Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Santa Klaros apygardos teismo teisėjas Hobartas Batonas bene geriausiai apibendrino daugelio žmonių jausmus, kai studentams Ričards ir O’Railiui pasakė: „Iliuzijos, dėl kurių žmonės tuščiai paaukoja savo gyvenimą, yra šiurpios. Strimgalviais puolantys prie narkotikų ir į EVAA centrus yra panašūs į lemingus, strimgalviais puolančius į jūrą. “

Ar į žiurkes, strimgalviais puolančias į kanalizaciją.

Žurnalas Time rašė visiškai tiksliai — kiek leido grožinei literatūrai būtinos ribos. Per dvejus metus penki jo žurnalistai po mėnesį paviešėjo EVAA centruose. Straipsnio pagieža, matyt, iš dalies atspindi tą faktą, kad trys iš leidinio pakalikų negrįžo į darbą redakcijoje.

Nuo tada, kai Viplio, mano ir kitų KAULIUKŲ GYVENIMO fondui paaukoti pinigai leido mums įsteigti pirmąjį Kauliukų centrą, EVAA centrai keitė žmones. Jie naikino asmenybę, kad klientai galėtų normaliai funkcionuoti pamišėliškoje visuomenėje. Viskas prasidėjo, kai suvokiau štai ką: daugeliui mokinių kauliukų terapija padeda negreitai todėl, kad ligi tol jie puikiai žinojo aplinkinius tikintis iš jų, jog jie elgsis nuosekliai ir „normaliai“. Kai visą gyvenimą stengiesi pateisinti tokius lūkesčius, dalinė laikinai laisva kauliukų grupių aplinka neprivers tavęs elgtis kitaip. Tik absoliučioje aplinkoje, kurioje iš tavęs nieko nesitikima, mokinys pajunta laisvę, būtiną tam, kad galėtų pasireikšti daugybė menkųjų savasčių, žūtbūt besistengiančių išlikti. O tada, pamažėle pereidamas iš visiškai atsitiktinės EVAAC aplinkos į mūsų „Pusiaukelės namus“, galop į elgesio normų varžomą visuomenę, mūsų mokinys sugebės propaguoti laisvą kauliukų gyvenseną apribojimų suvaržytame pasaulyje.

Kaip plėtojosi įvairūs centrai ir kokia mūsų teorija jie buvo grindžiami, bus smulkiai papasakota Džozefo Fainmano knygoje „Kauliukų centrų istorija ir teorija“, kurią leidykla Raudom Press ketina išleisti 1972 metais. Geriausias atskiras pavyzdys, kaip centrams pavyksta pakeisti žmogų, pasiryžusį nesikeisti, pateiktas autobiografiniame daktaro Džeikobo Eksterno pasakojime „Kubu pakelto nevėkšlos atvejis“. Pirmą kartą asmeninė Džeiko istorija buvo išspausdinta „Kauliuko soste“ (1971 m. balandžio mėn., t. 2, nr. 4, p. 17-33), bet ji bus perspausdinta jo rengiamoje spaudai knygoje „Į šipulius subyrėjęs žmogus“ (Raudom Press, 1972). Vis dėlto, kad Skaitytojas susidarytų bendrą vaizdą, Kauliukas pasiūlė cituoti netrukus pasirodysiančią Fainmano knygą:

Mokinys gali apsigyventi centre ne mažiau kaip trisdešimčiai dienų. Pirma jis privalo išlaikyti egzaminą žodžiu ir įrodyti suprantąs pagrindines kauliukų gyvensenos taisykles bei EVAAC sandarą ir tvarką. Jam liepiama ateiti į centrą be jokių asmeninių daiktų, rodančių jo tapatybę; gyvendamas centre jis gali vadintis kuo tik nori, bet visi vardeli bus laikomi netikrais. [...]

EVAA centrai skiriasi smulkmenomis. Kūrybos kambariuose Kauliukas dažnai liepia mokiniams sugalvoti naujus, geresnius mūsų atsitiktinės aplinkos elementus; šitaip buvo pakeista daug mūsų procedūrų ir patalpų. Kai kurios permainos buvo įdiegtos tik viename konkrečiame centre, kitos visuose. Tačiau visi EVAA centrai yra panašūs į pirmąjį „Kauliuko kūno“ kompleksą Kalifornijos pietuose.

Nors atskiri centro kambariai pavadinti mokinių sugalvotais pavadinimais (pvz., Skylė, Dievo kambarys, Vakarėlių kambarys, Kambario kambarys ir pan.), įvairiuose centruose pavadinimai skiriasi. Esama darbo kambarių (skalbyklų, raštinių, terapijos kambarių, klinikų, kalėjimo, virtuvių), žaidimų patalpų (emocijų, vedybų, meilės, Dievo, kūrybos kambarių) ir gyvenimo kambarių (restoranų, barų, svetainių, miegamųjų, kino teatrų ir 1.1.). Mokinys privalo kasdien nuo dviejų iki penkių valandų skirti įvairiems kauliukų nurodytiems darbams: patiekti valgius, šluoti kambarius, kloti lovas, plakti kokteilius, atlikti policininko, psichiatro, kostiumininko, kaukių dirbėjo, prostitutės, administratoriaus, kalėjimo prižiūrėtojo ir t.t. vaidmenis. Visą tą laiką mokinys gyvena kauliukiškai ir atlieka vaidmenis.

Iš pradžių į pagrindinius etatus skyrėme nuolatinius parengtus personalo narius: mažiausiai pusė „psichiatrų“ buvo tikri gydytojai; pusė policininkų buvo tikri personalo nariai; mūsų „administratorius“ buvo „tikras“ ir 1.1.

Vis dėlto per trumpą — vos trejų metų — gyvavimą nuolatinių centrų darbuotojų tolydžio mažėjo. Mes įsitikinome, kad jeigu centrų struktūra ir instrukcijos kruopščiai apgalvotos, jau trečią ar ketvirtą savaitę juose laikinai gyvenantys mokiniai gali atlikti pagrindines užduotis ne prasčiau negu nuolatiniai darbuotojai. Pastarieji kas savaitę keičia savo vaidmenis kaip ir laikini mokiniai, todėl šie niekada gerai nežino, kas yra personalo nariai, o kas ne. Personalo nariai žino, bet negali įrodyti, nes kiekvienas gali teigti esąs nuolatinis darbuotojas. Nuolatinių, parengtų darbuotojų EVAA centruose nauda yra ta, kad jie turi gebėjimų, o ne „autoritetą“. [Savo centre Vermonto valstijoje mes atlikome eksperimentą: vieną po kito atleidome nuolatinius darbuotojus, kol galop centras veikė be vienintelio parengto personalo nario: visas pareigas ėjo laikini mokiniai. Po dviejų mėnesių grąžinome nuolatinius darbuotojus, ir šie pranešė, kad viskas klostosi taip pat chaotiškai kaip visada; per du mėnesius į centrą įslinko tik šiek tiek tvarkos ir sistemos, o „visuomeninės padėties“ sąvoka per tą laiką visai išnyko.]

Mūsų sistemingoje anarchijoje [rašo Fainmanas] valdžia priklauso psichiatrams (daugelyje centrų vadinamiems arbitrais) ir policininkams, kad ir kas jie būtų. Nustatytos taisyklės (jokių ginklų, jokio smurto, jokių vaidmenų ar veiksmų, netinkamų konkrečiam žaidimų kambariui, kuriame vaidini, ir 1.1.) ir, jeigu jos pažeidžiamos, „policininkas“ nusives tave pas „arbitrą“, kad šis nuspręstų, ar siųsti tave į „kalėjimą“. Maždaug pusę mūsų „nusikaltėlių“ sudaro asmenys, kurie užsispyrę tvirtina esą tik vienas tikras žmogus ir nori grįžti namo. Kadangi toks vaidmenų atlikimas nederamas daugelyje darbų ir žaidimų kambarių, jie turi būti baudžiami kalėjimu ir sunkiaisiais kauliukų terapijos darbais, kol gebės geriau funkcionuoti keliomis savastimis. Kitą mūsų nusikaltėlių dalį sudaro mokiniai, privalantys atlikti įstatymų pažeidėjų vaidmenis, — nesvarbu, kad jų laužomi įstatymai yra keisti ir galioja tik mūsų kauliukų centruose.

[Patekęs į sistemingos anarchijos aplinką mokinys, ginkluotas asmeniška savitų kauliukų pora, eina iš vieno kambario į kitą, nuo vieno vaidmens prie kito, iš vieno darbo į kitą: iš kokteilių vakarėlio į kūrybos kambarį, iš orgijos Skylėje į Dievo kambarį, iš beprotnamio į Meilės kambarį, paskui į prancūzišką restoranėlį, tuomet padirbėja skalbykloje, paskui kalėjimo prižiūrėtoju, vėliau pabūna Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento sugulovu ir taip toliau, kaip užsigeidžia jo paties vaizduotė ir Kauliukas.]

Ne be pagrindo liūdnai pagarsėjusia Skyle dažniausiai naudojasi mokiniai per pirmąsias dešimt dienų centre. Patalpa praverčia tiems, kurie giliai savyje slopina lytinius troškimus; visiška tamsa ir anonimiškumas leidžia tokiam susikausčiusiam mokiniui vykdyti kauliukų sprendimus, kurių kitokiomis aplinkybėmis niekaip nesiryžtų vykdyti. Viena stora, šlykšti moteris tris dienas iš eilės praleido Skylėje. Išeidavo tik pavalgyti, nusiprausti ir atlikti gamtinių reikalų. Ar ji per tas tris dienas pasikeitė? Negalėjai jos atpažinti! Ligi tol ji buvo vengianti žiūrėti žmogui į akis storulė pakumpusiais pečiais. Po trijų dienų ji laikėsi išdidžiai, į visus žiūrėjo žaižaruojančiomis akimis ir trykšte tryško gašlumu.