Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Tokie įvykiai, švelniai tariant, sukėlė įtampą mano santykiuose su Lile. Kai pragyveni septynerius metus su moterimi — protinga, jautria moterimi, kuri (periodiškai) rodo tau didžiai švelnius jausmus, neišvengiamai užsimezga tam tikri emociniai ryšiai. O kai judu sugyvenate du gražius vaikus, šis ryšys neišvengiamai sustiprėja.

Mudu su Lile susipažinome ir susiporavome, kai abu buvome dvidešimt penkerių. Atsirado stiprus, protu nepaaiškinamas, akivaizdžiai neurotinis poreikis vieno kitam — meilė, viena iš daugybės visuomenei priimtinų beprotystės formų. Mudu susituokėme: taip visuomenė sprendžia vienatvės, geismo ir skalbimo problemas. Netrukus sužinojome, kad vedybinis gyvenimas neturi jokių blogybių, kurių negalėtų ištaisyti gyvenimas skyrium. Bent jau taip mums atrodė.

Aš studijavau mediciną ir nieko neuždirbau, tad Lilė, išlepinta klestinčio prekiautojo nekilnojamuoju turtu Piterio Daupmano duktė, pradėjo dirbti, kad mane išlaikytų. Lilė, vienintelė Lucijaus Rainharto, busimojo medicinos daktaro, išlaikytoja, pastojo. Praktiškas, tvirtas (tik ne tada, kai reikia išlaikyti spermą ten, kur jos vieta) Lucijus siūlė abortą. Lilė, jautri, mylinti, moteriška, siūlė gimdymą. Praktiškas vyras nepatenkintas raukėsi. Moteris maitino vaisių, šis paliko moters įsčias: gražus sūnus Lorensas — laimė, pasididžiavimas, skurdas. Po dviejų mėnesių išlepinta dukra Lilė vėl dirba dėl atsidavusio, praktiško, nuskurdusio medicinos daktaro Luko (tik dabar jis lankosi pas psichoanalitiką, atlieka internatūrą ir neturi praktikos). Netrukus Lilė išsiugdo sveiką pagiežą darbui, skurdui ir atsidavusiam, praktiškam medicinos daktarui. Mūsų tarpusavio ryšys auga, bet karšta, maloni vakarykštė aistra mąžta.

Trumpai tariant, kaip jau seniai suvokė pastabus skaitytojas, mūsų santuoka buvo tipiška. Mudu patyrėme džiugių akimirkų, kurių negalėjome su niekuo dalytis; turėjome tik mudviem suprantamų juokelių; turėjome savo šiltą, goslią, sekso kupiną meilę ir bendrą (ar bent jau Lilės) rūpinimąsi mūsų vaikais, domėjimąsi ir pasididžiavimą jais; be to, turėjome du vis labiau nusiviliančius ir vienas nuo kito vis labiau užsidarančius „aš“. Tų „aš“ siekių santuokinis gyvenimas nepatenkino, ir to fakto negalėjo užmaskuoti visas tas rangymasis ir raitymasis kartu lovoje, nors abipusis nepasitenkinimas kaip tik ir vienijo mus.

Kauliukai į viską ir visus žiūrėjo kaip į daiktus ir privertė mane elgtis taip pat. Emocijas, kurias turėjau visa kam jausti, nulemdavo kauliukai, o ne vidiniai santykiai tarp manęs ir žmogaus ar daikto. Meilė man ėmė rodytis kaip nelogiškas, despotiškas, pančiojantis ryšys su kitu daiktu. Jai negalėjai pasipriešinti. Ji buvo svarbi istoriškai susiklosčiusios savasties dalis. Ją reikėjo sunaikinti. Liliana turi virsti daiktu — daiktu, tiek pat menkai veikiančiu mano vidų ar tiek pat įdomiu man kaip... Nora Hamerhil (šią pavardę aklai ištraukiau iš Manheteno telefonų knygos). Sakot, neįmanoma? Galbūt. Bet jeigu žmogus gali keistis, vadinasi, šis elementariausias iš visų ryšių negali būti nekintamas. Taigi aš pabandžiau.

Kartais kauliukai atsisakydavo man talkinti. Jie liepdavo man rodyti jai rūpestį ir kilnumą. Jie pirmą kartą po šešerių metų nupirko jai brangių papuošalų. Lilė apkaltino mane neištikimybe. Kai nuraminau, ji buvo labai patenkinta. Kauliukai tris vakarus iš eilės nusiuntė mus žiūrėti dramų (vidutiniškai per metus eidavau į spektaklius tris kartus, du visados būdavo miuziklai, eidavę rekordiškai trumpą laiką); abu jautėmės kultūringi avangardistai ir nemiesčionys. Prisiekėme ištisus metus kartą per savaitę eiti žiūrėti pjesių. Kauliukai liepė elgtis kitaip.

Vieną savaitę kauliukai pareikalavo, kad nusileisčiau kiekvienai Lilės užgaidai. Nors ji du kartus išvadino mane bevaliu, o savaitei baigiantis atrodė pasidygėjusi mano silpnabūdiškumu, klausiausi jos ir reaguodavau į jos žodžius, nors normaliomis aplinkybėmis būčiau nepastebėjęs, kad ji egzistuoja. O kartais sujaudindavau ją savo dėmesingumu.

Lilei netgi patiko netikėtas kauliukų potraukis keistoms sekso padėtims, nors šiems liepus prieš pasiekiant orgazmą įeiti į ją iš trylikos skirtingų padėčių ji ganėtinai užpyko, kai pabandžiau surangyti į vienuoliktą padėtį. Lilės paklaustas, kodėl pastaruoju metu man užeina tokia daugybė keistų užgaidų, atsakiau, kad gal esu nėščias.

Tačiau aš paklusniai vykdžiau mediumo užduotį — perduoti paliepimus, nors kauliukų sprendimai, kad ir kokie malonūs kartais būdavo Lilei, Arlynai ar kitiems, tolino mane nuo kitų žmonių. Ypač kauliukams sekėsi griauti natūralų intymumą savo sprendimais sekso klausimais (pamėgink įtikinti moterį, kad pasitenkinsi tik konkrečia nei šiokia, nei tokia poza, kai jai atrodo kitaip). Akivaizdu, kad tokius kauliukų nurodymus įvykdyti galėdavau tik tada, jei pavykdavo paveikti (ne vien psichologiškai, bet ir fiziškai) moterį ir save patį. Kartą kauliukai iškrypėliškai panoro, kad „vieną savaitę susilaikyčiau nuo lytinių santykių su bet kokia moterimi“, ir šitaip sukėlė nemenką vidinį konfliktą. Kilo rimtas sąžinės ir principo klausimas: ką tiksliai reiškia „lytiniai santykiai“?

Savaitei baigiantis man žūtbūt knietėjo žinoti: ar kauliukai leidžia man daryti viską, tik neįeiti į makštį? O gal viską, išskyrus orgazmą? O gal slapčiausias kauliukų troškimas buvo, kad nesiimčiau jokios lytinės veiklos?

Kad ir kokie buvo kauliukų ketinimai, septintą dieną, santūriai apsirengęs trumparankoviais marškinėliais ir dviem kojinėm, atsidūriau ant sofos šalia Arlynos Ekstein, žavingai pasidabinusios gražia palei juosmenį kadaruojančia liemenėle, viena kojine, užraitota iki pusės blauzdos, dviem apyrankėm, vienu auskaru ir kelnaitėmis, kukliai dengiančiomis dešinę kulkšnį. Laikydamasi griežtų elgesio normų, ji nesugulė su manim į lovą nuo pat lemtingosios dienos, bet griežtos jos elgesio normos nė žodeliu neužsiminė apie automobilius, grindis, kėdes ar sofas, todėl įvairios jos kūno dalys dabar trynėsi į manąsias su labai aiškiais ketinimais. Kadangi neatstūmiau jos glamonių ir netgi jas skatinau, suvokiau: jeigu dabar ji pasakys: „Įeik į mane“, o aš atsakysiu: „Aš nenusiteikęs“, ji taip kvatos, kad aš nusirisiu ant kilimo. Arlynos dejonių decibelai rodė, jog po trisdešimt penkių sekundžių ji paprašys, kad fiziškai įžengčiau į jos žaidimų kambarį.

Norėdamas atitolinti šį iš pažiūros neišvengiamą veiksmą, pakeičiau padėtį, padėjau galvą jai tarp kojų ir pradėjau aiškiai suprantamą bendravimą burna. Ji atsakė taip pat aiškiai, ir jos žinutė buvo palankiai sutikta. Tačiau aš žinojau, kad nors Arlynai toks bendravimas malonus, jai tai palyginti netikęs įprasto mano ir jos kojų pirštų pašnekesio pakaitalas.

Man tapo aišku, ką turiu daryti. Mano sąžinė stebėtinai lengvai nusprendė kauliukus turėjus galvoje, kad turiu susilaikyti nuo santykių per genitalijas, ir nors Arlyna kartą man sakė skaičiusi, esą nuo spermos tunkama ir ji nenorinti jos paragauti, kilo dilema, kieno principai paims viršų — jos ar kauliukų žmogaus. Praėjus pusei minutės kauliukų žmogaus garbė buvo išsaugota, aš pasitenkinau lytiškai, o Arlyna žiūrėjo į mane išpūtusi akis ir šluostėsi burną plaštaka.

Atsiprašiau už savo „nesusivaldymą“ („Šis dalykas taip vadinasi?“ — paklausė ji). Arlyna meiliai prisiglaudė, neslėpdama pasididžiavimo, kad beprotiškai mane įjaudrino ir mano aistra išsipylė per kraštus prieš mano valią. Dar kartą prisipažinau mylįs ją aistringa platoniška meile, įkišau į ją pirštus, ėmiau bučiuoti krūtis, lūpas... Dar kelios minutės, ir man būtų antrąsyk kilusi ta pati dilema, tik dabar išsisukti nebebūčiau pajėgęs. Tai suvokęs pašokau nuo sofos ir ėmiau sąžiningai gražintis iš išorės.