Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Jis niekada negimsta ir jokiu metu nemiršta ar atsiradęs nenustoja buvęs. Jis yra negimęs, amžinas, nekintamas ir pirmykštis. Jis nežūva, kai nužudomas kūnas. Todėl žinodamas, koks jis yra, privalai nesisieloti ir atlikti savo pareigą.

Pakelk savo kauliuką, Ardžuna, ir žudyk.

(Suredaguota „Kauliuko knygai“)

Septyniasdešimt aštuntas skyrius

Beveik metai negirdėjau apie Franką Osterfladą ir nuoširdžiai nekantravau vėl su juo pasimatyti. Kurį laiką jis neblogai reagavo į kauliukų terapiją, pirma — mano vadovaujamas, paskui Fredo Boido mokinių grupėje. Kai patirdavo poreikį ką nors žaginti — berniuką ar mergaitę — savavališkas kauliukų sprendimas išvaduodavo jį iš sunkios kaltės naštos, kuri paprastai lydėdavo tokį poelgį ir darydavo jį dar baisesnį. O pranykus kaltės jausmui jis pamatė, kad jam bemaž dingo troškimas žaginti. Aišku, aš prisispyriau, kad jis stengtųsi ką nors išžaginti, kai taip lieps kauliukai, nors ir būtų tam nenusiteikęs. Jam pavyko, ir tai, ką jis patyrė, sukėlė jam pasidygėjimą. Pagyriau jį, kad vykdo Kauliuko valią. Jis gerokai sumažino žaginimo galimybę tarp savo siūlomų variantų, o paskui visai jos nebesiūlė.

Jam patikdavo leisti pinigus kaip pakliūva, o paskui, didžiai mano nuostabai, jis vedė, kai šitaip nusprendė kauliukai. Vedybos akivaizdžiai nenusisekė. Tuo metu aš buvau dingęs iš pasaulio, bet iš Fredo Boido išgirdau, kad Frankas metė žmoną, kauliukų gyvenimą ir vėl keitė darbovietes kaip kojines. Mudu su Fredu nežinojome, ar Frankas vėl duoda valią savo agresyviems polinkiams kaip kadaise.

Neturėjau jokio noro suvaržyti savo kauliukų gyvenimą praleisdamas jį visą už grotų, todėl turėjau viską nuodugniai suplanuoti. Savaitei nutraukiau darbą Ketskilo EVAAC ir išvykau „komandiruotėn“ į Niujorką. Sužinojau, kad Osterfladas gyvena savo senajame bute Ist Saide, už kokių keturių kvartalų nuo tos vietos, kur aš anksčiau gyvenau. Ak, tie prisiminimai! Matyt, jis dirbo kažkokioje maklerių firmoje Volstrite ir kasdien nebūdavo namie devynias valandas. Kai sekiau jį pirmą vakarą, jis ėjo pavalgyti, į kiną, paskui į diskoteką, namo grįžo vienas ir tikriausiai prieš miegą dar skaitė arba žiūrėjo televizorių.

Gana įdomus jausmas visą vakarą sekioti paskui žmogų, kurį ketini rytojaus dieną užmušti: stebėti, kaip jis žiovauja, kaip suirzta negalėdamas rasti reikiamų monetų laikraščiui, kaip šypsosi apie kažką galvodamas. Apskritai paėmus, man pasirodė, kad Osterfladas ganėtinai nervingas ir įsitempęs — tarsi kas nors bandytų jį nužudyti.

Ėmiau suvokti, kad nudaigoti žmogų nėra taip lengva, kaip visi šneka. Negalėjau slampinėti priešais Osterflado namą antrą vakarą iš eilės: dėl stambaus sudėjimo pernelyg kritau į akis. Kada ir kur jį nužudyti? Jis buvo stambus, raumeningas vyras, bene vienintelis mano trisdešimt šešių žmonių sąraše, su kuriuo nebūčiau norėjęs susitikti tamsiame skersgatvyje po ką tik paleisto į jį netaiklaus šūvio. Atsivežiau savo trisdešimt aštunto kalibro revolverį, kurį tebeturėjau nuo tų laikų dar prieš kauliukus, kai svarsčiau savižudybės galimybę. Iš trijų metrų ar arčiau šaudžiau gana taikliai, bet nusprendžiau, kad Didįjį Franką galiu nukepti tik šūviu į galvą. Dar atsivežiau strichnino — jei pasitaikys proga, gal padės atlikti užduotį.

Didžiausias keblumas buvo tas, kad jeigu nužudysiu jį bute, man bus nelengva pasprukti nepastebėtam. Ist Saido butuose, nuomojamuose už keturis šimtus dolerių per mėnesį, iš revolverių šaudoma ne per dažniausiai. Jo name dirbo durininkas, liftininkas, galbūt samdytas apsaugininkas ir, ko gero, net nebuvo laiptų. Nušauti Osterfladą gatvėje ar kokiame skersgatvyje irgi buvo pavojinga: nors šaudoma čia buvo kur kas dažniau, gyventojai paprastai būdavo ganėtinai smalsūs ir stebėdavo, kas vyksta. Tiesiog buvau per stambus, kad manęs neįsidėmėtų.

Staiga man toptelėjo, kad gyvendamas Niujorke Frankas Osterfladas — ir visi kiti niujorkiečiai — per daugelį metų nė vienintelio kartelio nebūna toliau nei kokie septyni metrai nuo kito žmogaus. Paprastai trijų žingsnių spinduliu aplink jį būdavo koks tuzinas žmonių. Jis neturėjo jokio privataus, atskiro gyvenimo, niekados negalėjo būti visiškai vienas, medituoti, pats su savimi bendrauti, apmąstyti susidariusią padėtį ir būti nužudytas. Mane tai baisiai piktino.

Laukti negalėjau: norėjau skubiai grįžti į Ketskilą ir toliau plėtoti Ketskilo kauliukų centrą, kad jo svečiai vėl pasijustų laimingi, linksmi ir laisvi.

Kažkaip reikėjo išvilioti jį iš tirštai gyvenamo Manheteno. Bet kaip? Ar jį dabar domina berniukai? Ar mergaitės? Ar vyrai? Ar moterys? Ar pinigai? Ar kas dar? Kokiu kabliu galiu ištempti jį iš didmiesčio kloakos į gražų, atkampų rudens mišką? Kaip galiu sukliudyti jam niekam nepapasakoti vėl mane mačius ir kad kažkur eis su manim? Vienintelis būdas, kurį miglotai įsivaizdavau — užkalbinti jį grįžtantį iš darbo, pakviesti vakarienės, paskui išvilioti iš miesto spontaniškai šovusia į galvą dingstimi, tuomet nušauti kokiame nuošaliame kaimo keliuke, už daugelio mylių nuo kito artimiausio žmogaus, bendraujančio su savimi. Sumanymas atrodė labai chaotiškas ir nepatikimas, o aš buvau pasiryžęs įvykdyti gražų, švarų nusikaltimą, be jokių nesveikų emocijų, be maišaties, oriai, grakščiai, estetiškai. Norėjau nužudyti taip, kad Agata Kristi neužsigautų ir liktų patenkinta. Norėjau padaryti tokį tobulą nusikaltimą, kad neįtartų niekas — nei nužudytasis, nei policija ir net aš.

Aišku, toks nusikaltimas būtų neįmanomas, tad grįžau prie savo ankstesnio idealo: turiu nužudyti be maišaties, emocijų ar smurto, bet oriai, grakščiai ir estetiškai. Bent jau tiek turėjau padaryti aukos labui.

Bet kaip? Kauliukas težinojo. Aš tikrai neįsivaizdavau kaip. Teks tikėti, kad viskas susiklostys gerai. Turėsiu susitikti su Osterfladu ir laukti tinkamos progos. Dar nebuvau skaitęs, kad Agatos Kristi žudikas būtų šitaip elgęsis, bet turint vos dvidešimt keturias valandas man nieko kito neliko.

— Frankai, vaikeli, — pasakiau kitą vakarą, kai jis išlipo iš taksi. — Seniai nesimatėm. Čia aš, tavo senas bičiulis Lu Smitas. Tikriausiai mane prisimeni. Malonu vėl tave matyti.

Taksi nuvažiuojant iš visų jėgų paspaudžiau jam ranką ir, vildamasis, kad jis neištars mano pavardės durininkui girdint, apkabinau jį per petį, sukuždėjau, kad mus seka, ir pradėjau vesti į šalį.

— Bet, daktare...

— Turėjau tave pamatyti. Jie bando tave nudėti, — sušnabždėjau mums einant gatve.

— Bet kas bando...

— Papasakosiu viską vakarieniaujant.

Jis sustojo už kokių dešimties metrų nuo savo namo.

— Klausykit, daktare Rainhartai, aš... aš turiu svarbų... susitikimą šį vakarą. Atleiskite, bet...

Sustabdžiau kitą taksi, ir jis sustojo prie šaligatvio geisdamas mūsų istsaidiškų pinigėlių.

— Pirma pavakarieniaukim. Iš pradžių reikia pasikalbėti. Kažkas bando tave nužudyti.

— Ką?!

— Greičiau lipk.

Įlipus į taksi pirmą kartą gerai įsižiūrėjau į Franką Osterfladą. Jo žandai buvo kiek labiau nudribę negu anksčiau, pats atrodė nervingesnis ir Įsitempęs, bet gal iš mirties baimės. Jo plaukai buvo gražiai pakirpti ir sušukuoti, brangus kostiumas gulėjo nepriekaištingai, nuo jo sklido malonus kažkokio Įspūdingo losjono po skutimosi kvapas. Jis darė klestinčio, daug uždirbančio, aukštuomenėje besisukiojančio galvažudžio Įspūdį.

— Mane nužudyti? — paklausė jis spoksodamas man į veidą ir bandydamas išvysti jame pašaipią šypsenėlę. Dirstelėjau į savo laikrodį: be dvidešimt trijų minučių septynios.