Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Todėl tokios esam, o gal nuo narkotikų, bet narkotikų nesugebėjom rasti, — pridūrė Arlyna. — Džeikas LSD nevartoja, o tavojo Lilei nepavyko rasti.

— Keista. Lilė žino, kad visuomet laikau jį sūnaus žaislų spintelėje.

— Negalėjau suprasti, kodėl Laris šįryt išėjo į mokyklą neatsikalbinėdamas, — tarė Lilė ir šitaip pašmaikštavusi nustojo juoktis.

— Na, tai kokia proga? Gal katra skiriatės ar darotės abortą? — paklausiau įsipildamas martiniui džino iš butelio, kuriame dar buvo likę du trečdaliai.

— Nekalbėk kvailysčių, — atšovė Lilė. — Apie tokias aukštas materijas mes niekuomet nedrįstume nė svajoti. Mūsų gyvenimas trykšta. Ne jauduliu ar seksu, tiesiog trykšta, ir tiek.

— Kaip kremas makščiai tepti iš tūbelės, — pridūrė Arlyna.

Pusę minutės jos sudribusios sėdėjo ant sofos sielvartingomis minomis, tada Lilė atkuto.

— Mudvi galėtume įsteigti Psichiatrų žmonų klubą, Arlyna, — tarė ji. — Įėjimas būtų tik su kvietimais, bet Luko ir Džeiko nekviestume.

— Kokia laimė, — atsakiau, prisitraukiau rašomojo stalo kėdę, teatrališkai apsižergiau ir su kokteilio stiklu rankoje nutaisęs išvargusį veidą atsisukau į moteris.

— Galėtume būti privilegijuotomis PŽK narėmis, — susiraukusi tarė Lilė. — Tik nežinau, kokia mums būtų iš to nauda, — ji sukiksėjo. — Gal mūsų klubas taptų didesnis už jūsų.

Moterys kurį laiką maloniai į mane spoksojo, paskui ėmė kvailai kikenti.

— Galėtume surengti tokį pirmą socialinį projektą — savaitei apsikeisti vyrais, — tarė Arlyna.

— Nė viena nepastebėtume jokio skirtumo, — atsakė Lilė.

— Netiesa. Džeikas labai savotiškai valosi dantis, o Lukas, neabejoju, turi gebėjimų, apie kuriuos nežinau.

— Patikėk manim, — tarė Lilė, — neturi.

— Ei, — atsakė Arlyna. — Nevalia viešai niekinti savo vyro — suduosi smūgį jo ego.

— Ačiū, Arlyna, — tarstelėjau.

— Lukas — išm-in-tin-gas vyras, — sugebėjo išmiknoti ji. — Aš net nesu baigusi humanitarinių mokslų, o jis studijavo... jis studijavo...

— Šlapimą ir išmatas, — užbaigė Lilė, ir jiedvi nusijuokė.

Kodėl aš galiu gyventi tylios nevilties gyvenimą kuo ramiausiai, oriausiai ir maloniausiai, o tylios nevilties graužiamos moterys turi būti triukšmingos? Visai rimtai mąsčiau šiuo klausimu, kai pamačiau Lilę ir Arlyną keliais šliaužiant prie manęs maldaujamai sudėtomis rankomis.

— Gelbėk mus, o Išmatų Valdove, mus pjauna nuobodulys!

— Ištark stebuklingąjį žodį!

Kaip smagu grįžti į ramius namus, prie tyliai rusenančio židinio, po sunkios dienos tarp sutrikusios psichikos ligonių.

— Ak, Valdove, gelbėk mus — mūsų gyvenimas tavo rankose!

Bežiūrint į tas dvi maldaujančias girtas moteris, klūpomis krypuojančias mano pusėn, man atsistojo. Kaip psichiatrui ir vedusiam vyrui ši reakcija nebuvo itin palanki, užtat nuoširdi. Vis dėlto jutau, kad iš išminčiaus tikimasi daugiau.

— Stokitės, mano vaikai, — tariau švelniai ir pats atsistojau prieš jas.

— Ak, Valdove, tark žodį! — klūpėdama prašė Arlyna.

— Norite būti išgelbėtos? Atgimti?

— O taip!

— Norite naujo gyvenimo?

— Taip, taip!

— Ar išbandėte naująją priemonę „Viską padaryti padės boraksas“?

Jos dūsaudamos ir kikendamos parpuolė kniūbsčios, bet netrukus vėl atsiklaupė sakydamos: „Išbandėm, išbandėm, bet satori taip ir nepatyrėm“ (Lilė), „ir net ponas Švarusis nepasirodė“ (Arlyna).

— Jūs turit nustoti rūpintis, — pasakiau. — Turit atiduoti viską. VISKĄ.

— Ak, Valdove, šičia, jūsų žmonos akivaizdoje?!

Ir jos abi ėmė kikenti ir purpsėti nelyginant žvirblės atėjus poravimosi metui.

— VISA ką, — irzliai sumaurojau. — Praraskit visas viltis, visas iliuzijas, visus troškimus!

— Mes bandėm.

— Mes stengėmės, bet vis tiek trokštam.

— Mes vis dar trokštam netrokšti ir viltis prarasti viltį, ir turėti iliuzijų, kad galim gyventi be iliuzijų.

— Atsisakykit, sakau jums. Atsisakykit visko, troškimo būti išgelbėtos taip pat. Tapkite tokios kaip tos piktžolės, kurios auga ir niekieno nepastebėtos miršta laukuose. Pasiduokit vėjui.

Liliana staiga atsistojo ir priėjo prie gėrimų spintelės.

— Visa tai jau esu girdėjusi, — tarė ji, — bet paaiškėjo, kad vėjas tėra tušti plepalai.

— Maniau, kad tu girta.

— Kiekvienas išsiblaivytų žiūrėdamas, kaip tu pamokslauji.

Vis dar klūpanti Arlyna sumirksėjo žiūrėdama pro savo storalęšius akinius ir keistai tarė:

— Bet aš dar neišgelbėta. Noriu būti išgelbėta.

— Girdėjai, ką jis sakė: visko atsisakyk.

— Tada ir būsiu išgelbėta?

— Nieko daugiau jis nesiūlo. Ar Džeikas gali pasiūlyti ką daugiau?

— Ne, bet Džeikas gali suteikti man nuolaidą kaip šeimos nariui.

Ir jiedvi nusijuokė.

— Ar jūs tikrai girtos? — paklausiau.

— Aš girta, bet Lilė sako norinti išsaugoti visus savo gebėjimus, kad galėtų deramai tau atsikirsti. Džeiko nėra namie, tad aš išleidau savo gebėjimus atostogų.

— Lukas niekad nepraranda savo gebėjimų — jiems visiems pažadėta kadencija iki gyvos galvos, — šaipėsi Lilė. — Todėl jie visi nukaršę.

Lilė nusišypsojo — iš pradžių karčiai, paskui patenkinta savimi — ir iškėlė stiklą ką tik susimaišyto martinio neva norėdama išgerti už mano nukaršusius gebėjimus. Iš lėto, oriai pasukau į savo kabinetą. Tokiomis akimirkomis net su pypke dantyse neatrodysi oriai.

Septintas skyrius

Tą vakarą pokeris klaikiai nenusisekė. Liliana su Arlyna iš pradžių buvo perdėtai linksmos (nes beveik ištuštino savo butelį džino) ir daug kartų neapgalvotai kėlė statymų sumas, paskui perdėtai apsimetė nukabinusios nosis. Po kurio laiko Lilė ėmė kelti sumas dar kvailiau (žaisdama už mano pinigus), o Arlyną apėmė palaiminga viskam abejingo žmogaus nuotaika. Daktarui Manui taip sekėsi, kad tiesiog varė iš proto. Vos ne žiovaudamas iš nuobodulio, tarsi žaidimas visai nerūpėtų, jis įspūdingai statė vis didesnes sumas, laimėdavo, blefu priversdavo kitus pasitraukti iš žaidimo, vėl laimėdavo — arba anksti sudėdavo kortas ir pralošdavo, kai statymai būdavo menki. Jis žaidė sumaniai, bet kai jam ėjo korta, dėl to savo atsainumo atrodė tikras antžmogis. Mane dar niūriau nuteikė tai, kad šis nutukęs dievas trupino bulvių traškučius ant viso stalo. Lilė atrodė patenkinta, kad visus gerokai aplošia daktaras Manas, o ne aš, bet iš to, kaip jam pralaimėjusi stambią sumą energingai linksėjo galvą daktarė Feloni, atrodė, kad ji irgi didžiai suirzusi.

Maždaug vienuoliktą Arlyna atsiprašė nebežaisianti ir, mieguistu balsu pareiškusi, kad pralošinėjant pokerį jai norisi sekso ir miego, išėjo į savo butą žemiau toje pačioje laiptinėje. Lilė gėrė ir kovėsi toliau — laimėjo du statymus žaidžiant partijas septyniomis kortomis padedama kauliukų, su kuriais mėgo žaisti. Tada ji vėl pražvalėjo, meiliai iš manęs pasišaipė, atsiprašė, kad buvo irzli, nusišaipė iš daktaro Mano, kad tiek daug išlošia, tada nubėgo nuo stalo vemti į vonią. Grįžo po kelių minučių, bet žaisti pokerio nebenorėjo. Pareiškusi, kad pralošinėjant jai dingsta sekso poreikis ir ima kamuoti nemiga, ji nuėjo gulti.

Mes, trys daktarai, žaidėm dar kokį pusvalandį, aptarinėdami naujausią daktaro Eksterno knygą, aš šauniai ją sukritikavau. Pamažu noras kortuoti dingo. Prieš vidurnaktį daktarė Feloni pasakė, kad jai metas grįžti namo, bet, užuot važiavęs į kitą miesto galą su ja, daktaras Manas pareiškė pabūsiąs kiek ilgiau ir parvažiuosiąs namo taksi. Renatai išėjus mudu sužaidėm keturias paskutines partijas ir aš džiaugiausi, nes laimėjau tris iš jų.