Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Baigus žaisti daktaras Manas atsistojo nuo kėdės tiesia atkalte ir įsitaisė ant minkštos kėdės prie ilgos knygų spintos. Išgirdau tualete kitam koridoriaus gale nuleidžiamą vandenį ir dingtelėjo, ar Lilė vėl nevemia. Daktaras Manas išsitraukė pypkę, prisikimšo ir prisikišo ugnį sulėtintai fotografuojamo lėtaeigio mechanizmo greičiu, visą amžinybę traukė orą, kad užsidegtų, ir galop bum — lubų link driokstelėjo vidutinio galingumo branduolinis sprogimas. Jis užtemdė knygas ant lentynų šalia jo ir apstulbino mane savo stiprumu.

— Kaip juda knyga, Lukai? — paklausė daktaras Manas. Jo balsas buvo žemas ir gargždus kaip senio.

— Visai nejuda, — atsakiau nuo savo kėdės prie pokerio stalo.

— Hmmmmm.

— Man rodos, neradau nieko labai vertinga...

— Em... Em... Hm.

— Kai ją pradėjau, maniau, kad perėjimas nuo sadizmo prie mazochizmo gali atvesti prie ko nors svarbaus, — perbraukiau pirštu švelnų žalią pokerio stalo aksomą. — O jis veda nuo sadizmo prie mazochizmo, ir tiek, — nusišypsojau.

Pamažu papsėdamas ir žiūrėdamas į Froido portretą, kabantį ant sienos priešais, jis paklausė:

— Kiek atvejų išanalizavai ir smulkiai aprašei?

— Tris.

— Vis tuos pačius tris?

— Vis tuos pačius tris. Žinai, Timai, aš turiu reikalų vien su neinterpretuotomis ligos istorijomis. Bibliotekos nuo jų jau žiaukčioja.

— Ennn.

Žiūrėjau į jį, jis toliau žiūrėjo į Froidą, o gatvėje iš Medisono prospekto kaukė policijos sirena.

— Kodėl vis dėlto nebaigi tos knygos? — paklausė jis nepiktai. — Kaip sako tavo dzenbudizmas, plauk pasroviui, net jei ta srovė beprasmiška.

— Aš ir plaukiu pasroviui. Tik visai nustojau plaukęs su ta knyga. Neturiu jokio noro vėl į ją įnikti.

— Ennn.

Pajutau, kad brūžinu kauliuką į žalią aksomą. Pabandžiau atsipalaiduoti.

— Beje, Timai, pirmą kartą kalbėjau su tuo berniuku, kurį atsiuntei man į Kvinzboro valstybinę ligoninę. Man jis pasirodė...

— Man nerūpi tavo pacientai Kvinzboro valstybinėje ligoninėje, jei apie juos nepaskelbsi spaudoje.

Jis vis dar nežiūrėjo į mane; atžari jo pastaba mane pribloškė.

— Jei nerašai, vadinasi, nemąstai, — kalbėjo jis toliau, — o jei nemąstai, vadinasi, esi miręs.

— Anksčiau man irgi taip atrodydavo.

— Taip, o tada tu atradai dzenbudizmą.

— Taigi.

— O dabar rašyti tau nuobodu.

— Taip.

— O mąstyti?

— Ir mąstyti, — atsakiau.

— Gal su dzenbudizmu kažkas negerai, — tarė jis.

— Gal kažkas negerai su mąstymu.

— Pastaruoju metu tarp mąstytojų madinga taip kalbėti, bet man teiginys „Aš įsitikinęs, kad mąstyti yra nesąmonė“ atrodo gan kvailas.

— Šis teiginys ir yra absurdiškas, kaip ir psichoanalizė.

Jis žvilgtelėjo į mane; raukšlytės palei jo kairę akį ėmė trūkčioti.

— Psichoanalizė atskleidė daugiau naujų dalykų apie žmogaus sielą negu ankstesni du milijonai mąstymo metų kartu sudėjus. Dzenbudizmas atsirado seniai, bet nepastebėjau, kad jis būtų davęs daug žinių, — iš pažiūros nesierzindamas jis išleido dar vieną galingą į grybą panašų debesį lubų link. Varčiau rankoje vieną iš kauliukų ir nervingai mygau pirštus į taškelius jo paviršiuje. Aš vis dar žiūrėjau į jį, jis — į Froidą.

— Timai, nesiginčysiu su tavim dėl dzenbudizmo pranašumų ir trūkumų. Esu tau sakęs, kad to, ką man davė dzenbudizmas, žodžiais negaliu išreikšti.

— Dzenbudizmas sukėlė tau intelektualinę mažakraujystę.

— Gal aš įgijau sveiko proto. Tu juk žinai, kad aštuoniasdešimt procentų medžiagos psichoanalitiniuose žurnaluose yra šūdas. Bevertis šūdas. Mano straipsniai irgi, — patylėjęs pridūriau: — Tavo taip pat.

Jis padvejojo, paskui iškikeno:

— Žinai pirmąjį medicinos principą: paciento neišgydysi be jo šūdo mėginio.

— O ką reikia išgydyti?

Jis tingiai pažvelgė man į akis ir tarė:

— Tave.

— Tu juk mane analizavai. Kas atsitiko?

Aš atlaikiau jo žvilgsnį.

— Neatsitiko nieko tokio, ko nepagydytų nedidelis priminimas apie gyvenimo prasmę.

— Nešik miltais, — atšoviau.

— Tau nepatinka stengtis, ir staiga atsiranda dzenbudizmas ir siūlo tau „plaukti pasroviui“.

Jis nutilo ir tebežiūrėdamas į mane padėjo pypkę į peleninę ant stalelio šalia savęs.

— Tavo srovė iš prigimties stovinti.

— Užtat joje gerai veisiasi organizmai, — atsakiau ir pabandžiau nusijuokti.

— Dėl Dievo meilės, Lukai, nesijuok, — garsiai tarė jis. — Pastaruoju metu gadini sau gyvenimą, jis eina perniek.

— Argi mes visi taip nesielgiame?

— Ne, nesielgiame. Džeikas to nedaro. Aš to nedarau. Geri visų profesijų atstovai to nedaro. Pats to nedarei dar prieš metus.

— Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas...

— Lukai, Lukai, paklausyk manęs, — jis atrodė kaip susijaudinęs senis.

— Nagi?

— Grįžk pas mane psichoanalizės.

Patryniau kauliuką į plaštakos viršų ir be jokios aiškios minties atsakiau:

— Ne.

— Kas tau pasidarė? — irzo jis. — Kodėl nustojai tikėti savo darbo reikšmingumu? Gal malonėtum paaiškinti?

Pats nepajutau, kaip pašokau nuo kėdės nelyg besiginančios komandos puolėjas, matantis, kaip varžovai puola komandos draugą. Priešais daktarą Maną perėjau per kambarį prie didžiojo lango, pro kurį buvo matyti Centrinis parkas.

— Man nuobodu, man baisiai nuobodu. Atleisk, bet viskas dėl to. Man įgriso gydyti pacientus, kad, užuot jautęsi nelaimingi, patirtų tik normalų nuobodulį, įgriso kvaili eksperimentai, beprasmiški straipsniai...

— Čia simptomai, ne analizė.

— Patirti kažką pirmą kartą: pirmą balioną, pirmą apsilankymą užsienio šaly. Smagias, aistringas glamones su nepažįstama moterimi. Pirmąjį atlyginimą, pirmą netikėtą didelį laimėjimą prie pokerio stalo ar žirgų lenktynėse. Jaudinančią vienatvę, šalikelėje iš kojų verčiantį vėją važiuojant pakeleivingomis mašinomis, kai laukiu, kad kas sustotų ir pasisiūlytų pavėžėti — gal į miestelį už penkių kilometrų, gal į naują draugystę, o gal į mirtį. Nenusakomą pasitenkinimą, kurį jutau supratęs, kad pagaliau parašiau gerą straipsnį, puikiai išanalizavau pacientą ar žaisdamas tenisą atmušiau kamuoliuką gražia žvake. Naujos gyvenimo filosofijos jaudulį. Ar naujus namus. Ar savo pirmą vaiką. Štai ko mums reikia iš gyvenimo, bet dabar... tie dalykai atrodo pranykę, ir panašu, kad nei dzenbudizmas, nei psichoanalizė neįstengs jų sugrąžinti.

— Kalbi kaip nusivylęs antrakursis.

— Tos pačios senos naujos šalys, tos pačios įgrisusios glamonės, tie patys atlyginimai ir išlaidos, tie patys apduję nuo vaistų, neviltingi, besikartojantys veidai, pasirodantys kabinete analizės, tos pačios sunkiai atmušamos, jokios prasmės neturinčios žvakės. Tos pačios senos naujos filosofijos. O tas dalykas, su kuriuo susiejau savo ego — psichoanalizė — iš pažiūros visai negali išspręsti problemos.

— Dar ir kaip gali.

— Mat jeigu psichoanalizė eitų tinkamu keliu, ji turėtų būti pajėgi mane pakeisti, pakeisti viską ir visus aplink, pašalinti visus nepageidaujamus neurozių simptomus ir padaryti tai kur kas greičiau negu per dvejus metus, kurių reikia tam, kad žmonės pastebimai pasikeistų.

— Tu svajoji, Lukai. To neįmanoma padaryti. Nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma išvaduoti individo iš visų nepageidaujamų įpročių, įtampų, manijų, tabu ir viso kito.

— Tuomet galbūt teorija ir praktika yra netikusios.