Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Aš manau, kad ši ligoninė yra kalėjimas, gydytojai — jo prižiūrėtojai, — pasakiau, — šis miestas — pragaras, o mūsų visuomenė žudo meilės dvasią tarp žmonių. Man pasisekė. Esu prižiūrėtojas, o ne vienas iš kalinių, todėl galiu jums padėti. Bet paprašysiu jus vienos paslaugos.

Kai vėl į jį atsigręžiau, jis sėdėjo ant kėdės krašto palinkęs į priekį, gyvuliškai susikaupęs ir įsitempęs. Aš tylėjau, tad jis susiraukė ir sukuždėjo:

— Kokios?

Suraukta kakta ir kuždesys mane įspėjo, kad jis nepadarys nė vienos iš dviejų „paslaugų“, kurias turėjau galvoje: „Užsuk į mano kabinetą mieste“ ir „Būk mano draugas“. Žmogus nesusidraugauja su savo kalėjimo prižiūrėtoju todėl, kad šis paleidžia jį į laisvę, nes laisvės jis ir taip nusipelnęs, o gydytojo ir ligonio santykiai yra ydingi jau savo prigimtimi. Atsistojau ir pažiūrėjau į jį nieko nematančiu žvilgsniu.

— Ką turiu padaryti? — paklausė jis.

Išgirdau, kaip nuo upės du kartus ūkteli laivo sirena, tarsi norėdama mane įspėti.

— Nieko, — atsakiau. — Ničnieko. Ką tik prisiminiau, kad noriu padėti jums — ir baigtas kriukis. Jums nereikia nieko daryti. Jūs išeisit į laisvę. Ką veiksite anapus šių sienų — jūsų reikalas. Būsite išsivadavęs iš šios ligoninės ir iš manęs.

Jis įtariai įsispitrėjo į mane, aš atsakiau tokiu pat žvilgsniu, jusdamasis rimtas ir kilnus kaip pasipūtęs pradedantysis aktoriūkštis. Velniškai knietėjo užsiminti, kaip šauniai dabar elgiuosi, bet kuklusis Jėzus nugalėjo.

— Eime, — paraginau. — Pasiimkime jūsų drabužius ir nešdinkimės iš čia.

Paaiškėjo, kad prireikė daugiau negu valandos išvaduoti Artūrą Toskaninį Džonsą, be to, kaip ir baiminausi, veikiau neteisėtai. Gavau leidimą perimti jį iš skyriaus savo globon, bet tai nesuteikė jam teisės išeiti iš ligoninės. Oficialių veiksmų turėjo imtis vienas iš direktorių, bet tą dieną tai buvo neįmanoma. Nusprendžiau pasikalbėti su daktaru Manu per pietus penktadienį, o gal jam paskambinti.

Nuvežiau Džonsą į Manheteną, paskui pas motiną į 142-ąją gatvę miesto pakraštyje. Per visą kelionę nė vienas neištarėme nė žodžio, o kai jį išleidau, jis tepasakė:

— Ačiū, kad pavėžėjai.

— Nėr už ką, — atsakiau.

Po vos pastebimos pauzės jis trinktelėjo dureles ir nuėjo į šalį.

Jėzus dar kartą nepataikė kamuoliuko į duobutę.

Kol ištraukiau Artūrą iš ligoninės, nusiplūkiau, tad važiuodamas automobilyje su juo tylėjau iš dalies dėl nuovargio. Kiekvieną minutę stengtis atlikti tavo asmenybei ne visai tinkamą vaidmenį — toks buvo Jėzaus vaidmuo man — sunkus darbas. Po teisybei, neįmanomas darbas. Tą dieną pastebėjau, kad, pabuvus visus mylinčiu Jėzumi kokias keturiasdešimt minučių, mano organizmą apninka apatija ir abejingumas. Jeigu vaidindavau jį ir toliau, tai grynai mechaniškai, o ne iš širdies.

Važiuodamas į pasimatymą su Arlyna, apsiblaususia galva bandžiau išnagrinėti savo santykius su ja. Krikščionybė smerkia svetimavimą — bent tiek įstengiau išprotauti. Mūsų santykiai — nuodėmė. Gal Jėzus vengtų pasimatymų su savo meiluže, ir tiek? Ne. Jis norėtų išreikšti jai savo meilę. Savo švelnius jausmus jai. Jis norėtų priminti jai įvairius su tuo susijusius Dievo įsakymus.

Tokie buvo Jėzaus ketinimai, kai jis susitiko su Arlyna, Džeikobo Eksterno žmona, tą popietę 125-osios gatvės bei Leksingtono prospekto sankryžoje Harleme ir nuvažiavo į nuošalų La Guardia oro uosto kampelį, iš kurio atsivėrė įlanka. Moteris buvo žvali, atsipalaidavusi ir beveik visą kelią plepėjo apie „Portnojaus sindromą“ — knygą, kurios Jėzus nebuvo skaitęs. Tačiau iš jos kalbų buvo aišku, kad romano autorius nepažino meilės, ir todėl, nejusdama jokių sąžinės priekaištų ir spjaudama į viską, ji dar ciniškiau, begėdiškiau pasinėrė į džiną. Jėzui atrodė, kad tokia nuotaika blogiausiai tinka pradėti svarstyti judėjiškai krikščionišką meilę.

— Arlyna, — pastatęs mašiną prabilo Jėzus, — ar tu kada nors jauti didžią šilumą ir meilę žmonėms?

— Tik tau, mielasis, — atsakė jinai.

— Ar niekados nejutai, kaip priplūsti didžiulės šilumos ir meilės kokiam žmogui ar visai žmonijai?

Moteris atlošė galvą ir susimąstė.

— Retkarčiais.

— Kuo tai aiškini?

— Alkoholiu.

Moteris atsegė Jėzui praskiepą, įkišo ranką ir suėmė Šventąjį Įrankį. Pasak visų liudytojų, jis buvo pritvinkęs vien švelnių jausmų.

— Mano dukterie, — tarė jis, — argi tau nerūpi, kad darai nelaimingus savo vyrą ar Lilianą?

Ji įsmeigė į jį akis.

— Žinoma, ne. Man labai patinka taip kaip dabar.

— Nejaugi tavo vyro jausmai tau nė motais?

— Džeiko jausmai! — sušuko ji. — Džeikas kuo puikiausiai prisitaikęs. Jis neturi jokių jausmų.

— Net meilės?

— Gal kartą per savaitę.

— Bet Liliana turi jausmų. Dievas turi jausmų.

— Žinau ir manau, kad tai, ką jai darai, yra žiauru.

— Tai tiesa, o judu su daktaru Rainhartu privalote liautis darę tai, kas taip akivaizdžiai yra nuodėminga ir tikriausiai ją skaudina.

— Mes nieko nedarome, ją kentėti verti tu.

— Daktaras Rainhartas taps geresniu žmogum.

— Na ir puiku. Man velniškai nemalonu matyti ją tokią nusiminusią per tave.

Ji draugiškai spustelėjo Šventąjį Įrankį, paskui palenkė galvą ir įčiulpė Dvasiškąjį Spagetį.

— Arlyna! — sušuko jis. — Kai daktaras Rainhartas su tavim mylisi, tai sanguliavimas. Šitaip gali ją įskaudinti.

Moteris toliau gundė Jėzų žalčio liežuviu, bet nepasiekė jokio pastebimo rezultato, tad pakėlė galvą. Negavusi savo nuodėmingo malonumo, ji atrodė gižli.

— Ką čia paistai?! Kas tas sanguliavimas — dar vienas tavo iškrypimas?!

— Kūniškas artumas su daktaru Rainhartu yra nuodėmė.

— Kas tas daktaras Rainhartas, apie kurį nuolat kalbi? Kas tau šiandien užplaukė?

— Tai, ką judu darote, yra žiauru, savanaudiška ir nusižengia Dievo žodžiui. Jūsų romanas gali turėti pražūtingų padarinių Lilianai ir vaikams.

— Kaip?

— Jeigu jie sužinotų.

— Ji su tavim išsiskirtų, ir tiek.

Jėzus įsmeigė akis į moterį.

— Mes kalbame apie žmones ir apie Šventą Santuokos Institutą, — tarė Jis.

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

Jėzus įniršo, nubloškė moters ranką ir užsisegė Šventąjį Praskiepą.

— Tu taip panirusi į savo nuodėmę, kad nebematai, ką darai.

Moteris irgi supyko.

— Mėgavaisi tris mėnesius, o dabar staiga pamatei nuodėmę ir kad nusidėjėlė esu aš!

— Daktaras Rainhartas irgi nusidėjėlis.

Moteris dar kartą bakstelėjo į Tarpkojį.

— Ne kažin kiek iš jo šiandien naudos, — tarė ji.

Jėzus žiūrėjo pro automobilio priekinį stiklą į kateriuką, vos plaukiantį prieš bangas. Du paskui jį skridę kirai apsisuko, ratais pakilo gal į penkiolikos metrų aukštį, paskui ratais nusileido žemiau, pasuko prie Jo ir pralėkę pro automobilį dingo iš akių. Ženklas? Iš viršaus?

Jėzus nuolankiai suvokė, kad jis, aišku, elgiasi kaip pamišėlis. Ištisus mėnesius Jis su pasimėgavimu dulkino ponią Ekstein įlindęs į daktaro Rainharto kūną ir taip ją sutrikdė. Jai buvo sunku atpažinti Jį žmogaus, kurį ji žinojo vaidinant nusidėjėlį, kūne.

Žvilgtelėjęs į ją, Jis pamatė, kad ji piktai dėbso į vandenį, gniauždama rankose iki pusės suvalgytą šokoladuką su migdolais. Staiga nuogi jos keliai pasirodė Jam panašūs į mažos mergytės. Jis prisiminė, ką Jis draudė daryti vaikams.