Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Mmmm.

— Užmuštų yra? — paklausė Lilė stovėdama šalia manęs.

Priėjau prie sofos ir dejuodamas sugriuvau šalia Džeiko. Šis, apsirengęs baltais trumparankoviais marškinėliais ir juodais bermudais, šiltai man nusišypsojo. Jis buvo basas, o plaukai atrodė lyg paskutinį kartą juos prieš du mėnesius būtų kirpusi Edgarina.

— Taip, — atsakiau. — Ar galėčiau ko nors išgerti?

— Žinoma, — atsakė Lilė. — Ko norėtum?

— Karšto šokolado.

— Gražiai atrodai, Lukuti, — geraširdiškai šypsodamas tarė Džeikas. Lilė išėjo į virtuvę.

— Ačiū.

— Mat ta balta apykaklė tau labai tinka. Tave vėl pagavo religinis šišas?

— Šitaip maskuojuosi. Žmonės pasitiki kunigais.

— Aš truputį apsinešęs, — vis dar palaimingai šypsodamas prisipažino Džeikas.

— Bent jau kunigais pasitiki kiek labiau negu kauliukžmogiais.

— Bet ne tiek, kad samprotaučiau ne taip išmintingai kaip visada.

— Sniegas nuo tavęs tirpsta ant mano sofos, — žiūrėdamas į mane iš viršaus tarė Viplis.

— Labai atsiprašau.

Man atsikėlus kažkur sučirškė skambutis, ir Viplis nuskubėjo atsiliepti. Aš nusibraukiau sniegą.

— Policija tave vaikosi dėl tos televizijos laidos? — paklausė Džeikas.

— Manau, kad taip.

— Pagalvok, ar tau nereikėtų pakeisti asmenybės, — tarė jis.

Pažvelgiau į jį, ir jis išsišiepė iki ausų.

— Sniegas nuo tavęs tirpsta ant jo kilimo, — pridūrė jis.

— Oi, atsiprašau, — atsakiau ir nuėjau į koridorių. Ten susitikau grįžtantį Viplį.

— Policininkai jau lipa laiptais, — pranešė jis ramiai.

Išsitraukiau kauliuką.

— Norėčiau pabandyti iš čia ištrūkti ir viską apmąstyti, — pasakiau. — Ar yra koks išėjimas?

— Kas čia darosi? — eidama iš virtuvės paklausė Lilė.

— Gali nulipti atsarginiais laiptais į garažą rūsyje, — tarė Viplis.

— Kas čia darosi? — pakartojo Lilė.

— Ar galiu paimti kokį automobilį?

— Ten stovi mano linkolnas kontinentalis. Paskambinsiu į garažą ir liepsiu sargui parengti jį draugui.

Kažkas garsiai pabeldė į duris koridoriaus gale.

— Tik žiūrėk užrašyk, kiek kilometrų nuvažiuosi, — įspėjo Viplis. — Dėl mokesčių. Laikysiu, kad šios išlaidas buvo fondo reikalams.

— Turiu bėgti, Lile, — pasakiau. — Kai tik nusigausiu ten, kur keliauju — tik dar nežinau kur — tau paskambinsiu.

Nuskubėjau ton pusėn, kur Viplis pirštu parodė esant atsarginį išėjimą. Atsisveikindamas pamerkiau akį Džeikui, jis man. Išėjęs iš buto kiek įmanydamas atsargiau ėmiau slinkti atsarginiais laiptais į rūsį, o ten kaip katė — turiu pripažinti, didžiulė katė — nulėpinau prie durų, vedančių į požeminį garažą. Lėtai, taip lėtai, kad net pajutau jaudulį, kokį tokiomis akimirkomis tikriausiai jusdavo Džeimsas Bondas, besimėgaujantis savo paties sumanumu, atidariau duris ir pažvelgiau į ryškiai apšviestą garažą. Atrodė, kad jame nėra nė gyvos dvasios — išskyrus netvarkingai apsirengusį sargą, sudribusį ant kėdės, atloštos į sieną prie vartų.

Sugaišau vos penkias minutes, kol iš dvylikos linkolnų kontinentalių nustačiau, kuris Viplio: galop išprotavau, kad turi būti tas, kuris stovi prie vartų, paruoštas išvažiuoti. Dar kartą patikrinau numerius, šalta, abejinga mina atidariau priekines dureles ir grakščiai atsisėdau ant vairuotojo sėdynės.

Priekyje ant keleivio sėdynės jau sėdėjo trisdešimtmetis ar kiek vyresnis gražaus, rimto veido vyras.

— Atleiskite, kad jums kliudau, — tarė jis.

— Nieko baisaus, — atsakiau. — Aš tik atėjau į rūsį įkvėpti gryno oro.

— Aš esu Džonas Holkomas iš Federalinių tyrimų biuro, — prisistatė jis. Įkišo ranką į kostiumo švarko kišenę, paskui palinko prie manęs ir parodė kortelę, panašią į mano APPA pažymėjimą.

— Kur jūs taip ilgai užtrukot? — paklausiau žiūrėdamas į jį agresyviai primerktomis akimis.

Jis įsikišo kortelę atgal į švarko kišenę, atsilošė ant sėdynės ir rimtai pažvelgė man į akis.

— Tam tikromis priemonėmis sužinoję, kad esate pas Viplį, turėjome nuspręsti, ką su jumis daryti.

— Aaaa, — atsakiau.

— O Manhetene šiandien keli kamščiai, — jis šyptelėjo man lyg gabus mokinys, pasakodamas, ką išmoko per pamoką. — Jūs esate Lucijus Rainhartas, — užbaigė jis.

— Tai tiesa, dažnai juo būnu, — atsakiau. — Kuo galiu jums padėti?

Atsilošiau į galvos atramą ir bandžiau apsimesti esąs ramutėlis, bet dilbiu netyčia nuspaudžiau klaksoną.

Žydros pono Holkomo akys kurį laiką rimtai tyrė mano nerimtą veidą.

— Galbūt žinote, daktare Rainhartai, — tarė jis, — kad per savo pasirodymą televizijoje šiandien pažeidėte kelis valstijos ir federalinius įstatymus.

— Nuogąstavau, kad taip galėjo atsitikti.

Apsidairiau pro langelį kairėje vildamasis, kad Vienišasis Reindžeris ar kokia kauliukų moteris ateis man į pagalbą.

— Grasinote fiziniu smurtu ir sumušėte daktarą Dartą, — paaiškino jis. — Viešoje vietoje švaistėtės šaunamuoju ginklu. Pagrobėte daktaro Darto pistoletą. Priešinotės suimamas. Bendrininkavote su žinomais nusikaltėliais. Dalyvavote sąmoksle nuversti Jungtinių Valstijų vyriausybę. Neteisėtai apsimetinėjote dvasininku viešoje vietoje. Neteisėtai panaudojote rėmėjo laiką asmeniniam pranešimui per visuomeninę žiniasklaidos priemonę. Be to, pažeidėte dvidešimt tris kitus Federalinės ryšių komisijos nutarimus dėl padoraus ir prideramo elgesio per televizijos transliacijas. Ir dar: mes padedame inspektoriui Patui kaupti įrodymus, kad ateityje, galimas daiktas, būtumėte toliau persekiojamas baudžiamąja tvarka dėl Franko Osterflado tyčinio nužudymo.

— O kaip dėl keliavimo pakeliui važiuojančiais automobiliais miesto ribose?

— Atsargiais vertinimais — neturėjome kompiuterių, tad nespėjome patikrinti — už šiuos įvairius nusikaltimus jūs turėtumėte būti nuteistas maždaug dviem šimtams trisdešimt septyneriems metams kalėjimo.

— Aaaa.

— Tačiau valdžia mano, kad iš tikrųjų esate nepavojingas mulkis rimtesnių ardomųjų jėgų rankose.

— Būtent.

— Mes žinome, nors panorėję galėtume įrodyti priešingai, kad nežinojote apie sąmokslą užgrobti televizijos stotį.

— Puikiai padirbėjote.

— Mes taip pat žinome, kad jeigu tvirtintumėte esąs beprotis, jumis tikriausiai patikėtų.

Tyla.

— Todėl nusprendėme sudaryti su jumis sandorį.

Tyla.

— Jei pasakysite mums, kur galim rasti Eriką Kanoną, padarysime viena iš dviejų: savo kaltinimus parengsime taip, kad pats prasčiausias Niujorko advokatas galės išsukti jus su vos trejų metų bausme, arba...

— Hmmm!

— Antra, duosime jums trisdešimt minučių dingti iš čia ir rizikuoti susidurti su teisėsauga ateityje.

— Hmmmm.

— Aišku, šis siūlymas galios tik tuo atveju, jei mums iš tikrųjų pavyks sučiupti Kanoną ir jo šutvę jūsų nurodytoje vietoje. Be to, nežinia, ar Niujorko policijos pareigūnai neaptiks ir nesuims ar neužmuš jūsų anksčiau už mus. Kadangi jie nežino apie mūsų susitarimą, jie gali padaryti taip, kad mes negalėsime sušvelninti kaltinimų.

— Hmmm.

Jis nutilo ir pasižiūrėjo man į veidą dar rimčiau — jeigu tik tai įmanoma.

— Kur yra Erikas Kanonas, daktare Rainhartai?

— A! Erikas?

Paridenau kauliuką ant sėdynės tarp mudviejų ir į jį pasižiūrėjau.

— Atleiskite, pone Holkomai, — atsakiau. — Kauliuko manymu, turiu pagalvoti, ar išduoti Eriką, ir pasitarti su Juo po valandos. Jis paprašė manęs paprašyti jūsų leisti man pagalvoti iki rytojaus ryto.