušinius keptuvėje; abu vaikai paklusniai inkšdami sėdėjo tolimajame stalo gale. Mat ką tik Laris žaidė su užuolaidomis sau už nugaros (pro mūsų virtuvės langą atsiveria gražus vaizdas į kitos virtuvės langą, pro kurį atsiveria gražus vaizdas į mūsų virtuvės langą), o Evė prasikalto tuo, kad be perstojo tauškė visokius niekus nuo tada, kai pakirdo. Kadangi mudu su Lile nepripažįstame kūno bausmių, Lilė priekaištavo jiems žodiškai. Tačiau Lilė spiegia taip šaižiai, kad jei vaikams (ar suaugusiesiems) leistų pasirinkti, neabejoju, vietoj žodinių priekaištų jie mieliau sutiktų būti pliekiami metalinių spyglių prismaigstytu diržu.

Lilei aiškiai nepatinka tos ankstyvos ryto valandos, bet mes įsitikinome, kad tarnaitė tokiu metu nėra praktiška. Kai pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais pirma su mumis gyvenanti tarnaitė paaiškėjo besanti graži, jauna, seksu trykštanti mulatė, nuo kurios žvilgsnio būtų atsistoję eunuchui, Liliana išmintingai nusprendė, kad su dieną ateinančia tarnaite turėsime daugiau privatumo.

Padėjusi lėkštes kiaušinienės su kumpiu ant stalo Lilė pažiūrėjo į mane ir paklausė:

— Kada šiandien grįši iš Kvinzboro?

— Apie pusę penkių. O kas? — paklausiau grakščiai sėsdamasis ant nedidelės virtuvinės kėdės priešais vaikus.

— Arlyna šiandien popiet nori dar kartą pasikalbėti prie keturių akių.

— Laris atėmė iš manęs šaukštą!

— Atiduok Evei jos šaukštą, Lari, — pasakiau.

Lilė grąžino Evei jos šaukštą.

— Manau, ji nori vėl pasakoti apie svajonę „Privalau turėti kūdikį“, — tarė ji.

— Aha.

— Norėčiau, kad pasikalbėtum su Džeiku, — tarė Lilė sėsdamasi prie manęs.

— Ką galiu jam pasakyt? — paklausiau. — „Klausyk, Džeikai, tavo žmona velniškai nori kūdikio — ar negalėčiau kuo padėti?“

— Ar Harleme yra dinozaurų? — paklausė Evė.

— Taip, — atsakė Lilė. — Būtent taip ir gali jam pasakyt. Tai jo vedybinė pareiga. Arlynai beveik trisdešimt treji. Ji trokšta kūdikio jau... Eve, valgyk šaukštu!

— Džeikas šiandien vyksta į Filadelfiją, — tariau.

— Žinau. Arlyna nori tuo pasinaudoti. Bet pokerį šįvakar vis tiek žaisit?

— Aha.

— Mamyte, o kas yra skaistuolis? — tyliai paklausė Laris.

— Skaistuolė yra jauna mergina, — atsakė Lilė.

— Labai jauna, — pridūriau aš.

— Juokinga, — atsakė Laris.

— Kodėl? — paklausė Lilė.

— Barnis Goldfildas išvadino mane kvailu skaistuoliu.

— Barnis pavartojo šį žodį kita reikšme, — atsakė Lilė. — Gal atidėkime pokerį, Lukai. Juk...

— Kodėl?

— Mieliau pasižiūrėčiau kokį spektaklį.

— Mes matėm citrinų.

— Vis geriau negu žaisti su jais pokerį.

Pauzė.

— Žaisti su citrinomis?

— Būtų neblogai, jei tu, Timas ir Renata galėtumėt kalbėtis apie ką nors kita, ne vien apie psichologiją ir fondų biržą.

— Apie fondų biržos psichologiją?

— Ir apie fondų biržą! Dieve, ar negalėtum bent kartą atsikimšti ausis?!

Oriai kimšau šakute kiaušinienę į burną ir filosofiškai abejingas aplinkai gurkšnojau tirpią kavą. Susipažinęs su dzenbudizmo paslaptimis daug ko išmokau, svarbiausia — nesiginčyti su žmona. „Plauk pasroviui“, — patarė didysis išminčius Obokas, ir jau penki mėnesiai taip dariau. Lilė vis labiau siuto.

Maždaug po dvidešimties sekundžių tylos (ne visiškos: Laris pašoko norėdamas pats pasiskrudinti duonos; Evė bandė pavaryti trumpą monologą apie dinozaurus, bet jis buvo nutrauktas skvarbiu žvilgsniu) aš (teoriškai norint išvengti vaidų reikia pasiduoti dar neprasidėjus antpuoliui) tyliai tariau:

— Atleisk, Lile.

— Eik velniop su savo dzenbudizmu! Bandau tau kai ką pasakyti. Man nepatinka, kaip mes pramogaujam. Kodėl niekad negalim imtis ko nors nauja ar skirtinga arba — revoliucijų revoliucija — ko nors, ko noriu aš?

— Mes taip ir darom, mieloji, dievaži. Į pastaruosius tris spektaklius...

— Turėjau tave tempte tempti. Tu toks...

— Brangioji, vaikai girdi!

Iš tikrųjų vaikams mūsų ginčas rūpėjo tiek pat kiek drambliams du besipešantys uodai, bet šia taktine gudrybe man visuomet pavykdavo užčiaupti Lilei burną.

Visiems baigus pusryčiauti, Lilė nusivedė vaikus į jų kambarį rengtis, o aš nuėjau praustis ir skustis. Laikydamas putotą šepetuką pakeltoje nejudančioje dešinėje rankoje lyg indėnas, sakantis „Hau!“, niūriai spoksojau į veidrodį. Niekada nemėgdavau skustis dviejų dienų barzdos: su tamsiais šešėliais aplink lūpas panėšėjau — bent jau potencialiai — į Don Žuaną, Faustą, Mefistofelį, Čarltoną Hestoną ar Jėzų. Žinojau, kad nusiskutęs panėšėsiu į klestintį, berniukiškai gražų viešųjų ryšių agentą. Kadangi buvau buržujus psichiatras ir turėjau užsidėti akinius, kad matyčiau save veidrodyje, atsispyriau pagundai užsiauginti barzdą. Tačiau nesiskutau žandenų, todėl atrodžiau kiek mažiau panašus į klestintį viešųjų ryšių agentą ir kiek daugiau — į darbą praradusį netikusį aktorių.

Kai ėmiau skustis ir ypatingą dėmesį sutelkiau į tris plaukučius ant smakro, įėjo Lilė, vis dar vilkinti kukliais, nepadoriais naktiniais, ir atsišliejo į durų staktą.

— Išsiskirčiau su tavim, jei paskui nereikėtų vienai kamuotis su vaikais, — tarė ji pusiau ironiškai, pusiau rimtai.