Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Nesvarbu, juodas ar baltas, norėčiau tau padėti.

— Jei būtum juodas, tau neleistų man padėti, o kadangi esi baltas, padėti negali.

— Tada žinokis.

— Taip ir bus.

Aš užsičiaupiau, o jis vėl tylėjo toliau. Paskutines penkiolika minučių praleidome klausydamiesi reguliarių, ritmingų vyro šauksmų kažkur Kosmoldo pastate.

Ponui Džonsui išėjus spoksojau pro pilką langą į lietų, kol graži nedidukė slaugytoja studentė atnešė man Eriko Kanono bylą ir pasakė atvešianti šeimą į mano kabinetą. Jai išėjus kurį laiką mąsčiau apie tai, ką medikai vadina fenomenu „p“ — kai slaugytojos apsirengia iškrakmolytas uniformas, atrodo, kad jos visos apdovanotos didelėmis krūtinėmis, todėl iš šono primena raidę „p“. Taigi panos besidairantis gydytojas niekad negali būti įsitikinęs, kokios slaugytojos, su kuria flirtuoja, proporcijos: kaip pagalio su dviem greipfrutais ar lyginimo lentos su dviem žirniais. Kai kas teigia, kad čia ir glūdi mediko profesijos paslapties ir žavesio esmė.

Eriko Kanono byloje buvo gana smulkiai aprašyta šių laikų avis vilko kailyje. Nuo penkerių metų berniukas pasirodė esąs stebėtinai ne pagal metus išsivystęs, bet drauge kvailokas. Nors buvo liuteronų pastoriaus sūnus, ginčydavosi su mokytojais, bėgdavo iš pamokų, neklausė mokytojų ir tėvų, po devintojo gimtadienio šešis kartus bėgo iš namų, paskutinį kartą — vos prieš pusmetį, kai nesirodė namie aštuonias savaites ir galop atsidūrė Kuboje. Dvylikos metų pradėjo tyčiotis iš kunigų ir ilgainiui netgi atsisakė eiti į bažnyčią. Į mokyklą eiti irgi atsisakė. Jį sulaikė su marihuana kišenėje. Jam sukliudė, kai buvo besusideginąs priešais centrinio Bruklino naujokų šaukimo centrą.

Jo tėvas pastorius Kanonas atrodė geras žmogus tradicine šių žodžių prasme: konservatyvus, nuosaikus esamos tvarkos gynėjas. Tačiau jo sūnus nenustojo maištauti, atsisakė gydytis pas privatų psichiatrą, nė už ką nėjo dirbti, nė už ką nenorėjo gyventi namie, nebent pačiam panūsdavo. Todėl jo tėvas nusprendė paguldyti jį į Kvinzboro valstybinę ligoninę ir susitarė, kad sūnus lankys psichoterapijos sesijas pas mane.

— Daktare Rainhartai, — staiga prie šono išgirdau sakant mažąją gražiąją slaugytoją studentę, — atėjo pastorius Kanonas ir ponia Kanon.

— Malonu susipažinti, — pasakiau automatiškai ir pajutau spaudžiąs putlią ranką maloniam vyrui tankiais žylančiais plaukais. Spausdamas man delną jis plačiai nusišypsojo.

— Malonu susipažinti su jumis, daktare. Daktaras Manas man daug apie jus pasakojo.

— Malonu susipažinti, daktare, — išgirdau melodingą moters balsą ir atsigręžiau į ponią Kanon. Žema, liekna, ji stovėjo už vyro kairio peties šiurpiai šypsodamasi: jos akys be perstojo šaudė į vorą raganų, triukšmingai slampinėjančių koridoriumi anapus mano kabineto durų. Ligonės buvo apsirengusios neapsakomai klaikiai, tad panėšėjo į charakterines aktores, kurių nepaėmė filmuotis į „Maratą / Sadą“ todėl, kad persistengė.

Už jos stovėjo jųdviejų sūnus Erikas. Jis vilkėjo kostiumu ir ryšėjo kaklaraiščiu, bet dėl ilgų plaukų, akinių be rėmelių ir žvilgančių kaip bepročio ar dieviškos būtybės akių vidurinės klasės atstovų atžala jo tikrai nebūtum palaikęs.

— Čia jis, — tarė pastorius Kanonas su tikrai draugiškai atrodančia šypsena.

Mandagiai nusišypsojau ir galvos mostu parodžiau kėdes. Pastorius su žmona prasibrovė pro mane ir atsisėdo, bet Erikas spoksojo į paskutines moteris, einančias koridoriumi. Viena, šlykšti bedantė su plaukais, panašiais į pašluostę, sustojo ir droviai jam šypsojosi.

— Ei, gražuoli, — šūktelėjo ji. — Ateik kada nors manęs aplankyti.

Vaikinas akimirką spoksojo, paskui šyptelėjo ir tarė:

— Ateisiu.

Juokdamasis jis žvilgtelėjo mano pusėn skaisčiomis akimis ir nuėjo sėstis. Nepilnametis beprotis.

Sudribau savo stambiu kūnu ant rašomojo stalo priešais Kanonus, kad jie jaustųsi laisvai, ir pabandžiau šypsena parodyti, kaip man smagu su jais kalbėtis. Berniukas sėdėjo prie lango man iš dešinės, kiek toliau nuo tėvų ir draugiškai žiūrėjo į mane kažko laukdamas.

— Tikiuosi, pastoriau Kanonai, suprantate: guldydamas Eriką į šią ligoninę jūs perleidžiate jo kontrolę.

— Be abejo, daktare Rainhartai. Aš visiškai pasitikiu daktaru Manu.

— Puiku. Manau, judu su Eriku žinote ir tai, kad išleidžiate jį ne į vasaros stovyklą. Čia valstybinė psichiatrijos gydykla ir...

— Čia gera ligoninė, daktare Rainhartai, — atsakė pastorius Kanonas. — Mes, Niujorko valstijos gyventojai, galim pagrįstai ja didžiuotis.

— Hmmm, taip, — tariau ir pasisukau į Eriką. — Ką tu apie visa tai manai?

— Langų suodžiuose matyti faini raštai.

— Mano sūnus mano, kad visas pasaulis yra išprotėjęs.

Erikas vis dar maloniai žiūrėjo pro langą.

— Reikia pripažinti, šiais laikais tokia teorija įtikinama, — pasakiau jam, — bet iš šios ligoninės ji neištrauks.

— Ne, įkiš mane į ją, — atsakė jis. Pirmą kartą mudu įdėmiai pažvelgėme vienas į kitą.

— Ar nori, kad pabandyčiau tau padėti? — paklausiau.

— Kaip jūs galit kam nors padėti?

— Kai kas man gerai moka už pastangas.

Atrodė, kad vaikino šypsena ne pašaipi, o tik draugiška.

— Mano tėvui moka už tai, kad skleistų Tiesą.

— Žinai, čia gali būti bjauru, — pasakiau.

— Man rodos, jausiuos čia kaip namie.

— Retas iš čia esančiųjų nori sukurti geresnį pasaulį, — tarė jo tėvas.

— Visi nori sukurti geresnį pasaulį, — atšovė Erikas su piktoka gaidele balse.

Nusliuogiau nuo stalo ir apėjau jį iš kitos pusės pasiimti Eriko bylos. Žiūrėdamas per akinių viršų, tarsi be jų ką nors matyčiau, kreipiausi į tėvą:

— Prieš jums išeinant norėčiau pasikalbėti su jumis apie Eriką. Kaip pageidautumėte — kalbėtis be jo ar jam girdint?

— Man jokio skirtumo, — atsakė jis. — Jis žino, ką manau. Gal jis truputį darkysis, bet aš prie to pratęs. Tegul pasilieka.

— Erikai, ar nori pasilikti, ar mieliau dabar eitum į palatą?

— Bedugnėj gelmėje tėvelis mano guli... — atsakė jis Šekspyro „Audros“ žodžiais žiūrėdamas pro langą. Motina susiraukė, bet tėvas tik iš lėto papurtė galvą ir pasitaisė akinius. Kadangi man rūpėjo savo akimis pamatyti sūnaus reakciją į gimdytojus, leidau jam likti.

— Papasakokit man apie savo sūnų, pastoriau Kanonai, — paprašiau sėsdamasis ant medinės kėdės prie rašomojo stalo ir pasilenkdamas į priekį su nuoširdžia psichoanalitiko mina veide. Pastorius Kanonas mąsliai pakreipė galvą, užsikėlė koją ant kojos ir atsikrenkštė.

— Mano sūnus — paslaptis, — tarė jis. — Man neįtikėtina, kad jis egzistuoja. Jis visiškai nepakantus kitiems. Jūs... jei skaitėte, kas tame aplanke, žinote visas smulkmenas. Tačiau prieš dvi savaites įvyko dar kai kas. Erikas [jis nervingai dirstelėjo į sūnų — šis žiūrėjo pro langą, o gal į jį] jau mėnuo prastai valgo. Neskaito ir nerašo. Daugiau kaip prieš du mėnesius sudegino viską, ką buvo parašęs. O parašęs jis buvo tiesiog neįtikėtinai daug. Jis beveik su niekuo nebesikalba. Stebiuosi, kad atsakė į jūsų klausimus... Prieš dvi savaites vakarieniaujant, kai Erikas vaidino šventąjį su stikline vandens, pasakiau mūsų svečiui, tokiam ponui Hiustonui, bendrovės Pace Industries viceprezidentui, kad beveik viliuosi, jog anksčiau ar vėliau kils Trečiasis pasaulinis karas, nes neįsivaizduoju, kaip dar pasaulis gali kada nors atsikratyti komunizmo. Tokia mintis mums visiems yra kilusi. Erikas šliūkštelėjo vandenį man į veidą, o stiklinę sudaužė į grindis.