Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Taip, bet pro šikną. Noriu, kad ji klyktų, kraujuotų, justų siaubą.

[Pauzė. Ilga pauzė]

— Jūs norite įsiskverbti jai į tiesiąją žarną, kad ji kraujuotų, klyktų ir jaustų siaubą.

— Taip, bet kekšės, su kuriomis bandžiau, tik kramtė gumą ir krapštėsi nosį.

[Pauzė]

— Kekšėms, su kuriomis bandėte, neskaudėjo ir jų neapėmė siaubas.

— Šūdas, jos pasiimdavo savo septyniasdešimt penkis dolerius, išriesdavo subinę į orą ir kramtydavo gumą arba skaitydavo komiksą. Jei bandžiau padaryt ką šiurkštaus, tarpduryje pasirodydavo koks penkiolika centimetrų už mane aukštesnis bičas su kūju ar dar kokiu velniu. [Pauzė] Aš įsitikinau, kad vien nuo analinio sekso [jis nesmagiai šyptelėjo] įtampa man nepraeina.

— Jums nepavyko atsikratyti įtampos santykiaujant su prostitutėmis, kai moterys iš pažiūros nejuto skausmo ar pažeminimo.

— Taigi supratau turįs rasti tokią, kuri klyktų.

[Pauzė]

[Ilga pauzė]

— Jūs ieškojot kitų būdų atsikratyti įtampos.

— Taip. Tiesą sakant, aš ėmiau žaginti ir žudyti mažas mergaites.

[Pauzė]

[Ilga pauzė]

[Dar ilgesnė pauzė]

— Stengdamasis išsivaduoti iš tos įtampos, jūs ėmėte žaginti ir žudyti mažas mergaites.

— Taip. Jums juk draudžiama skųsti, ar ne? Noriu pasakyt, jūs man sakėt, kad profesinė etika neleidžia nieko pasakoti, tiesa?

— Taip.

[Pauzė]

— Aš įsitikinau, kad žaginant ir žudant mergaites įtampa gerokai atslūgsta ir aš vėl pasijuntu geriau.

— Aišku.

— Mano bėda ta, kad imu kiek nervintis, jog galiu įkliūti. Aš tikėjausi, kad psichoanalizė padės man rasti kiek normalesnį būdą atsikratyti įtampos.

— Jūs norite rasti kitokį būdą išsivaduoti iš įtampos nežaginant ir nežudant mergaičių.

— Taip, o jei ne, tai liautis nerimavus, kad įkliūsiu...

Budriam skaitytojui gali pasirodyti, kad tokie dalykai kiek per daug sensacingi paprastą darbo kabinete dieną, bet ponas Osterfladas iš tikrųjų egzistuoja. Tiksliau, egzistavo — bet plačiau apie tai vėliau. Reikalas tas, kad tuo metu rašiau knygą, pavadintą „Pereinamoji sadomazochistinė asmenybė“, veikalą, kuriame aprašinėjau atvejus, kai sadistiška asmenybė virsta mazochistine ir atvirkščiai. Todėl mano kolegos nuolat man siųsdavo pacientus su ryškiais sadistiniais ar mazochistiniais polinkiais. Turiu pripažinti, kad Osterfladas buvo aktyviausias iš mano gydytų pacientų, bet psichiatrijos gydyklose tokių apstu.

Mano manymu, nuostabu tai, kad Osterflado niekas nesuėmė. Nors po jo prisipažinimo raginau jį gultis į gydyklą, jis atsisakė, o aš negalėjau jam to įsakyti nenusižengdamas profesinei etikai. Matyt, niekas neįtarė, kad jis yra „visuomenės priešas“. Visa, ką galėjau — perspėti draugus neleisti dukrelių į Harlemo žaidimų aikšteles (nes Osterfladas ten susirasdavo aukas) ir stengtis jį kaip nors išgydyti. Kadangi mano draugai neleisdavo vaikų į Harlemo žaidimų aikšteles dėl žagintojų negrų keliamo pavojaus, net mano perspėjimų nereikėjo.

Kai tą rytą Osterfladas išėjo, kurį laiką mąsčiau apie savo bejėgiškumą, užsirašiau keletą pastabų, tada nusprendžiau padirbėti prie savo knygos.

Ėmiausi jos entuziastingai kaip viduriuojantis žmogus, einantis į tualetą — jutau neįveikiamą poreikį ją išstenėti, bet jau prieš keletą mėnesių padariau išvadą, kad man išeina vien šūdas.

Knyga ėmė varyti man nuobodulį — pretenzinga nesėkmė, ir tiek. Prieš kelis mėnesius bandžiau prikalbinti Randam Home leidyklą ją išleisti, kai baigsiu, įsivaizduodamas, kad plačiai išreklamuota knyga sulauks didžiulės šlovės pirma šalies viduje, o vėliau ir už jos. Džeikas Eksteinas netvers įniršiu, ims merginėti ir pralošinėti milžiniškas sumas fondų biržoje. Leidykla vengė aiškaus atsakymo, dvejojo, galvojo vienaip, paskui kitaip... Žodžiu, nesusidomėjo. Šį rytą, kaip pastaruoju metu beveik visais rytais, susidomėjimo knyga nerodžiau ir aš.

Knygos trūkumas buvo nedidelis, bet svarbus: ji neturėjo ką pasakyti. Didžioji jos dalis turėjo būti skirta empiriškai apibūdinti pacientus, kurie nuo sadistiško elgesio perėjo prie mazochistinio. Svajojau rasti metodą, kuris leistų užfiksuoti tą ligonio elgesio momentą, kai jis atsisakys sadizmo, bet dar netaps mazochistu. Jeigu tik toks momentas buvo. Turėjau gausybę dramatiškų visiško persivertimo įrodymų, bet nė vieno „sušalusios laisvės“ — šie žodžiai, apibūdinantys idealią tarpinę padėtį, man šovė į galvą nušvitus protui, kai lyg aidas kartojau pono Dženkinso žodžius.

Bėda buvo ta, kad išore į automobilių pardavėją panašus Džeikas Eksternas parašė dvi logiškiausias ir sąžiningiausias knygas apie psichoanalizės teoriją, kokias kada nors buvau skaitęs. Jose iš esmės buvo įrodoma, kad nė vienas mūsų nežinome ir nė negalime nutuokti, ką darome. Džeikas gydė ligonius ne prasčiau negu kas kitas, o paskui leido aiškius, nuostabius veikalus, įrodančius, kad jo sėkmės laidas yra atsitiktinumas ir kad dažnai didžiuosius atradimus, nuo kurių pasveiko ligonis, padarė tada, kai jam nepavykdavo laikytis savo paties teorinių nuostatų. Kai ankstų rytą baigiau pokalbį su panele Reingold juokaudamas, girdi, Džeikas vėl gali padaryti didelį atradimą, kai skaitys 1967 metų biudžeto skaičius, aš kalbėjau pusiau rimtai. Daugybę kartų Džeikas įrodė atsitiktinumo svarbą gydant ligonį. Bene geriausiai tai iliustravo jo garsusis „išgydymas pieštukų drožtuku“.

Moteris, kurią jis penkiolika mėnesių taip nesėkmingai gydė nuo neurotinio aplombo, kad net pačiam pabodo, staiga visiškai pasikeitė, kai per išsiblaškymą Džeikas supainiojo ją su savo sekretore ir liepė padrožti pieštukus. Pacientė, turtinga namų šeimininkė, nuėjo į prieškambarį vykdyti paliepimo ir staiga jau kišdama pieštuką į drožtuką ėmė cypti, rautis plaukus ir tuštintis. Po trijų savaičių „ponia P.“ (Džeiko pseudonimų pasirinkimas buvo tik vienas iš jo įstabių talentų) buvo išgydyta.

Taigi aš buvau beįsitikinąs, kad mano vargingos pastangos rašyti yra tik pretenzingi dykinėtojo žaidimai su žodžiais.

Todėl valandą prieš pietus praleidau: a) skaitydamas The New York Times finansų skiltį; b) rašydamas pusantro puslapio ataskaitą apie poną Osterfladą finansų ir biudžeto ataskaitos pavidalu („prostitučių laukia niūrios perspektyvos“, „jo bulių rinka — mergytės Harlemo žaidimų aikštelėse“) ir c) piešdamas savo rankraštyje prašmatnų karalienės Viktorijos laikų stiliaus namą, kurį iš lėktuvais virtusių motociklų bombarduoja Velnio Angelai.

Ketvirtas skyrius

Tą dieną pietavau su trimis artimiausiais kolegomis: daktaru Eksteinu, iš kurio šaipausi, nes yra labai apsišvietęs ir klestintis; daktare Renata Feloni, vienintele naujausių laikų Niujorko istorijoje italų kilmės moterimi, besiverčiančia psichoanalitiko praktika, ir daktaru Timočiu Manu, žemu, storu, pasišiaušusiu tėviškos išvaizdos vyru, kuris analizavo mane prieš ketverius metus, o paskui visą laiką konsultavo.

Kai mudu su Džeiku pasirodėme, daktaras Manas užsikniaubęs virš stalo įnirtingai žiaumojo bandelę ir geraširdiškai mirksėjo priešais sėdinčiai daktarei Feloni. Daktaras Manas buvo didelis šulas — vienas iš Kvinzboro valstybinės ligoninės, kurioje dirbau dvi dienas per savaitę, direktorių, NPD (Niujorko psichiatrų draugijos) vykdomojo komiteto narys, parašęs septyniolika straipsnių ir tris knygas, tarp jų vieną iš dažniausiai skaitomų tekstų apie egzistencinę terapiją. Lankyti psichoanalizės sesijas pas daktarą Maną buvo laikoma nepaprasta garbe, tad buvau jam didžiai dėkingas, kol iš vis didesnio nuobodulio ir nelaimės pojūčio ėmiau apgaudinėti save ir įtikėjau, kad psichoanalizė man neduoda jokios naudos. Daktaras Manas buvo sutelkęs visą dėmesį į valgį, tad, ko gero, negirdėjo orių daktarės Feloni postringavimų.