Урсула Познански: Erebas

Nykštukas, vilkolakis, katžmogis ar tamsusis elfas – paskutinės keturios kandidatūros gan viliojančios. Jis apžiūri nykštuko kūną: mažas, gumbuotas ir tvirtas. Neblogai, mažas ūgis jam patinka. Kreivos kojos ir pagiežingas veidas – nelabai.

Galų gale pasirenka tamsųjį elfą: maždaug vidutinio ūgio, bet miklus, elegantiškas ir paslaptingas. Jo sprendimas priimamas.

„Pasirink išvaizdą“, – reikalauja trečia varinė lentelė.

Jis nori būti kuo mažiau panašus į save patį. Tad tebus trumpi šviesūs plaukai, kaip dygliai styrantys ant galvos, smaili nosis ir siauros žalios akys. Apžiūri savo šviežiai sukurtą žaidėją, jau nėmaž nebepanašų į Bevardį. Rūpestingai pasirenka aprangą: auksinį ir žalią švarką, tamsias kelnes, atraitojamus batus. Odinę kepurę, šiek tiek saugančią galvą, nors labiau praverstų šalmas. Deja, tamsiesiems elfams šalmų nėra.

Dar sykį pataiso veido bruožus – padidina akis ir atstumą tarp burnos ir nosies. Pakelia į viršų antakius. Išryškina skruostikaulius ir pamano, kad dabar atrodo kaip prapuolęs karalaitis.

„Pasirink profesiją“, – ragina ketvirtoji lentelė.

Pasalus žudikas, bardas, magas, medžiotojas, žvalgas, sargybinis, riteris, vagis. Gan platus pasirinkimas. Jis paprašo išvardyti kiekvieno galimybes. Sužino, kad vilkolakiai būna ypač geri magai, o vampyrai greiti žudyti, taip pat vogti. Tamsieji elfai, kaip jis, irgi geri vagys.

Jis dvejoja. Ir išsigąsta: sugirgždėję atsiveria vartai, kažkas įeina į bokštą. Persimetęs šešėlis. Kuprotas gnomas trumpomis kojomis, bulvės pavidalo nosimi ir tamsiai mėlynu gumbu ant kaklo. Jis priklibikščiuoja arčiau, apžargom atsisėda ant vienos skrynios ir apsilaižo lūpas.

– Dar vienas tamsusis elfas, še tau. Kaip matau, ši padermė mėgstama.

– Tikrai?

Šviežiai iškeptam tamsiajam elfui tai nepatinka. Jis nenori būti vienas iš daugelio.

– Žinoma. Ar jau pasirinkai profesiją?

Jis peržiūri sąrašą.

– Gal būsiu vagis. Arba sargybinis. O gal ir riteris.

– O ką manai apie magus? Šie esti galingi, moka visokių burtų.

Jis trumpai apsvarsto šį pasiūlymą, bet paskui atmeta. Vilioja ne raganavimas, o kardų kova.

– Ne, magas nebūsiu. Riteris.

– Tu tvirtai apsisprendei?

Taip. Riteris skamba kilniai, beveik kaip princas.

– Riteris, – patvirtina jis.

„Pasirink savybes“, – siūlo penkta varinė lentelė. Žemiau pateikiamas begalinis savybių sąrašas.

Jis pasirenka plačiai aprėpiantį žvilgsnį, jėgą, ištvermę, gebėjimą susilieti su aplinka, gebėjimą užkurti laužą, greitumą ir šoklumą.

Renkasi atsargiai, nes nežino, kiek iš viso savybių galima turėti. Jau dabar kiekvienas sprendimas užkerta kelią kitam. Pasirinkus „gebėjimą gydyti“, išnyksta „mirtino prakeikimo“ galimybė. „Tvirto skydo“ pasirinkimas nebeleidžia rinktis „geležinės odos“.

Po dešimtos savybės viskas staiga baigiasi. Užrašas išnyksta kaip tik tuo metu, kai jis pamano galįs rinktis be galo.

– Kai kurių atsisakytų savybių netrukus pasigesi, – taria gnomas ir šypteli.

Ką tas bjaurus tipas čia veikia, pamano Nikas, mieliau būčiau vienas. Laukia šešta lentelė.

„Pasirink ginklus“. Po lentele atsiveria didžiulė skrynia. Įvairaus didumo kardai, ietys, skydai, daugybė buožių. Keli bjaurūs kardai su užkarpomis, rimbai su nagais galuose, dygliuotos kuokos.

– Gal nori, kad patarčiau? – klausia gnomas.

Kad mane apmautum?

– Ne. Ačiū.

Pats pasirinks, ko jam reikia. Atsargiai vieną po kito traukia iš dėžės kardus ir rikiuoja prie sienos. Bando, ar patogu kiekvieną paimti, kaip greitai gali juo mosuoti. Pagaliau Nikas pasirenka ilgą kardą siaura geležte ir tamsiai raudonai apvyniota rankena; kai šiuo kardu skrodi orą, jis viliojamai zvimbia.

Skydai visi mediniai, pažiūrėti nelabai patikimi. Be to, juo skydas didesnis, juo sunkesnis, labiau varžantis greitį. Tad pasirenka mažiausią iš visų: apskritą, su bronziniu bumbulu ir įmantriais mėlynais raštais.

– Jį galėsi prisijuosti prie nugaros, – pataria gnomas ir energingai mataruoja kreivomis kojomis, tarsi norėdamas paraginti skrynią pentinais.

Tamsusis elfas nesiteikia jam atsakyti. Jis prieina prie paskutinės, septintosios lentelės.

„Pasirink vardą“.

Nikas truputį nustebęs prisimena, kad neseniai norėjo pasivadinti Gergoilu. Šis vardas dabar jam nebetinka. Apsidairo, ar neatsivers dar viena skrynia, joje galėtų būti ritinių su rekomenduojamas vardais. Bet pasirinkti vardą teks vienam pačiam. Tai yra beveik vienam, nes gnomas mano ir dabar galįs kišti savo trigrašį.

– Elfakukis. Elfabukis. Tamsiaspirius! Smailiaausis! Lapiasnukis? Arba rinkis labiau klasikinį. Momas, Eris, Keras arba Pontas, dar neblogai skamba Moras! Kas nors tinka?

Nikui dingteli mintis paimti kardą ir nugalabyti gnomą. Tai būtų nesunku, galėtų sau ramiai svarstyti. Tačiau atsisako sumanymo, įsivaizduodamas spigius gnomo mirties klyksmus ir kraujo balas ant bokšto grindų.

Būtų gerai klasikinis, pamano. Pasirinks kokį nors klasikinį romėnišką vardą. Marijus. Ne, Sarijus.

Jis daugiau negalvoja, pastarasis vardas toks, kokio reikia. Ir užrašo jį.

– Sarijus. Ssssarijus, Sa-ri-jus, – pasigirsta murmesys bokšte. – Sveikas atvykęs, Sarijau.

– Sarijus? Koks nuobodus vardas. Nuobodos miršta greičiau. Ar žinai tai, Sarijau?

Gnomas nušoka nuo skrynios ir galop parodo savo smailų žalią liežuvį. Jis siekia jam iki krūtinės.

Sarijus išeina paskui jį iš bokšto į saulės užlietą pievą. Skydą ant nugaros prisiriša tik tada, kai gnomas šlubčiodamas dingsta miške.

5.

Raudonos kaip apvalaini rubinai uogos švyti tarp pūkuotų lapų. Sarijus prieina miško kraštą ir pamato jas nokstant medžių šešėlyje. Ar galima tas uogas rinkti? Savo džiaugsmui, pastebi turįs daiktinę, kurioje gali laikyti visa, kas priklauso. Joje randa ir tas rupūžes, kurias užmušė dar būdamas Bevardžiu. Daugiau tenai nieko nėra, taigi vietos uogoms į valias.

Išsitiesia išgirdęs šlamesį. Gal tuose krūmuose yra gyvačių? Greitai apsidairo į visas puses – ne, nieko nėra. Nieko. Sarijus vėl ima rinkti uogas. Jos, aišku, auga vien tam, kad jis apsirūpintų maistu.

Jis užpuolamas taip staigiai, kad išsigąsta tik tada, kai viskas baigiasi. Du vyrai jį užgriūva iš užnugario ir prispaudžia prie žemės. Vienas įremia į nugarą kelį, užlaužia rankas atgal ir suriša. Kitas pakiša po kaklu durklą, aplipusį išdžiūvusiu krauju ir plaukais.

Va tai tau. Sarijus, tamsusis elfas ir riteris, užklumpamas ir įveikiamas per patį uogų rinkimą. Dar kiek, ir gaus galą nuo durklo. Tuo jo nuotykiai ir baigsis. Šūdas, prakeiktas sumautas šūdas. To ir reikėjo tikėtis. Jis tikrai vienintelis, kuris leidosi taip kvailai įveikiamas.

Jie žygiuoja per mišką; užsivertęs Sarijų ant pečių tipas vis taisosi naštą. Matyt, nenori, kad netyčia nukristų. Bet paskui pats numeta, staiga sustojęs prie šlaito, ir dar parita koja.

Sarijus dusyk persiverčia per galvą, kol liaujasi riedėti ir sustoja lygioje vietoje.

Čia, apačioje, jo laukia trys tipai, panašūs į anuodu: apiplyšę, šiurkščia nuo purvo oda, randuoti. Vienas vienakis, kitas kuprotas. Gerai prižiūrimi, rodos, tiktai jų ginklai.

– Kurgi jį radote? – klausia kuprius.

– Prie bokšto ropinėjantį žeme. Buvo lengviau pagauti negu balanduką.

Kuprius paima Sarijų už pakarpos ir sodina atremdamas į medžio kamieną.

– Manote, kad pravers kaip plėšikas? Ar reikėtų jį pasilaikyti?