Урсула Познански - Erebas

Versta iš:

Ursula Poznanski

EREBOS

Loewe Verlag, Bindlach 2010

ISBN 9786090105542

Title of the original German edition: Erebos

© 2010 Loewe Verlag GmbH, Bindlach

© Viršelyje panaudotos nuotraukos, „Shutterstock“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Teodoras Četrauskas, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

Skiriu Leonui

Tatai visuomet prasideda naktį. Naktį aš maitinu savo planus tamsa. Jos turiu daugiau negu reikia. Ji yra dirva, kurioje suvešės tai, ką norėčiau išauginti.

Jei reikėtų rinktis, visuomet rinkčiausi naktį, o ne dieną, rūsį, o ne sodą. Mano luoši pramanyti padarai drįsta tik naktį išlįsti iš savo slėptuvių įkvėpti šalto oro. Laukia, kad suteikčiau savotiško groteskiško grožio išsigimėliškiems jų kūnams. Jaukas turi būti gražus, kad grobis pastebėtų kabliuką tik tada, kai šis jau giliai įsmigęs į kūną. Mano grobis. Beveik norėčiau jį apkabinti dar nė nepažinodamas. Ir savaip tai padarysiu. Mano sieloje mudu būsime kaip vienas.

Man nereikia ieškoti tamsos, ji visuomet aplink mane, skleidžiu ją savo kvėpavimu. Kaip savo kūno tvaiką. Dabar manęs visi vengia, tai gerai. Šliaužioja aplink mane šnabždėdamiesi, nejaukiai, baugščiai. Jie mano, kad prie manęs neleidžia prisiartinti smarvė, bet aš žinau, kad tai dėl tamsos.

1.

Jau dešimt minučių po trijų, o Kolino vis dar nėra. Nikas metė į asfaltą krepšinio kamuolį, atšokusį vėl nuskraidino žemyn dešine, paskui kaire ranka, tada vėl dešine. Kiekvienąsyk atsitrenkdamas į žemę kamuolys trumpai ir skambiai bumbtelėdavo. Nikas stengėsi išlaikyti ritmą. Dar dvidešimt kartų – jeigu Kolinas ir tada nepasirodys, į treniruotę jis eis vienas.

Penki, šeši. Dar nebuvo, kad neateitų neperspėjęs. Kolinas puikiai žino, kaip greitai gali išlėkti iš trenerio Betanio komandos. Jo mobilusis telefonas taip pat išjungtas – matyt, Kolinas ir vėl pamiršo įkrauti bateriją. Dešimt, vienuolika. Bet kad pamirštų krepšinį, savo draugus, komandą? Aštuoniolika. Devyniolika. Dvidešimt. Jis neatėjo. Nikas atsiduso ir pasikišo kamuolį po pažastimi. Ką gi, pagaliau šiandien jis bus rezultatyviausias.

Treniruotė buvo velniškai sunki, Nikas po dviejų valandų tiesiog tryško prakaitu. Skaudančiomis kojomis nukepėstavo į dušinę, atsistojo po karšto vandens srove ir užsimerkė. Kolinas nepasirodė, ir Betanis, kaip ir reikėjo tikėtis, pasiuto. Visą savo pyktį jis išliejo ant Niko, tarsi šis būtų kaltas, kad Kolinas neatėjo.

Nikas ištrynė galvą šampūnu ir išsitrinko per ilgus, trenerio Betanio nuomone, plaukus, paskui suėmė juos į uodegą ištampyta gumele. Iš sporto salės jis išėjo paskutinis, lauke buvo jau tamsu. Leisdamasis metro eskalatoriumi išsitraukė iš kišenės telefoną ir spustelėjo adresyne esantį Kolino numerį. Po antro pyptelėjimo įsijungė pašto dėžutė, ir Nikas, nepalikęs jokios žinutės, išjungė telefoną.

Mama gulėjo ant sofos, skaitė šukuosenų žurnalą ir tuo pat metu žiūrėjo televizorių.

– Šiandien bus tik dešrelių, – pareiškė ji, vos Nikas spėjo uždaryti duris. – Aš visiškai nusivariusi nuo kojų. Ar gali atnešti aspirino iš virtuvės?

Nikas nusviedė į kampą savo sportinį krepšį ir įmetė aspirino tabletę į stiklinę su vandeniu. Dešrelės, še kad nori . Jis buvo išalkęs kaip vilkas.

– O tėtės nėra?

– Nėra, grįš vėliau. Šiandien jo kolegos gimtadienis.

Nikas užmetė akį į šaldytuvą turėdamas menką viltį rasti ką nors mielesnio skrandžiui – tarkim, vakarykštės picos likutį, – bet nerado.

– Ką pasakysi apie tą istoriją su Semu Lorencu? – šūktelėjo mama iš svetainės. – Pasiutimas, tiesa?

Semas Lorencas? Ši pavardė jam buvo girdėta, bet prieš akis neiškilo joks veidas. Kai Nikas būdavo toks pavargęs kaip šiandien, neaiškūs motinos klausimai gerokai nervindavo. Jis padavė jai kokteilį nuo galvos skausmo ir pamanė, ar ir pačiam neįsimetus tokios tabletės.

– Ar matėte, kaip jis buvo išvesdintas? Ponia Dilindžer man apie tai papasakojo, kai dažiau jai sruogeles. Ji dirba toje pačioje įmonėje kaip Semo motina.

– Padėk man truputį – tasai Semas Lorencas mokosi mūsų mokykloje, ką?

Mama nepatenkinta dėbtelėjo į jį.

– Na, žinoma. Tiktai dviem klasėm žemiau. Ir dabar pašalintas. Ar nematei to šurmulio?

Ne, Nikas nepastebėjo jokio šurmulio, bet mama mielai jį išsamiai apšvietė.

– Jo spintelėje buvo rasta ginklų! Ginklų. Kaip girdėt, pistoletas ir du peiliai su išmetamomis geležtėmis. Iš kur penkiolikos metų vaikėzas gavo pistoletą? Ar gali man pasakyti?

– Ne, – pripažino Nikas, ir tai buvo tiesa. Viso to skandalo, kaip vadina mama, jis nepastebėjo. Pagalvojo apie ginkluotus pamišėlius Amerikos mokyklose ir nejučia nusipurtė. Nejau ir pas juos esama tokių bepročių? Niežėjo nagai paskambinti Kolinui, ko gero, daugiau apie tai žinančiam, bet tas tinginys neatsiliepia. Gal taip net geriau, nes mama, matyt, perdeda – Semas Lorencas veikiausiai turėjo tiktai vandens pistoletą ir kišeninį peiliuką.

– Ak tu varge, kiek visko gali atsitikti, kol tie vaikai užauga, – pasakė mama ir pažiūrėjo į jį žvilgsniu, kuris sakyte sakė: mano kiškuti, mano mažuti, mano vaikeliuk, juk tu taip nepasielgtum, tiesa?

Tokie žodžiai Nikui nuolat pakišdavo mintį, ar vis dėlto nepersikėlus gyventi pas brolį.

– Tu vakar sirgai? Betanis, žinok, keikėsi kaip vežikas!

– Ne. Viskas gerai.

Paraudusios Kolino akys spoksojo į mokyklos koridoriaus sieną Nikui virš galvos.

– Tikrai? Šūdinai atrodai.

– Aš sveikas, tiktai aną naktį mažai miegojau.

Kolinas žvilgtelėjo į Niką ir paskui vėl įrėmė akis į sieną. Nikas susivaldė piktai neprunkštelėjęs. Kolinui nieko nereiškia kokią naktį neišsimiegoti.

– Buvai kur nors išvažiavęs?

Kolinas papurtė galvą, jo afrikietiškos kaselės sujudėjo.

– Tiek to. Bet jeigu tavo tėvas vėl…

– Mano tėvas čia niekuo dėtas, aišku?

Kolinas prasispraudė pro Niką ir patraukė į klasę, bet neatsisėdo į vietą, nupėdino prie Deno ir Alekso – tuodu stovėjo prie lango ir kažką aptarinėjo, nieko aplink nematydami.

Denas ir Aleksas? Nikas sumirksėjo netikėdamas savo akimis. Abu buvo tokie nevėkšlos, kad Kolinas juos visuomet vadino sesutėmis mezgėjėlėmis. Denas, pirmoji sesutė, atrodė aiškiai per trumpo stoto; šį trūkumą savotiškai kompensavo ypač storas užpakalis, savininko mėgstamas kasyti. Alekso, antrosios sesutės, veido spalva iš namisėdiškos baltos rekordiniu greičiu virsdavo „stop“ signalo raudona, vos tik jį užkalbindavai. Kiekvienąsyk.

Gal Kolinas ketina tapti trečiąja sesute?

– Nieko nesuprantu, – sumurmėjo Nikas.

– Su savimi kalbiesi?

Nikui už nugaros išniro Džemis, plekštelėjo per petį ir paleido per klasę suskidusį savo krepšį. Tada šyptelėjo Nikui rodydamas kreiviausius visoje mokykloje dantis.

– Kalbėtis su savimi – blogas ženklas. Vienas pirmųjų šizofrenijos požymių. Gal jau ir balsus girdi?

– Nesąmonė. – Nikas draugiškai kumštelėjo Džemiui į pašonę. – Bet Kolinas, rodos, nori susibroliauti su sesutėmis.

Jis darsyk pažvelgė į juos ir sunerimo. Tenai vyko ne broliavimasis, o pavergimas. Kolinas dar niekada nebuvo nutaisęs tokio maldaujamo veido. Nikas nejučia paėjėjo kelis žingsnius artyn.