Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Aha.

— Jei tu juos augintum, jie virstų į klounus panašiais kvaileliais budistais.

— Aha.

— Niekaip nesuprantu: esi psichiatras, sako, geras, bet mane ir save supranti ne daugiau negu lifto operatorius.

— Klausyk, brangioji...

— Aš rimtai! Manai, perdėtai rodydamas man meilę, atsiprašinėdamas prieš kiekvieną vaidą ir po jo, pirkinėdamas man dažus, triko, gitaras, plokšteles ir naujų knygų klubo nario pažymėjimus darai mane laimingą? Aš kraustausi iš proto.

— Ką aš galiu padaryt?

— Nežinau. Tu juk psichoanalitikas — turėtum žinoti. Man viskas įgriso. Visais atžvilgiais esu Ema Bovari, tik neturiu jokių romantiškų vilčių.

— Vadinasi, aš prastas gydytojas.

— Žinau. Džiaugiuosi, kad pastebėjai. Menkas smagumas tave užsipulti, jei nesupranti mano užuominų. Dažniausiai apie literatūrą žinai tiek pat kiek lifto operatorius.

— Klausyk, kas ten tarp tavęs ir to lifto operatoriaus?

— Aš mečiau jogos pratimus...

— Kodėl?

— Nuo jų mane tik apima įtampa.

— Keista — jie kaip tik turėtų...

— Žinau! Bet nuo jų aš darausi dar labiau įsitempusi ir nieko negaliu padaryti.

Baigiau skustis, nusiėmiau akinius ir ėmiau trintis plaukus — ko gero, riebiu vaikų kremu. Lilė įėjo į vonios kambarį ir atsisėdo ant medinio skalbinių krepšio. Gerokai pasilenkęs, kad pamatyčiau savo viršugalvį veidrodyje, pajutau, jog man jau skauda kelių raumenis. Negana to, be akinių šiandien atrodžiau senstelėjęs ir kažkoks neaiškus — tarsi visiškai susibaigęs nuo nesveikos gyvensenos. Nerūkiau, gėriau nedaug, tad man dingtelėjo neaiški mintis, ar jėgas prarandu ne nuo nesaikingų ankstyvo rytmečio glamonių.

— Gal man reikėtų tapti hipe, — balsu svarstė Lilė.

— Vienas kitas mūsų pacientas bando. Neatrodo, kad būtų labai patenkinti rezultatu.

— Ar narkomane.

— Lile, brangioji...

— Neliesk manęs.

— Ėėė...

— Ne!

Lilė šliejosi nugara į vonią ir dušo užuolaidą, tartum įbauginta nepažįstamojo banalioje melodramoje. Šiek tiek išgąsdintas neslepiamos jos baimės nuolankiai atsitraukiau atatupstas.

— Po pusvalandžio ateina pacientas, mieloji. Turiu eiti.

— Pabandysiu būti neištikima! — man pavymui sušuko Lilė. — Ema Bovari taip ir padarė.

Atsigręžiau. Ji stovėjo sukryžiavusi ant krūtinės rankas; jos alkūnės aštriu kampu styrojo nuo aukšto, liekno kūno. Veide — niūri, beviltiška pelytės išraiška. Tą akimirką ji atrodė kaip sijonuotas Don Kichotas, kurį ką tik svaidė suvyniotą į antklodę. Priėjau prie jos ir apkabinau.

— Vargše maža turtinga mergyte. Su kuo svetimausi? Su lifto operatoriumi? [Ji sukūkčiojo.] Su kuo dar? Šešiasdešimt trejų metų daktaru Manu ir galantiškuoju dabišiumi Džeiku Eksternu [ji neapkentė Džeiko, o šis niekada jos nepastebėdavo]. Gana, liaukis. Netrukus važiuosim į savo trobelę — ten galėsi pelnytai atsipūsti. Dabar...

Ji vis dar buvo įkniaubusi galvą man į krūtinę, tik kvėpavo jau tolygiai. Sukūkčiojo ji tą vienintelį kartą.

— Dabar... smakrą aukštyn... krūtinę atkišk... pilvuką įtrauk... — pasakiau. — Įtempk sėdmenis... ir vėl esi pasirengusi drąsiai pasitikti gyvenimo negandas. Gali įdomiai praleisti rytą: kalbėtis su Eve, aptarti avangardinį meną su motuše Keti [mūsų tarnaite], skaityti Time, klausytis Šuberto Nebaigtosios simfonijos — kiek pikantiškų, mąstyti skatinančių užsiėmimų!

— Užmiršai paminėti... [ji pasikasė nosį man į krūtinę]... kad galėsiu spalvinti paveikslėlius su Lariu, kai pareis iš mokyklos.

— Ir tai, ir tai. Smagybių namie tiesiog begalė. Nepamiršk pasikviesti lifto operatoriaus greitomis pasibirbinti, kai Evė miegos perpietės.

Apkabinęs ją dešine ranka, nusivedžiau į mūsų miegamąjį. Kol baigiau rengtis, ji tylomis stebėjo stovėdama prie didžiosios lovos sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, atkištomis į šonus alkūnėmis. Ji palydėjo mane iki durų, o kai atsisveikindami ne itin aistringai pasibučiavome, ji tyliai tarė suglumusia bemaž susidomėjusio žmogaus mina:

— Aš net nebeturiu jogos.

Trečias skyrius

Savo kontorą 57-ojoje gatvėje dalijausi su daktaru Džeikobu Eksteinu, jaunu (trisdešimt trejų), veikliu (išleidęs dvi knygas), protingu (paprastai mudviejų nuomonės sutapdavo), simpatišku (visi jį mėgo), nepatraukliu (niekas jo nemylėjo), analiniu (turi priklausomybę nuo žaidimo fondų biržoje), oraliniu (daug rūko), negenitaliniu (pažiūrėti nepastebi moterų) žydu (moka du jidiš slengo žodžius). Mūsų bendra sekretorė buvo tokia panelė Reingold, Merė Džeinė Reingold, sena (trisdešimt šešerių), neveikli (dirbo mums), neprotinga (geresnės nuomonės apie Eksterną negu apie mane), simpatiška (visi ją užjautė), nepatraukli (aukšta, liesa, akiniuota, niekas jos nemylėjo), analinė (maniakiškai tvarkinga), oralinė (be perstojo valgo), genitalinė (labai stengiasi) nežydė (jai atrodo, kad vartoti du jidiš slengo žodžius — labai intelektualu). Panelė Reingold deramai mane pasveikino.

— Ponas Dženkinsas laukia jūsų kabinete, daktare Rainhartai.

— Ačiū, panele Reingold. Ar vakar kas nors man skambino?

— Daktaras Manas pasitikrino, ar tikrai šiandien pietausit. Atsakiau, kad taip.

— Gerai.

Man dar nenuėjus pas pacientą, iš savo kabineto atkumėjo Džeikas Eksternas, žvaliai tarstelėjo: „Sveikas, Lukuti, kaip sekasi knyga?“ — šitaip dauguma vyrų būtų pasiteiravę apie draugo žmoną — ir paprašė panelės Reingold poros pacientų popierių. Aprašiau Džeiko būdą; jo kūnas žemas, apvalainas, putlus; išore jis buvo apvalus, budrus, linksmas, su akiniais raginiais rėmeliais ir žvilgsniu, sakančiu: „Aš permatau tave kiaurai“; jo išvaizda daro naudotų automobilių pardavėjo įspūdį, ir jis visada taip skaisčiai nusiblizgina batus, kad kartais įtardavau jį sukčiaujant ir naudojant fosforescuojantį batų tepalą.

— Mano knyga merdi, — atsakiau Džeikui imant iš kiek sutrikusios panelės Reingold pluoštą popierių.

— Džiugu, — tarė jis. — Ką tik gavau savo straipsnio „Psichoanalizė: tikslas ir priemonės“ anotaciją iš AP Journa l . Sako, kad darbas puikus.

Jis ėmė iš lėto peržiūrinėti popierius; retkarčiais kurį nors dėjo atgal ant sekretorės stalo.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, Džeikai. Matyt, šis straipsnis pelnys tau didžiulę šlovę.

— Žmonės pamatė šviesą...

— Ėėė... daktare Eksternai, — tarė panelė Reingold.

— Jiems patiks — gal man pavyks atversti keletą psichoanalitikų.

— Ar spėsi šiandien į pietus? — paklausiau. — Kada išskrendi į Filadelfiją?

— Spėsiu, velniai griebtų. Noriu parodyt Manui savo straipsnio anotaciją. Lėktuvas išskrenda antrą. Gaila, kad šįvakar negalėsiu pažaist pas tave pokerio.

— Ėėė... daktare Eksteinai.

— Ar perskaitei dar kiek mano knygos? — paklausė Džeikas ir savo įpratimu taip skvarbiai sušnairavo į mane, kad jei būčiau buvęs jo pacientas, dešimt metų nebūčiau pasakojęs, apie ką tuo metu galvojau.

— Ne, neskaičiau. Tikriausiai mane vis dar kamuoja psichologinė krizė — profesinis pavydas ir panašiai.

— Ėėė... daktare Eksteinai?

— Hmm. Taip. Filadelfijoje susitiksiu su tuo šiknų stebėtoju, apie kurį tau pasakojau. Atrodo, netrukus pasieksim persilaužimą. Nuo vujarizmo išgydžiau, bet jis retkarčiais vis dar trumpam praranda regą. Bet dar tik trys mėnesiai, kai jį gydau. Aš jį sutvarkysiu. Jo regos stiprumas vėl bus lygus vienetui.