Урсула Познански - Erebas

– …nesuprantu, kas čia tokio, jei truputį man patarsi, – išgirdo sakant draugą.

– Negaliu. Atstok, juk pats žinai, kad negalima, – pasakė Denas ir sukryžiavo rankas ant nukarusio pilvo. Jo mokyklinį kaklaraištį puošė geltona pusryčių kiaušinienės dėmė.

– Klausyk, juk tai tik smulkmena. Aš tavęs neišduosiu.

Aleksas abejodamas pažvelgė į Deną – iš šio veido buvo aiškiai matyti, kad džiaugiasi tokia padėtimi.

– Atstok. Tu visada taip putiesi. Dabar pats žiūrėk, kaip išsisukti.

– Bent jau…

– Ne! Užsičiaupk pagaliau, Kolinai!

Tuoj. Tuoj Kolinas nutvers Deną už pečių ir paleis per klasę. Tuoj.

Bet Kolinas tik nunarino galvą ir įsmeigė žvilgsnį į batų galus.

Čia kažkas ne taip. Nikas lėtai priėjo prie lango ir prisidėjo prie trijulės.

– Tai kas čia vyksta?

– Ar tau ko nors reikia? – karingai užgiedojo Denas.

Nikas pavedžiojo akimis tarp jo ir kitų dviejų.

– Ne iš tavęs, – atsakė jis. – Tik iš Kolino.

– Gal tu aklas? Juk jis kalbasi.

Dabar jau Nikui užėmė kvapą. Kaip Denas drįsta?

– Ak šitaip? – lėtai ištarė jis. – O apie ką jis galėtų su tavimi kalbėti? Gal apie mezgimo raštus?

Kolinas dirstelėjo į jį savo juodomis akimis, bet neištarė nė žodžio. Jeigu jo oda būtų buvusi ne tokia tamsi, Nikas būtų galėjęs prisiekti, kad draugas paraudo.

Negali būti. Kolinas, matyt, ką nors iškrėtė, ir Denas apie tai žino? Ir šantažuoja jį?

– Kolinai, – garsiai pasakė Nikas. – Mudu su Džemiu po pamokų susitinkame su keliais žmonėmis prie Kamdeno turgaus. Ar ateisi?

Tasai ilgai tylėjo.

– Dar nežinau, – atsakė įdėmiai žvelgdamas pro langą. – Ko gero, ne.

Denas ir Aleksas reikšmingai susižvalgė, ir Nikui nuo to iškart panižo po krūtine.

– Kas čia dabar? – Jis suėmė draugą už peties. – Kolinai! Ei, kas čia darosi?

Tada Denas, juokingas kukulis, nukėlė Niko ranką Kolinui nuo peties.

– Tai, su kuo tu neturi nieko bendra. Tai, apie ką ničnieko neišmanai.

Pusę šešių šiaurinės linijos traukinys buvo sausakimšas. Nikas ir Džemis važiavo į kiną suspausti pavargusių prakaituojančių žmonių. Niko galva, tiesa, kyšojo virš kitų, jis gavo įkvėpti šviežesnio oro, o Džemis buvo beviltiškai įstrigęs tarp kostiumuoto vyro ir didžiakrūtės matronos.

– Sakau tau, čia kažkas ne taip, – tvirtino Nikas. – Denas elgėsi su Kolinu kaip su savo tarnu. O su manimi – kaip su mažu vaiku. Kitąsyk… – Nikas nutilo. Ką jis padarys kitąsyk? Duos Denui į nosį? – Kitąsyk aš jam parodysiu, iš kur kojos dygsta, – užbaigė savo grasinimą.

Džemis truktelėjo pečiais, platesniam judesiui neužteko vietos.

– Man atrodo, tu įsikalbi, – abejingai atsakė jis. – Gal Kolinas tikisi, kad Denas jam padės mokytis ispanų kalbos. Jis daug kam padeda.

– Ne. Čia kas kita. Kad būtum girdėjęs.

– Tada jis ką nors rezga, – Džemis plačiai išsišiepė, iki pat krūminių dantų. – Jis juos mulkina, supranti? Kaip tada, kai įkalė Aleksui, kad Mišelė jį įsimylėjusi. Juokėmės kelias savaites!

Nikas nenorom šyptelėjo. Kolinas buvo taip įtikimai priskiedęs, kad Aleksas kukliąją Mišelę ėmė tiesiog vaikytis. Viskas, aišku, iškilo aikštėn, ir Aleksui kelias dienas nesisekė pakeisti veido spalvos. Ji visąlaik buvo skaisčiai raudona.

– Tai dvejų metų istorija, mums tada buvo keturiolika, – atsakė Nikas, – taigi krėtėme visokias vaikiškas nesąmones.

Vagono durys atsidarė, keli žmonės išlipo, nepalyginti daugiau jų įsibrovė į vidų. Jauna moteris, avinti aukštakulnius, visu svoriu užmynė Nikui ant kojos, ir iš skausmo jis kelias minutes pamiršo keistą Kolino elgesį.

Tik vėliau, sėdint kino salėje ir milžiniškame ekrane blyksint reklamai, Nikui prieš akis vėl iškilo Kolinas greta tųdviejų keistuolių. Jaudriai blizgančios Alekso akys. Pranaši Deno šypsena. Sutrikęs Kolino veidas.

Apie pagalbą čia negali būti nė kalbos, tai jau tikrai.

Visą savaitgalį Kolino nebuvo nei matyti, nei girdėti. Pirmadienį juodu su Niku kalbėjosi tik apie tai, kas neišvengiama, ir visąlaik atrodė, kad Kolinas pasiruošęs sprukti į šalį. Per vieną pertrauką Nikas matė, kaip jis kažką pakišo Džeromui. Kažkokį ploną daiktą iš spindinčio plastiko. Džeromas atrodė nelabai susidomėjęs, o Kolinas jį įkalbinėjo karštai gestikuliuodamas ir paskui greitai pasišalino.

– Ei, Džeromai, – Nikas priėjo prie jo nutaisęs pabrėžtinai smagų veidą. – Ką Kolinas tau ką tik davė?

Džeromas trūktelėjo pečiais.

– Nieko ypatinga.

– Nagi parodyk.

Akimirką atrodė, kad Džeromas jau kiš ranką į striukės kišenę, bet paskui apsigalvojo.

– O kodėl tau tai rūpi?

– Šiaip sau. Smalsu.

– Tai menkniekis. Ir išvis – paklausk jo paties.

Džeromas apsigręžė ir priėjo prie kelių vyrukų, kaip tik aptariančių paskutiniųjų futbolo rungtynių rezultatus.

Nikas pasiėmė iš spintelės anglų kalbos knygas ir nupėdino į klasę, kur jo žvilgsnis pirmiausia nukrypo į Emilę. Ji kažką piešė, buvo susikaupusi ir palenkusi galvą. Juodi plaukai beveik lietė popierių.

Jis atitraukė nuo jos akis ir nuėjo prie Kolino suolo, bet ten karaliavo Aleksas. Juodu su Kolinu sėdėjo sukišę galvas ir kažką šnabždėjosi.

– Eik tu žinai kur, – niūriai sumurmėjo Nikas.

Kitą dieną Kolinas neatėjo į mokyklą.

– Variantų čia gali rasti kiek tik nori. Klausyk, paprastai aš būnu įtaresnis už tave! – Tarsi tai patvirtindamas Džemis užtrenkė savo spintelės dureles. – O ar nepamanei, kad Kolinas galbūt įsimylėjo? Tada daugelis ima keistai elgtis. – Jis užvertė akis į dangų. – Pavyzdžiui, Gloriją, ką gali žinot? Arba Brinę. Ne, toji džiūsta dėl tavęs, Nikai, senas damų numylėtini.

Nikas jo klausėsi vos puse ausies, nes už kelių žingsnių koridoriuje, priešais tualetus, stovėjo du vyrukai iš septintos. Denis ir… kitas, kurio vardo Nikas niekaip neprisiminė. Šiaip ar taip, Denis jį karštai įkalbinėjo ir kažką kišo panosėn: siaurą kampuotą paketėlį. Tas vaizdas Nikui buvo jau matytas. Įkalbinėjamas vyrukas išsišiepė ir pabrėžtinai paslapčiomis įsimetė tą daiktą į kišenę.

– Gal Kolinas įsimylėjo mieląją Emilę Karver, – toliau spėliojo Džemis. – Ir niekaip prie jos neprieina, tad kas čia keista, kad nuotaika prasta. O gal mūsų visų numylėtinę Heleną! – Džemis smarkiai plekštelėjo per sėdimąją apkūniai merginai, kaip tik norinčiai pro jį prasisprausti į klasę.

Helena atsigręžė ir taip vožė, kad jis nulėkė per pusę koridoriaus.

– Nekišk nagų, šūdžiau, – sušnypštė ji.

Po akimirkos Džemis atsitokėjo iš baimės.

– Gerai, gerai. Bet kai tave pamatau, man sunku susivaldyti, mat tiesiog iš proto einu dėl spuogų ir lašinių.

– Atstok nuo jos, – tarė Nikas. Džemis apstulbo.

– Kas tau darosi? Gal įstojai į Greenpeace ? Gelbėkite jūrų vėplius ir panašiai?

Nikas jam neatsakė. Džemiui šaipantis iš Helenos, jis jautėsi taip, lyg kas nors būtų laidęs fejerverkus į benzino baką.

Per televiziją rodė „Simpsonus“. Nikas su sportinėmis kelnėmis sėdėjo ant sofos ir kabino iš dėžutės drungnus raviolius. Mamos dar nebuvo. Išeidama ji, matyt, skubėjo ir vėl nesusidėjo visų savo reikmenų, nes pusė jų gulėjo išmėtyti ant svetainės grindų. Nikas įeidamas užlipo ant vieno iš plaukų suktukų ir vos neišsitiesė kiek ilgas. Netvarkingoji mama.

Tėtė knarkė miegamajame ir buvo pakabinęs ant durų lentelę su užrašu: „Prašau netrukdyti, kaupiu miego atsargas.“