Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Didysis dieviškas gniutule Kauliuk, aš tave garbinu;

Pažadink mane šįryt

Savo žaliu žvilgsniu,

Įkvėpk mano negyvai sielai

Gyvybės savo plastikiniu kvapu,

Įpilk į sausringas mano dvasios kerteles

Savo žalio acto.

Šimtas alkanų paukščių barsto mano sėklą,

Tu sulipdai ją į kubelius ir pasodini mane.

Žmonės, kurių bijau, yra

Marionetės, stumdančios kitas,

Žaislai, aprengti mano proto.

Kai tu krenti, o Kauliuk,

Virvutės nutrūksta,

Ir aš vaikštau laisvas.

Aš esu Tavo dėkingas indas, o Kauliuk,

Pripildyk mane.

Daktaras Rainhartas pajuto tyrą džiaugsmą, koks visuomet jį aplankydavo, kai atiduodavo savo valią Kauliukui — ramybės jausmą, kurio neįmanoma suvokti. Tuščiame balto popieriaus lape jis surašė savo gyvenimo ateinančiais metais variantus.

Jei per abu kauliukus iškris dvi, trys ar dvylika akių, jis paliks žmoną ir vaikus amžiams. Šią galimybę jis užrašė baimindamasis. Jai jis davė vienos iš devynių tikimybę.

Variantui, kad jis visiškai nesinaudos kauliukais mažiausiai tris mėnesius, jis davė vienos iš penkių tikimybę (per abu kauliukus turėjo atsiversti keturios ar penkios akys). Šios galimybės jis troško kaip mirštantis žmogus stebuklingo vaisto, kuris išgydytų jo negalavimus, bet podraug bijojo kaip sveikas vyras spyrio į kiaušius.

Jei per abu kauliukus išriedės šešios akys (tikimybė viena iš septynių), jis pradės revoliucinę veiklą prieš neteisingą santvarką. Jis pats nežinojo, ką turi galvoje, bet juto pasitenkinimą galvodamas, kaip šluostys nosį policijai, per kurią dabar šitaip nemaloniai jaučiasi. Jis ėmė svajoti, kaip susivienys su Artūru ar Eriku, kol policijos sirena gatvėje priešais jo daugiabutį taip jį išgąsdino, kad kilo mintis šį variantą ištrinti (jau vien jo užrašymas galėjo būti nusikaltimas), bet vis dėlto nusprendė greičiau pereiti prie kitų.

Jei abiejų kauliukų akių suma sudarys septynis (tikimybė viena iš šešių), visus ateinančius metus jis skirs kauliukų teorijos ir terapijos plėtrai. Užrašydamas šią galimybę jis juto tokį malonų jaudulį, kad net ėmė svarstyti, ar neprirašius dar aštuonių ir devynių akių sumos. Vis dėlto šitokią žmogišką silpnybę jis įveikė ir galvojo toliau.

Jei iškris iš viso aštuonios akys (viena tikimybė iš septynių), jis paskelbs autobiografinį savo nuotykių aprašymą.

Jei per abu kauliukus atsivers devynios, dešimt ar vienuolika akių (tikimybė viena iš keturių), jis metams mes psichiatro profesiją bei kauliukų terapiją ir leis kauliukams išrinkti naują. Šį variantą rašydamas jis juto pasididžiavimą: jis nebus savo susižavėjimo numylėta kauliukų terapija įkaitas.

Peržiūrėdamas savo šešis variantus daktaras Rainhartas jautėsi patenkintas: jie bylojo apie lakią vaizduotę ir narsą. Kiekviename jų glūdėjo grėsmė ir pasitenkinimas, tragedijos pavojus ir naujos galios tikimybė.

Jis padėjo popieriaus lapą sau prie šono, o du žalius kauliukus priešais save ant grindų.

— Apklok mane, tėti, — iš kito kambario galo pasigirdo balsas. Jo sūnus Laris, galima sakyti, miegojo stovėdamas.

Daktaras Rainhartas irzliai atsistojo, priėjo prie siūbuojančio berniuko, pakėlė jį ant rankų ir nunešė atgal į lovą. Laris užmigo, vos tėvas vėl užtraukė antklodę iki kaklo. Tuomet daktaras Rainhartas parlėkė į svetainę ir vėl atsiklaupė.

Pasidėjęs kauliukus priešais, jis dvi minutes klūpėdamas tyliai meldėsi. Paskui paėmė kauliukus ir ėmė žvaliai kratyti juos rieškučiose.

Virpėk mano rankose, o Kauliuk,

Kaip aš drebu Tavosiose.

Tuomet iškėlęs kauliukus virš galvos garsiai užtraukė:

„Didieji niūrieji Dievo gabalėliai, leiskitės, tirtėkite, kurkite. Į Jūsų rankas aš atiduodu savo sielą.“

Kauliukai pariedėjo ir sustojo: vienakė ir dviakė — trys. Jis turi amžiams palikti žmoną ir vaikus.

Penkiasdešimt šeštas skyrius

Kaip jums tai patinka?

Penkiasdešimt septintas skyrius

Dangūs skelbia Šanso šlovę,

O dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Diena po dienos pasakoja apie atsitiktinumą, O naktis po nakties byloja apie užgaidą.

Nėra šnekos ar kalbos,

Kuriose nebūtų girdėti jų balso.

Jų žinia skamba po visą žemę,

O jų žygiai iki pasaulio krašto.

Danguose Šansas pastatė palapinę saulei, Išeinančiai iš dangaus krašto,

O kelionės gale pasiekiančiai kitą,

Ir niekas nuo jos kaitros pasislėpti negali. Šanso įstatymas tobulas, jis atnaujina sielą, Šanso įsakai teisingi,

Jie naivuolius padaro išmintingus.

Šanso įstatai teisūs, jie džiugina širdį,

Šanso įsakymas aiškus, jis užlieja akis šviesa. Šanso baimė tyra, ji niekados nesibaigia, Šanso sprendimai tikri ir visiškai teisūs.

Iš „Kauliuko knygos“

Penkiasdešimt aštuntas skyrius

Laisvė, Skaitytojau, yra baisus dalykas — tai nuolatos kala mums į galvą Žanas Polis Sartras, Ėrichas Fromas, Alberas Kamiu ir viso pasaulio diktatoriai. Tą rugpjūtį daug dienų praleidau galvodamas, kaip gyvensiu, ir kas valandą mano nuotaika keitėsi: čia buvau linksmas, čia paniuręs, čia pamišėlis, čia gižeklis.

Jaučiausi vienišas. Negalėjau prie nieko prieiti ir pasakyti: „Argi aš ne nuostabus? Mečiau Lilę ir darbą, kad ridenčiau kauliukus ir tapčiau visiškai nuo atsitiktinumo priklausomu žmogumi. Jeigu jums pasiseks, kauliukai gali man leisti baigti šį pokalbį.“

Atsisveikindamas nepabučiavau Lilės ir vaikų. Nepalikau laiškelio. Pasiėmiau keletą asmeninių bloknotų, čekių knygelę, porą knygų (aklai išrinktų Kauliuko), kelias poras žalių kauliukų ir išėjau iš buto. Po dviejų minučių grįžau ir palikau vienintelį pranešimą pasaulyje, kurį jutau Lilę suprasiant ir kuriuo patikėsiant: svetainėje ant grindų priešais savo krėslą padėjau du kauliukus, atverstus vienake ir dviake į viršų.

Iš pradžių maniau, kad nebūna akimirkų, kai Kauliukų Žmogui kas nors būtų neįmanoma. Šis pojūtis kėlė mane lyg sparnai. Gal ir nesu galingesnis už lokomotyvą, greitesnis už iššautą kulką ir neįstengiu vienu šuoliu peršokti per dangoraižius, bet turint galvoje gebėjimą kiekvieną akimirką nevaržomam daryti, ką tik palieps kauliukai ar spontaniškas „aš“, palyginti su visais ligi tol gyvenusiais žmonėmis, buvau supermenas.

Tačiau aš jaučiausi vienišas. Supermenas bent jau turėjo nuolatinį darbą ir Luizą Lein. Nors Supermenas ir Betmenas temokėjo atlikti mechaniškus, pasikartojančius akrobatinius triukus, aš, būdamas tikrai antžmogiškas padaras, gebantis daryti stebuklus, jaučiausi vienišas. Atleiskite, gerbėjai, bet nieko čia nepakeisi.

Apsistojau nutriušusiame Ist Vilidžo viešbutyje. Palyginti su juo, geriatrijos skyrius Kvinzboro valstybinėje ligoninėje atrodė kaip prabangi senelių prieglauda. Prakaituodavau, sėdėdavau surūgęs, išeidavau suvaidinti vieno kito kauliukų liepto vaidmens ir kartais patirdavau didžiulį malonumą, bet tos vienišos naktys viešbučio kambaryje tikrai nebuvo džiugiausios mano gyvenimo akimirkos.

Dabar, kai buvau betampąs visiškai laisvas, nuobodulio problema, kurią anksčiau taip sėkmingai išspręsdavo Kauliukas, vėl ėmė kilti. Mano artimieji ir draugai buvo ganėtinai nuobodūs, bet dabar ėmiau jausti, kad paprasti žmonės, su kuriais susidurdavau Niujorko, to Smagybių miesto, gatvėse, baruose ir viešbučiuose, yra kur kas nykesni. Kauliukai jau spėjo supažindinti mane su tokia jų įvairove, kad aš, kaip kadaise Saliamonas, buvau bepajuntąs, jog sunku rasti ką nors nauja po saule.