Урсула Познански - Erebas

Instaliacijos langas rodė niūrų paveikslą. Viduryje išdegusio peizažo buvo matyti apgriuvęs bokštas. Priešais bokštą plikoje žemėje styrojo kardas, ant jo rankenos buvo užrišta raudona skepeta. Ji plazdėjo vėjyje kaip paskutinis gyvenimo priminimas mirusiųjų pasaulyje. Ją gaubė toks pat raudonas užrašas „Erebas“.

Nikui paširdžiuose ėmė bėgioti skruzdėlės. Jis padidino garsą, bet muzikos neišgirdo, tiktai duslų grumėjimą, tarsi artinantis audrai.

Jis suko pelės rodyklę aplink įdiegimo mygtuką neaiškiai jausdamas, kad kažką pamiršo – ak taip, virusai. Dviem skirtingomis programomis patikrino kompaktą ir su palengvėjimu atsiduso – abi rodė, kad pavojaus nėra. Taigi pradedam.

Mėlynas įdiegimo brūkšnys kankinamai lėtai judėjo pirmyn. Mažut mažulyčiais trūksniais. Daugsyk atrodė, kad kompiuteris užsikirto, nes viskas apmirdavo. Nikas dėl visa ko pastumdydavo pelę į šalis – ne, jos rodyklė judėjo. Tiesa, taip pat lėtai ir trūksmingai. Nikas netvėrė savam kailyje. Dvidešimt penki procentai, kur tai matyta! Jis gali neskubėdamas eiti į virtuvę ir atsinešti gerti.

Kai po kelių minučių grįžo, tebuvo įkrautas trisdešimt vienas procentas. Nikas keikdamasis krito ant kėdės ir pasitrynė akis. Kas per šūdas.

Tiktai po ištisos valandos brūkšnys pasiekė šimto procentų ribą. Nikas buvo beimąs džiūgauti, bet staiga ekranas pajuodavo. Ir liko toks.

Niekas nepadėjo. Nei beldimas į korpusą, nei klavišų spaudymas, nei pykčio protrūkis. Ekranas atkakliai rodė juodą tamsą.

Nikas jau buvo benumojąs į tą žaidimą ranka ir bespaudžiąs grįžties mygtuką, kai vis dėlto šis tas įvyko. Iš tamsos išlindo raudonos raidės, tvinkčiojantys žodžiai, tarsi nematomos širdies aprūpinami krauju ir gyvybe.

„Įeik.

Arba grįžk atgal.

Čia Erebas.“

Pagaliau! Kupinas kutenančio išankstinio džiaugsmo Nikas paspaudė įėjimo mygtuką.

Ekranas įvairovės dėlei vėl pasidarė juodas, kelias akimirkas. Nikas atsilošė kėdėje. Reikia tikėtis, pats žaidimas nebus toks lėtas. Kompiuteris dėl to negali būti kaltas, jis, galima sakyti, naujausio lygio, procesorius, grafinė diagrama ir visi Niko turimi žaidimai veikia žaibiškai, be sutrikimų.

Ekranas pamažu prašviesėjo ir parodė labai tikroviškai atrodančią miško laukymę, virš kurios kabojo mėnulis. Jos viduryje tupėjo figūra sudriskusiais marškiniais ir suskidusiomis kelnėmis. Be ginklo, tik su lazda rankoje. Tai, matyt, turėjo būti jo žaidėjas. Nikas spėtinai spragtelėjo pelę į dešinę nuo jo – jis pašoko ir atsistojo kaip tik tenai. Puiku, valdymas idiotiškai paprastas, o visa kita taip pat netrukus bus perprasta. Ką ir kalbėti, Nikui tai ne pirmas žaidimas.

Tad pirmyn. Tik kurion pusėn? Nebuvo jokio kelio ar nuorodos. Galbūt esama žemėlapio? Nikas bandė ieškoti inventoriuje ar žaidimo meniu, bet tenai nieko nebuvo. Jokių užduočių ar tikslų nuorodų, jokių kitų regimų figūrų. Tiktai raudonas gyvybės brūkšnys ir po juo mėlynas, matyt, rodantis ištvermę. Jis išbandė įvairius klavišų derinius, naudojamus kituose žaidimuos, bet čia jie nieko nedavė.

Gal šis žaidimas pilnas programavimo klaidų, nepatenkintas pamanė. Dėl visa ko spragtelėjo pelę, užvedęs rodyklę tiesiai ant varganai aptaisyto veikėjo. Jam virš galvos atsirado užrašas „Bevardis“.

– Ką gi, gerai, – sumurmėjo Nikas. – Paslaptingasis Bevardis. – Jis privertė skarmaluotąjį veikėją paėjėti į priekį, paskui į dešinę, pagaliau į kairę. Visos kryptys, rodos, buvo klaidingos, nepasirodė tai, ko būtų galima paklausti.

„Tai beprotiškai klasiškas daiktas, rimtai“, – mintyse jis pamėgdžiojo Brinę. Kita vertus… Kolinas tuo žaidimu, rodos, irgi sužavėtas. O jis juk ne idiotas.

Nikas nusprendė savo veikėją paleisti tiesiai. Šitaip, pamanė, ir pats darytų pasiklydęs. Reikia laikytis vienos krypties. Tada ką nors prieis, joks miškas ne begalinis.

Jis sutelkė dėmesį į savo Bevardį – šis eidamas vikriai lenkėsi medžių ir lazda kreipė į šalį trukdančias šakas. Kiekvienas jo žingsnis buvo aiškiai girdėti, traškėjo pomiškis, šlamėjo lapai. Bevardžiui užsiropštus ant kalvos, atitrūko keli akmenukai ir nuriedėjo žemyn.

Žemė už uolos buvo drėgnesnė. Bevardis judėjo lėčiau, jo kojos vis klimpo iki kauliukų. Nikui tai darė įspūdį. Visa atrodė be galo tikroviška, net buvo girdėti, kaip žliugsi iš purvo traukiamos kojos.

Bevardis sunkiai gavosi į priekį, ėmė šnopuoti. Mėlynasis brūkšnys sutrumpėjo, jo liko tik trečdalis. Kai Niko žaidėjas priėjo kitą uolą, Nikas leido jam kvėptelėti. Bevardis įsirėmė rankomis į šonus ir nuleido galvą – matyt, mėgindamas atgauti kvapą.

Kažkur netoli turėjo būti upelis. Nikas išgirdo jo čiurlenimą ir nutraukė poilsį. Jis pasiuntė Bevardį truputį į dešinę, kur tas išties aptiko upelį ir vis dar šnopuodamas sustojo priešais jį.

– Nagi eik, atsigerk, – pasakė Nikas. Jis paspaudė žemyn vedantį klavišą ir nudžiugo, kai Bevardis iš tikro pasilenkė, pasisėmė sauja vandens ir atsigėrė.

Po to judėjo greičiau. Žemė buvo jau sausesnė, medžiai nebeaugo taip tankiai. Bet orientavimosi taško vis dar trūko, ir Nikas pamažu ėmė bijoti, kad jo taktika „vis pirmyn“ gali būti klaidinga. Jeigu akiratis būtų platesnis, jei jis turėtų žemėlapį arba…

Akiratis! Nikas nusišypsojo. Nagi pažiūrėkim, galbūt jo virtualusis aš gali ne tiktai pasilenkti, bet ir kopti į viršų! Jis pasirinko storą medį su žemai išaugusiomis šakomis, pastatė priešais jį Bevardį ir paspaudė klavišą „aukštyn“.

Bevardis rūpestingai padėjo lazdą į šalį ir prisitraukęs užlipo ant žemutinės šakos. Stabtelėjo, Nikui atleidus klavišą, ir kopė toliau, vėl jį paspaudus. Nikas privertė jį užsiropšti kuo aukščiau, kol šakos pasidarė per plonos, ir žaidėjas vos nenukrito žemyn. Kai jis tvirtai įsitaisė, Nikas išdrįso apsižvalgyti. Vaizdas buvo neapsakomai gražus.

Aukštai danguje kabojo pilnas mėnulis ir metė šešėlį ant žaliai sidabriškos, rodos, begalinės medžių jūros. Kairėje buvo matyti kalnų grandinės pradžia, dešinėje driekėsi lyguma. Priekyje vietovė atrodė kalvota. Smulkūs kaip adatos dūriai taškai ant kalvų rodė ten esant gyvenvietes.

Tataigi, triumfuodamas pamanė Nikas. Eiti pirmyn buvo gera mintis.

Jau uždėjęs pirštą ant klavišo su strėlyte „žemyn“ tarp medžių pastebėjo šiltą geltoną šviesą, visai čia pat. Tai nuteikė viltingai. Jeigu eis truputį į kairę, po kelių minučių atsidurs prie tos šviesos šaltinio. Galbūt namie? Nekantraudamas pasiuntė žaidėją ant žemės; šis pakėlė savo lazdą ir nuėjo tolyn. Nikas kramtė lūpą ir vylėsi gerai įsiminęs kryptį.

Po kiek laiko jam pasirodė, kad tarp medžių jau matyti pirmieji silpni šviesos atšvaitai. Kone tą pat akimirką susidūrė su kliūtimi -- žemės plyšiu, per plačiu, kad Bevardis galėtų jį peršokti. Po šimts! Plyšys toli ėjo į abi puses ir dingo kažkur tarp medžių. Jį apeiti Bevardžiui ilgai truktų, be to, beeidamas jis, ko gero, pamestų kryptį.

Išvirtusį medį Nikas pastebėjo tik ilgokai pasikeikęs. Jeigu jį pavyktų tinkamai paguldyti…

Sėkmę užtikrino tarpo klavišas. Niko žaidėjas tempė, traukė ir stūmė kamieną į tą pusę, kurią jam rodė pelės strėlytė. Kai medis atsidūrė skersai plyšio, Bevardis sunkiai šnopštė, jo gyvybės brūkšnys atrodė truputį sutrumpėjęs.

Nikas kiek įmanydamas atsargiai užkėlė savo herojų ant kamieno – šis pasirodė esąs labai nepatikimas tiltas, nes sulig penktu žingsniu pasirito į dešinę, ir Nikui pavyko išgelbėti savo žaidėją tiktai priverstiniu drąsiu šuoliu į priekį.