Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Net jeigu kauliukų padiktuotas mano žodžių srautas itin vykęs, man gali kilti mintis, kad vis dėlto tą konkrečią dieną turėjau parašyti kažką kita. Tačiau mes turime suvokti, kad kiekvienas žodis yra tobulas, net tie, kuriuos išbraukiame. Kai mano rašiklis juda po puslapį, rašo visas pasaulis. Šią akimirką visa žmonijos istorija bendromis jėgomis šios rankos judesiu parašė vienintelį tašką:. Kas jūs tokie, brangūs draugai, ir kas aš toks, kad priešinčiausi visai visatos praeičiai? Taigi būkime išmintingi ir tarkime „taip“ sklandžiai judančiam rašikliui. Kita vertus, jei Istorija, ta seniausia kauliukų žaidėja iš mūsų visų, šitaip lieps, sakykite „ne“. Bet į mūsų „ne“ atsakykime „taip“.

Akivaizdu, kad turiu papasakoti tūkstančius puslapių apie savo gyvenimą, jei pradėčiau jį skaičiuoti nuo lemtingosios dienos, bet geriausiu atveju tegaliu pateikti atsitiktinius epizodus ir nuotrupas.

Galop turiu pažymėti, kad mano gyvenimas skirtas susinaikinti, todėl tais laikotarpiais, kai Kauliuko nurodymu dariau įprastus toli į ateitį nukreiptus dalykus — pavyzdžiui, steigiau kauliukų centrus, — kauliukiškos gyvensenos buvo mažiau negu kitais. Norėdamas plėtoti EVAA centrus, turėjau būti sąžiningas kaip kauliuko kubelis; turėjau pasikabinti savo medicinos daktaro diplomą ant kaklo ir kas antrą dieną ar net kasdien spirti prie sienos milijonierius, merus, miestų planavimo skyrių darbuotojus ir savo kolegas. Privalėjau būti doras kaip Džonas Lindsėjus — išskyrus trumpas anonimiškas keliones į įvairias vietas ko nors nužudyti, išžaginti, pavogti, nusipirkti kvaišalų ar padėti įvykdyti revoliuciją.

Vis dėlto man kartais patikdavo ta užduotis. Aš turiu buržujaus verslininko kraujo, todėl man labai patinka mėgautis laisve, pirkti ir parduoti, palaikyti ryšius su visuomene, vadovauti komitetams, atsakinėti į žurnalistų ir pareigūnų klausimus. EVAA centrų steigimo darbas užsitęsė per ilgai, kad būtų patikęs mano savasties likučiams, bet aš vis daugiau kontrolės ir užduočių perleidau Fredui Boidui, Džo Fainmanui ir Lindai (Dieve brangus, jei ne jos kauliukiškos pastangos, jokių centrų mes nebūtume įkūrę, o mūsų KAULIUKŲ GYVENIMO fondas būtų bankrutavęs).

Nors man patiko vaidinti didžiąją dalį vaidmenų ir patinka apie juos visus rašyti, vienoje knygoje jie tiesiog netilps. Laimė, tikiu, kad Kauliukas tinkamai parinks įvykius, o jei ne, nuobodulio pjaunamas skaitytojas gali keletą kartų paridenti kauliukus ir leisti Kauliukui išrinkti vakarui naują knygą.

Teesie Tavo valia, Kauliuk, o ne mano.

Septyniasdešimt penktas skyrius

Daktaras Džeikobas Eksternas aiškina, kad į Kauliuko kūno kauliukų centro žaidimų kambarius iš pradžių reagavo su didžiu pasipiktinimu. Jis nematė jokios prasmės demonstruoti iš jo reikalaujamą įsiūtį, meilę ir savigailą. Jis įsitikino negalįs atlikti pratimų. Užuot siutęs, jis tik niurzgėjo, vietoj meilės rodė širdingą bičiuliškumą, o vietoj savigailos nutaisė visiškai bejausmį veidą. Jis užsiminė nesuprantąs, ką galėtų reikšti savigaila. Norėdamas padėti daktarui Eksternui, mokytojas (tikras, o ne tik vaidinantis kauliukų mokytoją) spjovė jam į veidą ir nusišlapino ant ką tik išblizgintų batų. Daktaras Eksternas reagavo bemat:

— Kokių bėdų turi, drauguži? — ramiai paklausė jis.

Tada mokytojas išėjo ir prikalbino panelę Merę Z, garsią televizijos ir kino aktorę, trečią savaitę gyvenančią atsitiktinį gyvenimą, ateiti ir pamėginti padėti daktarui Eksternui išreikšti meilę. Apsirengusi gražią neryškių spalvų vakarinę suknią ir atrodydama net jaunesnė negu dvidešimt trejų, panelė Z spindinčiomis akimis, kukliai ištiesusi į priekį rankas, kiek įmanydama švelnesniu balsu tarė daktarui E:

— Prašau — mylėk mane. Man reikia, kad kas nors mane mylėtų. Būk geras — mylėk mane.

Daktaras E prisimerkęs į ją pažiūrėjo ir tarė:

— Ar seniai atsirado šis poreikis?

— Labai prašau, — maldavo Merė. — Man reikia tavo meilės. Noriu, kad mane mylėtum, noriu būti tau reikalinga. Būk geras.

Vienos akies kamputyje sužvilgo ašara.

— Ką aš tau primenu? — paklausė daktaras E.

— Tik patį save. Man reikėjo tavo meilės visą gyvenimą.

— Bet aš esu psichiatras.

— Prašau: nebebūk psichiatru. Maldauju tavęs: vieną minutę — ne, tik dešimt sekundžių, duok man meilės. Be galo noriu pajusti, kaip apkabini mane savo stipriomis rankomis, pajusti tavo meilę...

Merė stovėjo šalia daktaro E. Graži jos krūtinė kilnojosi nuo aistringo poreikio būti mylimai; ašaros dabar vilgė abu jos skruostus.

— Dešimt sekundžių? — paklausė daktaras Eksternas.

— Septynias sekundes. Penkias. Tris sekundes, vos tris sekundes, prašau, maldauju, duok man savo meilės.

Nedidukas daktaras Eksternas stovėjo visas įsitempęs, jo veido raumenys tampėsi ir trūkčiojo. Jo veidas ėmė rausti. Tuomet trūkčiojimas pamažu liovėsi ir išbalusiu veidu jis atsakė:

— Negaliu to padaryti. Sąžiningumas, pasitikėjimas — gerai, o kas yra meilė, nežinau.

— Mylėk mane, prašau, mylėk. Aš...

Mokytojas patraukė Merę į šalį ir pranešė, kad ji yra pageidaujama viename iš meilės kambarių. Ji pasišokinėdama išėjo ir paliko daktarą E vis dar nepajėgiantį mylėti.

Kadangi bejausmiams žmonėms sunkiausia patirti savigailos jausmą, mokytojas daugiau nesistengė išgauti iš daktaro E pagrindinių emocijų ir nusivedė jį į vedybinių žaidimų kambarį.

— Tu buvai neištikimas savo žmonai... — tarė mokytojas.

— Kodėl? — paklausė daktaras E.

— Aš tik siūlau variantus. Tarkime, buvai jai ištikimas, bet...

Mokytoją pertraukė žema, apkūnoka pusamžė moteris. Ji atžingsniavo prie daktaro Eksteino ir suriko jam į veidą:

— Žalty! Parše! Gyvuly! Tu mane išdavei!

— Luktelkit... — sumikčiojo daktaras E.

— Tu su ta šliundra! Kaip tu galėjai?!

Ji smarkiai trenkė jam į žandą ir vos nesudaužė akinių.

— Jūs įsitikinusi? — traukdamasis atatupstas paklausė jis. — Kodėl jūs tokia susinervinusi?

— Susinervinusi? Visas miestas kalba, ką tu ir ta kekšė išdarinėjate man už nugaros.

— Bet iš kur kas nors gali žinoti apie tai, ko niekada...

— Jeigu aš apie tai žinau, vadinasi, visas pasaulis žino.

Moteris dar kartą vožė daktarui E, tik šįsyk kiek silpniau, ir apsiašarojusi susmuko ant sofos.

— Nėra ko verkti, — prieidamas jos paguosti tarė daktaras E. — Neištikimybė yra menkniekis, nieko...

— Aaaaaaaa! — ji pašoko nuo sofos, trenkė galva daktarui E į pilvą, ir tas persiritęs per krėslą užgriuvo ant telefono stalelio ir šiukšlių dėžės.

— Atleiskite! — suspigo daktaras E. Moteris užvirtusi ant jo nagais ėmė draskyti veidą. Jam šiaip ne taip pavyko nusiristi į šalį.

— Šunsnuki tu! — rėkė moteris. — Žudike akmens širdimi! Tu niekada manęs nemylėjai.

— Žinoma, nemylėjau, — stodamasis atsakė daktaras E. — Tai ko čia kelti tokį triukšmą?

— Aaaaaaa! — užriko ji ir vėl puolė jį talžyti.

Vėliau mokytojas bandė siūlyti daktarui E kitus galimus variantus.

— Žmona buvo neištikima, tave išdavė geriausias draugas, tavo...

— Kas dar naujo šiame pasaulyje? — paklausė daktaras Eksternas.

— Tarkime, kvailai investavai ir praradai visus savo pinigus.

— Niekados.

— Kas niekados?

— Aš niekados niekaip neprarasiu visų savo pinigų.

— Pamėgink pasitelkti į pagalbą vaizduotę, Džimai. Kai...

— Mano pavardė yra Džeikas Eksternas. Kam man telktis į pagalbą vaizduotę? Jeigu aš nepraradęs ryšio su tikrove, kam man nuo jos atitrūkti?