Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Kadangi esu amerikietis, žudyti turėjau. Joks save gerbiantis Kauliukų Žmogus negali diena po dienos rašyti galimus variantus ir neįtraukti į juos žmogžudystės ar tikro išžaginimo. Tiesą sakant, aš ėmiau įtraukti kokios atsitiktinai parinktos moters išžaginimą, skirdamas jam nedidelę tikimybę, bet kauliukai nekreipė į šį variantą jokio dėmesio. Nenoromis, nedrąsiai, jausdamas, kaip mano didžioji draugė baimė atgijusi ima sukti žarnas, sugalvojau variantą „ką nors nužudyti“. Jam irgi skyriau nedidelę tikimybę — tik vieną iš trisdešimt šešių (dvi vienakės) — ir siūliau tris ar keturis kartus per metus. Kauliukas nekreipė į ją dėmesio, bet vieną gražią bobų vasaros dieną, kai paukšteliai čiulbėjo krūmuose prie mano neseniai išsinuomoto vasarnamio Ketskilo kalnuose, kai rudens nugeltinti lapai akinamai spindėdami šiureno vėjyje, o mažytė man neseniai dovanota skalikų veislės kalytė vizgino uodegą man prie kojų, kauliukai, gavę dešimt įvairių skirtingos tikimybės variantų, atsivertė dviem vienakėmis: „Pabandysi ką nors nužudyti.“

Pajutau veriantį nerimą, sumišusį su jauduliu, bet neturėjau nė krislelio abejonės, kad taip ir padarysiu. Palikti Lilę buvo sunku (nors dabar mane ima juokas, kad dėl to nerimavau), bet „ką nors“ nužudyti man atrodė ne sunkiau negu apiplėšti krautuvėlę ar banką. Jutau nerimą, nes mano gyvybei kilo grėsmė; jutau medžioklės jaudulį ir smalsumą: ką turiu nužudyti?

Kai užaugi smurto aplinkoje, turi tą didelį pranašumą, kad visai nesvarbu, ką žudai: negrus, vietnamiečius ar savo motiną, nes jei tik gali sugalvoti priežastį, žudydamas jausies gerai. Vis dėlto būdamas Kauliukų Žmogus jutau privaląs leisti Kauliukui išrinkti auką. Ridendamas kauliuką pasakiau: jei iškris nelyginis skaičius, nužudysiu kokį pažįstamą žmogų, jei lyginis — nepažįstamą. Kažkodėl pamaniau, kad Kauliukas mieliau pasirinks nepažįstamą, bet jis atsivertė viena akimi — nelyginis skaičius, taigi pažįstamas žmogus.

Nusprendžiau, kad bus labai sąžininga, jei vienas iš žmonių, kuriuos galėsiu nužudyti, būsiu pats, ir kad mano vardas figūruos šalia kitų pretendentų. Nors „pažinojau“ šimtus žmonių, nemaniau, kad Kauliukas tikisi, jog aš ištisas dienas stengsiuosi prisiminti visus savo draugus, idant neatimčiau iš jų galimybės būti nužudytiems. Sudariau šešis sąrašus, kiekvieną iš šešių mano pažįstamų žmonių. Lilę, Larį, Evę, Džeiką, savo motiną ir save įrašiau pirmus į kiekvieną iš tų šešių skirtingų sąrašų. Antrus įrašiau Arlyną, Fredą Boidą, Terę Treisę, Džozefą Fainmaną, Eleną Rait (naują to laikotarpio draugę) ir daktarą Maną. Trečiu numeriu įrašiau Lindą Reikman, profesorių Boglsą, daktarą Krumą, panelę Reingold, Džimą Frisbį (mano vasarnamio Ketskilo kalnuose savininką) ir Franką Osterfladą. Ir taip toliau. Neišvardysiu jums visų trisdešimt šešių, bet parodydamas, kad baisiausiai stengiausi įtraukti visus, pasakysiu, kad paskutinius šešis visuose sąrašuose pasirinkau iš šešių bendrų kategorijų: žmogus, pažįstamas iš verslo reikalų; žmogus, su kuriuo susipažinau kokiame nors pobūvyje; žmogus, kurį pažįstu tik iš laiškų ar apie kurį esu skaitęs (pvz., kokia nors garsenybė); žmogus, kurio nemačiau pastaruosius penkerius metus; EVAAC mokinys ar personalo darbuotojas, dar neįtrauktas į šiuos sąrašus, ir žmogus, pakankamai turtingas, kad būtų pateisinama jį apiplėšti ir nužudyti.

Tada atsainiai paridenau kauliuką, kad išsiaiškinčiau, iš kurio sąrašo jis išrinks auką. Kauliukas pasirinko antrą sąrašą: Laris, Fredas Boidas, Frankas Osterfladas, panelė Veliš, H. Dž. Viplis (filantropiškas kauliukų centrų geradarys) arba žmogus, su kuriuo susipažinau vakarėlyje. Nerimas plūstelėjo mano gyslomis it kokie nuodai, daugiausia nuo minties, kad galiu nužudyti savo sūnų. Mačiau jį vos vieną kartą nuo tos dienos, kai taip staiga palikau namus prieš penkiolika mėnesių; jis šoko į mano rankas, išskėstas su nuoširdžia meile, bet paskui iškart atšalo ir susigėdo. Be to, jis buvo pirmas kauliukų vaikas pasaulio istorijoje, tad būtų apmaudu... Ne, ne — tik ne Laris. Bent jau tikėkimės, kad tai bus ne jis. Ir Fredas Boidas, mano dešinioji ranka, vienas iš rimčiausių kauliukų terapijos praktikų ir propaguotojų, žmogus, kurį labai mėgau. Dėl jo nereguliarių santykių su Lile žudyti jį ar Larį buvo itin nemalonu; atrodė, kad turiu motyvą žudyti Fredą, ir tai kėlė dvigubai didesnį nerimą.

Nerimas yra sunkiai apibūdinamas pojūtis. Spalvingi lapai už lango nebedžiugino akies, veikiau žvilgėjo, lyg būtų užfiksuoti pereksponuotoje spalvotoje juostoje. Paukščių čiulbėjimas panėšėjo į radijo reklaminį pranešimą. Mano skalikų veislės kalytė knarkė kampe lyg kokia pasileidusi sena kalė. Diena atrodė apsiniaukusi, nors saulė, valgomajame atsimušusi nuo baltos staltiesės, mane akino.

Šiaip ar taip, Kauliukas laukė, kada jam patarnausiu. Ėmiau melstis:

„O šventas Kauliuk,

Tavo ranka iškelta ir tuoj bus nuleista, o aš tesu kalavijas joje. Valdyki mane. Tavo keliai mums nesuvokiami. Jei turiu paaukoti savo sūnų dėl Tavęs, mano sūnus mirs: mažesni dievai negu Tu reikalavo to iš savo sekėjų. Jei privalau nusipjauti dešinę ranką, kad parodyčiau Tavo Atsitiktinės Galios Didybę, mano ranka nukris. Tu padarei mane didį savo įsakymais, padarei mane linksmą ir laisvą. Tu panorai, kad žudyčiau, ir aš žudysiu. Didysis Kūrėjau Kubeli, padėk man nužudyti. Išrink savo auką, kad aš galėčiau smogti. Parodyk, kaip aš, Tavo kalavijas, galiu atlikti užduotį. Tas, kursai bus pasirinktas, mirs šypsodamas, nes vykdys tavo užgaidą.

Amen.“

Kauliuką mečiau ant grindų paskubomis, lyg jis būtų gyvatė. Triakė: mano pareiga nužudyti Franką Osterfladą.

Septyniasdešimt septintas skyrius

Iš „Bhagavadgytos“

Šitaip gailesčio apimtam Ardžunai, kurio akys buvo pritvinkusios ašarų ir kurio mintys buvo didžiai neramios ir slogios, Viešpats Krišna tarė:

— Kodėl tave apėmė ši prislėgta nuotaika šią sunkią valandą? Jos nepatiria kilnaus proto vyrai; ji neveda į dangų; žemėje ji užtraukia gėdą, Ardžuna.

Nepasiduok tokiam nevyriškumui, Ardžuna, nes jis tau nepritinka. Atsikratyk šito niekingo silpnavališkumo ir pakilk, priešų engėjau.

Ardžuna atsakė:

— Kaip aš galiu suduoti smūgį, Krišna, priešų žudike? Geriau gyventi šiame pasaulyje elgetaujant negu nužudyti kitą. [...] Mano pačią esybę pagavo gailestis. Mano galva suglumusi nuo laukiančios pareigos, todėl prašau Tavęs pasakyti, ką man daryti.

Šitaip kreipęsis į Viešpatį Krišną, galingasis Ardžuna jam dar pasakė: „Aš nežudysiu“ ir nutilo.

Jam, šitaip besiblaškančiam tarp dviejų kelių, Krišna ko nesišypsodamas bylojo štai ką:

— Tujai sielvartauji dėl žmogaus, dėl kurio neturėtumei sielvartauti, bet vis tiek kalbi apie išmintį. Išmintingi žmonės nesielvartauja dėl mirusiųjų ar dėl gyvųjų.

Nebuvo tokio laiko, kai manęs nebuvo ar tavęs, nei tų žmonių valdovų, neateis ir vėliau toks laikas, kai mes nustosime buvę.

Kai siela šiame kūne pereina per vaikystę, jaunatvę ir senatvę, ji įgyja kitą kūną. Išminčiaus tai neglumina.

Nesantieji neatsiras; esantieji nenustos buvę. Žinoki, kad tai, kas visu tuo persmelkta, yra nesunaikinama. Šios nekintamos būtybės niekas negali sunaikinti. Todėl, Ardžuna, privalai atlikti savo pareigą.

Abu, tas, kuris mano žudąs, ir tas, kuris mano esąs žudomas, nesugeba suvokti tiesos: niekas nežudo, niekas nėra žudomas. Todėl, Ardžuna, privalai atlikti savo pareigą.