Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Matyt, aš dar kartą pražiopsojau momentą, kai turėjau kažką padaryti, nes ji nutraukė mūsų bučinį ir stumtelėjo mane nuo savęs. Man dingtelėjo mintis, kad ji nusprendė nebevaidinti, bet iš primerktų akių ir perkreiptų lūpų supratau, jog taip nėra. Praskėtusi kojas ji kišo ranką prie daikčiuko, kuris galėjo užtikrinti palikuonis.

— Linda, — pasakiau tyliai. (Šįsyk — be jokių nesąmonių apie filmus.)

— Linda, — pakartojau. Viena jos ranka apsimetė Vergilijumi mano Dantei ir bandė nusivesti jį į požemių pasaulį, bet aš sulaikiau Dantę.

— Linda, — ištariau trečią kartą.

— Įkišk jį, — tarė ji.

— Linda, luktelk.

— Kas atsitiko — įkišk, — ji atsimerkė ir pakėlė akis į viršų. Atrodė, kad ji manęs nepažįsta.

— Linda, man menstruacijos.

Froidas neabejotinai žino, kodėl taip pasakiau, bet mane apėmė gėda, pagalvojus, koks tai absurdas, ir suvokus jo psichoanalitinę reikšmę.

Gal Linda nebuvo skaičiusi Froido, o gal jai buvo nė motais; man pasidarė apmaudu matant, kad ji iš Bardo tuoj virs gyvate, ir jokios pereinamosios trečios Lindos nebus.

Ji kartą sumirksėjo vokais, buvo kažką besakanti, bet pasigirdo tik šnarpštelėjimas, tris, keturis kartus timptelėjo viršutinę lūpą, vėl primerkė akis, sudejavo ir tarė:

— Įeik, prašau tavęs, įeik į mane — dabar. Greičiau.

Nors netraukiamas jos rankos mano eržilas entuziastingai atsiliepė ir pasileido šuoliais, kol iki žvaigždžių slėnio liko trys centimetrai, pamišęs mokslininkas tada timptelėjo vadeles.

— Linda, norėčiau, kad pirma kai ką padarytum, — pasakiau. (Ką? Ką?! Dėl Dievo meilės — ką?!) Iš tikrųjų šis teiginys buvo idealus: ji negalėjo žinoti, ar prašau jos kažko dėl sekso — tokiu atveju ji galėtų mėgautis Bardo vaidmeniu — ar ko nors nekonkretaus, kaip psichoanalitikas. Pro visiškai atmerktas akis žvelgė smalsumas, stipresnis už Bardo ar gyvatę.

— Ką? — paklausė ji.

— Gulėk kaip dabar, nejudėk ir užsimerk.

Ji pažiūrėjo į mane — mudviejų kūnai buvo vos per pusę sprindžio vienas nuo kito, ir viena jos ranka vis dar tempė mane prie to karštojo tiglio — ir vėl ji buvo nei Bardo, nei gyvatė. Kai ji atsiduso, paleido mane ir užsimerkė, aš pamažėle vėl atsisėdau ant kušetės krašto.

— Pasistenk atsipalaiduoti.

Jos akys bemat atsimerkė, o galva krestelėjo lyg lėlės.

— Kurių velnių man palaiduotis?

— Prašau, dėl manęs... padaryk vieną dalyką. Gulėk šitaip visu grožiu ir pasistenk atpalaiduoti rankas, kojas, veidą — viską. Prašau tavęs.

— Kuriems galams? Tu juk neatsipalaidavęs! — ir ji šaltai nusijuokė iš mano nepasotintos, nuskriaustos, bet vis dar nelinkstančios vidurinės kojos.

— Linda, būk gera, aš tavęs noriu. Noriu su tavim mylėtis, bet pirma noriu glostyti, bučiuoti tave ir noriu, kad priimtum mano meilę be... visiškai atsipalaidavusi. Žinau: tai neįmanoma, todėl siūlau, kaip gali tai padaryti. Noriu, kad įsivaizduotum mažą mergaitę, skinančią gėles laukuose. Ar gali?

Gyvatė sužaibavo į mane akimis.

— Kam?

— Jei taip padarysi, gal... — jei vykdysi mano nurodymus, galbūt sulauksi netikėtumo. Jei dabar į tave įeisiu, nė vienas mūsų nieko nesužinos.

Dramatiškai prikišau veidą prie pat jos.

— Maža mergaitė skina gėles be galo vešliame, žaliame, gražiame lauke, tik jame nėra nė gyvos dvasios. Ar matai?

Ji akimirką dar pažaibavo akimis, paskui nuleido galvą ant kušetės ir suglaudė kojas. Praėjo dvi ar trys minutės. Iš labai toli girdėjau taukšint panelės Reingold rašomąją mašinėlę.

— Matau mažytę mergaitę, skinančią raibąsias lelijas prie pelkės.

— Ar ta mergytė graži?

[Pauzė]

— Taip, ji graži.

— Tėvai... kokie tos mergaičiukės tėvai?

— Ten dar auga baltagalvės skaistažiedės ir alyvų krūmai.

[Pauzė]

— Tėvai — tikri šunsnukiai. Jie muša tą vaiką... tą mergaitę. Jie prisiperka ilgų vėrinių, paskui jais peria ją. Jie sujungia kelias apyrankes ir jomis surakina. Jie duoda jai užnuodytų ledinukų, ji apsivemia, o tada jie verčia ją laižyti savo vėmalus. Jie nė akimirkos neleidžia pabūti mergaitei vienai. Jeigu tik ji išeina į laukus — kaip dabar — parėjusią ją muša.

(Neištariau nė žodžio, bet noras pasakyti „parėjusią ją muša“ buvo stiprus kaip Heraklis.)

Stojo ilga tyla.

— Jie muša ją knygomis. Be perstojo tranko jai per galvą knygomis. Jie bado ją žiogeliais ir pieštukais. Ir smeigtukais. Prilupę įmeta ją į rūsį.

Linda nebuvo atsipalaidavusi, neverkė. Atrodė, kad iš esmės ji vis ta pati gyvatė kaip visada, besiskundžianti tėvais, bet nesugebanti gailėtis tos mažos mergytės. Ji jautė vien kartėlį.

— Pažvelk labai įdėmiai į tą mergaitę laukuose, Linda. Labai įdėmiai į ją pažvelk. [Pauzė] Ta mergytė?.. [Pauzė]

— Ta mergytė... verkia.

— Kodėl ta mergytė... ar ji turi... ar ta mergytė turi gėlių?

— Taip, turi... Rožę, baltą rožę. Nežinau, kur...

[Pauzė]

— Ką ji... kokių jausmų ji turi tai baltai rožei?

— ...Ta balta rožė... vienintelis daiktas pasaulyje, su kuriuo ji gali pasišnekėti, vienintelis daiktas, kuris... ją myli... Ji laiko gėlę prieš akis už kotelio, su ja kalbasi ir... ne... jinai net nelaiko jos. Gėlė atsklendžia prie jos... tarsi vyktų stebuklas, bet mergytė niekados, nė vienintelio kartelio jos nepaliečia, niekuomet jos nebučiuoja. Mergytė žiūri į ją, mato ją, ir tomis akimirkomis... ir tomis akimirkomis... mažoji mergaitė... jaučiasi laiminga. Baltoji rožė... su ta baltąja rože... ji yra laiminga.

Dar minutė, ir Lindos akys sumirksėjusios atsimerkė. Ji pažiūrėjo į mane, į mano suglebusią varpą, į sienas, lubas. Į lubas. Suskambo skambutis — tik dabar suvokiau, kad jau trečią ar ketvirtą kartą, tad pajudėjau.

— Valanda baigėsi, — ji pasakė apdujusi ir pridūrė: — Kokia juokinga, kvaila istorija, — bet mieguistai, be pagiežos.

Sesija baigėsi — beliko apsirengti.

Keturioliktas skyrius

Per tuos pirmuosius kauliukiško gyvenimo mėnesius niekada sąmoningai nenusprendžiau leisti kauliukams valdyti mano gyvenimą ar tapti organizmu, kurio kiekvieną veiksmą nulemia šie kubeliai. Tokia mintis tuo metu būtų mane išgąsdinusi. Stengdavausi varžyti savo siūlomus variantus, kad Lilė ir mano kolegos nepradėtų įtarinėti mane sumanius ką nors ne visai įprasta. Savo tviskančius žalius kubelius laikiau rūpestingai paslėpęs nuo visų, o prireikus klausdavau jų patarimo vogčiomis. Tačiau pastebėjau, kad greitai įpratau paklusti nenuspėjamoms jų užgaidoms. Kai kurie įsakymai man nepatikdavo, bet kaip gerai suteptas automatas juos įvykdydavau.

Kauliukai siųsdavo mane į išsibarsčiusius po visą miestą barus sėdėti, gurkšnoti, klausytis ir plepėti. Jie išrinkdavo nepažįstamuosius, su kuriais turėdavau kalbėtis. Jie išrinkdavo vaidmenis, kuriuos turėjau vaidinti bendraudamas su tais nepažįstamaisiais. Taigi vieną kartą buvau Detroito „Tigrų“ veteranas lauko gynėjas, kai komanda atvažiavo žaisti į miestą su „Jankiais“ (Bronkso bare), kitą — britas Guardian reporteris (Barbizon Plaza restorane), dramaturgas homoseksualistas, universiteto profesorius alkoholikas, pabėgęs iš kalėjimo nusikaltėlis ir taip toliau. Kauliukai nusprendė, kad turiu pamėginti suvilioti nepažįstamą moterį, aklai pasirinktą iš Bruklino telefono abonentų knygos (šitaip pasisekė poniai Anai Marijai Sploljo, bet, ačiū Dievui, ji man pasirodė baisiai atstumianti); kad turiu bandyti pasiskolinti dešimt dolerių iš nepažįstamojo X (dar viena nesėkmė); kad duočiau dvidešimt dolerių nepažįstamajam Y (jis pagrasino iškviesti policiją, bet paskui paėmė pinigus ir net nenuėjo, bet nubėgo). Netrukus baruose, restoranuose, teatruose, taksi, parduotuvėse — kur tik nematydavo mane pažįstantys žmonės — niekada nebūdavau savimi, normaliu „aš“. Pradėjau žaisti kėgliais, lankyti sporto salę, kad sustiprinčiau juosmens raumenis. Ėjau į koncertus, beisbolo rungtynes, protesto akcijas, atvirus vakarėlius; viską, ko anksčiau niekada nedarydavau, dabar įtraukdavau į galimus variantus, ir kauliukai siuntinėjo mane daryti tai tą, tai aną, ir aš retai būdavau tas pats žmogus dvi dienas paeiliui.