Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Tokia kauliukų valia, — atsakė Eksternas.

— Mes vis siūlom Kauliukui variantą duoti mums pelno, bet Jis kaskart jį atmeta, — paaiškino ponia Rainhart.

— Bet aš negaliu visą laiką dengti tų nuostolių.

— Niekas tavęs neprašo.

— Bet Kauliukas vis man liepia!

[Girdėti Eksterno ir ponios Rainhart juokas.]

— Kol kas mūsų religija vienintelė pasaulio istorijoje, švaistanti pinigus lyg patrakusi, — tarė Eksternas. — Nežinau kodėl, bet man dėl to gera.

— Klausyk, Vipli, — tarė ponia Rainhart. — Pinigai, galia. Kauliukų berniukų teniso marškinėliai, karoliai iš žalių kauliukų, Kauliuko bažnyčia — visa, ką žmonės daro su kauliukais, — yra nesvarbu. Kauliukiškas gyvenimas tėra mūsų žaidimas daugialypiams žaidimams propaguoti, mūsų teatras daugialypiam teatrui propaguoti. Mes nesistengiame gauti pelno.

— Tu apsimetinėji šventąja, Lile, — papriekaištavo Eksteinas. — Jei mes pradedame didžiuotis savo naujoviškumu, siūlau tuo pasinaudoti ir apiplėšinėti publiką.

— Klausykit, turim kažko griebtis dėl tų Mokesčių valdybos užmačių, antraip aš pasitraukiu, — pagrasino Viplis. — Mes turim nusisamdyti geriausius šalies advokatus, kad pasipriešintume šiam sprendimui — jei reikės, net Aukščiausiajame Teisme.

— Tik pinigus veltui iššvaistysime, Vipli.

— Vis dėlto gedėtų būti naudinga visuomenės informavimo požiūriu, jei šie klausimai būtų nagrinėjami teismuose, — tarė ponia Rainhart. — „Kas yra religija?“ „Kas yra gydomoji vertė?“ „Kas yra švietimas?“ Beveik neabejoju, kad kas kas, o Mokesčių valdyba tikrai nepajėgtų atsakyti į šiuos klausimus.

— Siūlau nusamdyti tave Mokesčių valdybos sprendimui apskųsti, — šyptelėjo Eksternas.

— Mums reikia geriausių advokatų, kokius tik galima gauti už pinigus, — tarė Viplis.

— Mums reikia kauliukų advokato, — patikslino Eksternas. — Niekas kitas nesupras, ką bando ginti.

— Kauliukžmogiai yra nepatikimi, — paprieštaravo Viplis.

[Vėl nuskamba juokas — girdėti ir nervingas Viplio kvatojimas. Pasigirsta telefonspynės skambutis, ir Viplis, matyt, išeina iš kambario atsiliepti.]

— Tikiuosi, Lukui nieko bloga neatsitiko, — tarė ponia Rainhart.

— Lukui niekas negali padaryti nieko bloga, — atsakė Eksternas.

— Hmmm.

— Ką nori sužinoti iš Kauliuko? — paklausė Eksternas.

— Man tik magėjo, kaip turėčiau reaguoti į žinią apie jo mirtį.

— Ką atsakė Kauliukas?

— Džiaugsmingai.

Devyniasdešimt penktas skyrius

Laida buvo įdomi: su reikšmingais pokalbiais, veiksmu, dalyvaujant žiūrovams — žodžiu, gerai apgalvotas kai kurių svarbiausių nūdienos problemų inscenizavimas. Laidos rėmėjas bus patenkintas.

Taip nemąsčiau, kai dusdamas, gaudydamas orą išsvirduliavau pro duris priešais pulto kambarį, pro kurias anksčiau mačiau Eriką velkant Artūro kūną. Koridoriuje pabandžiau vėl kvėpuoti pirmą kartą per penkiolika minučių, bet atrodė, kad akyse, nosyje ir gerklėje teberusena rūpestingai kurstomi laužai. Erikas buvo palinkęs virš Artūro, bet, atsiklaupęs prie jo apžiūrėti žaizdos, pamačiau, kad Artūras negyvas.

— Ant stogo, — stodamasis tyliai tarė Erikas. Tamsios jo akys buvo paplūdusios ašaromis ir, rodės, manęs nemato. Sudvejojau, mečiau žvilgsnį į kauliuką ir pamačiau negalįs sekti paskui jį — turiu ieškoti savojo kelio. Girdėjome gatvėje kaukiančias sirenas.

— Aš lipu žemyn, — atsakiau.

Erikas tirtėjo; atrodė, kad jis stengiasi ryškiai mane pamatyti.

— Ką gi, žaisk savo žaidimus, — atšovė jis. — Labai gaila, kad tau nerūpi pasiekti pergalę.

Jis vėl sutirtėjo.

— Jei norėsi mane rasti, paskambink Piteriui Tomasui į Bruklino aukštumas.

— Gerai, — atsakiau.

— Nesibučiuosime atsisveikindami? — paklausė jis, nusigręžė ir nuskubėjo koridoriumi prie atsarginio išėjimo.

Kai jis pradėjo atidarinėti langą koridoriaus gale, atsiklaupiau prie Artūro dar kartą patikrinti, ar nejuntamas pulsas. Šalia manęs atsidarė durys, policininkas iškreiptu veidu groteskiškai įšoko į koridorių ir paleido tris šūvius; Erikas dingo pro langą ir užsikorė ant metalinių kopėčių.

— Nežudyk! — sušukau stodamasis sustingusiomis kojomis.

Pro duris įlėkė dar vienas policininkas; jie abu įdėmiai nužvelgė mane, paskui pirmasis ėmė atsargiai slinkti koridoriumi vytis Eriko.

— Kas jūs? — paklausė prie manęs likęs pareigūnas.

— Aš esu kunigas Formas iš Šventųjų klajonių katalikų bažnyčios, — išsitraukiau savo nebegaliojantį Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacijos pažymėjimą ir kyštelėjau jam prieš akis.

— Kur jūsų apykaklė? — paklausė jis.

— Kišenėje, — atsakiau ir oriai išsitraukiau baltą kietą dvasininko apykaklę, kurią atsinešiau į pokalbių laidą, bet paskutinę akimirką Kauliukas uždraudė ją užsidėti. Pradėjau segtis ją virš savo juodo megztinio.

— Dinkit iš čia, dvasios tėve, — paliepė jis.

— Tikriausiai laiminu jus.

Šiek tiek baimindamasis grįžau pro jį į pilną dūmų studiją, paskui nė karto neįkvėpdamas nerangiais šuoliais pasileidau prie pagrindinio išėjimo salės gale. Paknopstomis nusigavau iki laiptų aikštelės ir pradėjau svirduliuoti žemyn. Pirmojo laiptatakio apačioje priešingose laiptų pusėse tupėjo du policininkai, išsitraukę pistoletus; trečias laikė tris milžiniškus policijos šunis, ir tie man prisiartinus ėmė aršiai loti. Peržegnojau visus ir pro juos praėjęs pasukau prie kito laiptatakio.

Lipau žemyn, laimindamas prakaituojančius policininkus, skuodžiančius pro mane paskui niekdarius, laimindamas prakaituojančius reporterius, skuodžiančius pro mane paskui didvyrius, laimindamas šąlančius į ožio ragą žmones, besisukiojančius lauke aplink pastatą, apskritai laimindamas visus, kuriuos pasiekė mano palaiminimas, o ypač save, nes man palaiminimo reikėjo labiausiai.

Lauke snigo. Saulė skaisčiai švietė iš vakarų, pūgos galios sniegas sūkuriavo iš pietryčių geldamas kaktą ir skruostus, taigi atrodė, kad laužai mano galvoje dabar rusena vienodai. Šaligatviai buvo prisigrūdę nejudančių žmonių, bukai spoksančių į dūmus, kamuoliais virstančius pro devinto aukšto langus, mirksinčių nuo sniego, akiniais prisidengusių akis nuo spiginančios saulės, besistengiančių negirdėti klaksonų kauksmo, sklindančio iš gatves užkimšusių įstrigusių automobilių, ir galop rodančių pirštais ir aikčiojančių, kai lydimas šautuvų salvės aukštai virš galvų pakilo sraigtasparnis.

Dar viena tipiška balandžio vidurio diena Manhetene.

Devyniasdešimt šeštas skyrius

Lilė glaudėsi prie manęs kokias penkiolika sekundžių; sniegas nuo mano viršugalvio krito į šviesius jos plaukus ir juose painiojosi. Jaučiausi išsekęs. Apsikabinę apsisukome ir nuėjome koridoriumi į svetainę.

— Tu sveikas? — paklausė ji.

— Tikriausiai, — atsakiau, — bet kartais man susidaro įspūdis, kad pasaulis griūva dar greičiau negu aš.

Mums įėjus Viplis atsistojo nuo kėdės ir priėjęs paspaudė ranką.

— Fantastiška laida, Lukai, — pagyrė jis pūsdamas cigaro dūmus man į krūtinę ir raminamai uždedamas ranką ant peties. — Kartais nesuprantu, kaip tau pavyksta.

— Aš nieko neplanavau, — atsakiau. — Nežinojau, kad taip atsitiks. Kai Erikas paprašė manęs kvietimų į laidą, pamaniau, kad jis su savo draugais tapo mano gerbėjais. Veidmainiai!

— Bet tavo įvaizdžio laida nepagerino. Ar apie tai pagalvojai?