Урсула Познански - Erebas

„Aš ir nepriekaištauju! Aš priekaištauju tau. Buvau tik viena tavo žaidimo figūrų.“

Negyvėlis nukreipė žvilgsnį į laužą.

– Aš tave saugojau.

Eidrianas garsiai nusijuokė.

„Jei būtum norėjęs mane apsaugoti, nebūtum nusižudęs. Tu pasielgei bailiai, tėti, taip, bailiai!“

– Labai gaila, bet aš nebegaliu nieko pakeisti.

„Teisybė. Ir nieko atitaisyti.“

– Taip.

Eidrianas atitraukė ranką nuo klaviatūros, ir Nikas akimirką manė, kad jis nori paglostyti ekraną, tą vietą, kur buvo Negyvėlio kakta. Bet Eidrianas sustabdė ranką pusiaukelėje ir nuleido žemyn.

„Tėti.“

– Ką?

„Tai, ką man dabar sakai, juk paruošei iš anksto, jei ateičiau. Apsvarstei, ką atsakysi į mano klausimus, kad ir kaip baigtųsi žaidimas. Tiesa?

– Taip.

„Kada?“

– Nori sužinoti, kelintą dieną?

„Taip.“

– Rugsėjo dvyliktą, 1.46 nakties.

Eidrianas sukūkčiojo, užsidengė rankomis veidą, ir Emilė tvirčiau jį apkabino. Taip laikė jį ilgiau nei minutę, Negyvėliui vienodai maloniai žvelgiant iš ekrano.

Makvėjus pasikorė rugsėjo tryliktą, prisiminė Nikas. Taigi iškart po to.

– Tad dar būtų galėjęs pakeisti. Viską, viską būtų galėjęs pakeisti, – sušnabždėjo Eidrianas.

Jis paėmė popierinę nosinę iš Viktoro ir išsišnypštė nosį, nenuleisdamas akių nuo tėvo veido. Rankos vėl grįžo ant klaviatūros.

„Žaidimas tau labiau rūpėjo negu mes, tiesa? Kaip ir Ortolanas.“

– Man labai gaila.

„Tu neatsisveikinai su manim, tėti. Beveik blogiausia man atrodė tai, kad nepalikai jokios žinutės.“

– Man labai gaila.

„Man tavęs taip trūko. Ir tuos dvejus metus prieš tavo mirtį.“

– Man labai gaila.

Rodos, Negyvėlis kalbėjo tik tai, ką manė esant svarbiausia. Eidrianas tylomis linktelėjo. Juodu vėl ilgai žiūrėjo vienas į kitą. Praėjo nemažai laiko, kol Nikas suprato, kad iš tiesų žiūri tik vienas, bet nuo to nebuvo lengviau. Laužas traškėjo, vėjas šniokštė medžių viršūnėse – miške, kuriame Laris Makvėjus ir jo sūnus Eidrianas kadaise sutiko lapę.

„Sudie, tėti.“

– Tu jau eini?

„Taip. Manau, kad metas.“

„Sudie, Eidrianai. Saugok save.“

Negyvėlis šyptelėjo, pakėlė ranką ir pamojo. Eidrianas jam irgi pamojo. Tada išjungė kompiuterį, įsikniaubė Emilei į petį ir verkė, kol užmigo.

Prieškalėdinis metas laikė Londoną mirguliuojančiose savo letenose. Švytinčios eglutės, snaigės, žvakės ir žvaigždės tvieskė virš gatvių su parduotuvėmis, kiekviena šių pasitikdavo pirkėjus „Jingle Bells“ ir „Last Christmas“ melodijomis.

Nikas su Emile buvo susitarę susitikti Mafinskio kavinėje prie Kovent Gardeno. Atėjęs Nikas ją jau rado.

Ji pasisveikino švelniai ir be žodžių. Nikas manė niekada negalėsiąs priprasti, kad Emilė tapo jo drauge. Kiekvienąsyk, juodviem bučiuojantis, jis jautėsi tarsi užliejamas laimės bangos.

– Yra gerų naujienų, – pasakė jis, nubraukdamas plaukus jai nuo kaktos. – Vakar vėl gavau krūvą medžiagos, surinktos buvusių žaidėjų. Ten užrašytas Ortolano ir tokio Tomo Geršo pokalbis – Ortolanas šiam gan aiškiai nurodo įsilaužti į konkurentų įmonę.

– Visai neblogai.

– Be to, turime bendrų Ortolano ir Geršo fotografijų. Viktoras gudriai apsisuko – tasai Geršas jau trissyk yra sėdėjęs už įsilaužimą.

Jie užsisakė kavos ir bandelių. „Have yourself a merry little Christmas“, dainavo Džudė Garland.

– Ar jau sužinojai, kodėl tau andai buvo liepta nufotografuoti Ortolaną garaže? – paklausė Emilė.

– Manau, tik todėl, kad jį lydinti dama nebuvo jo žmona. Tos nuotraukos dabar niekam vertos, nes žmona jį jau paliko. Taigi Erebo keršto planas bent iš dalies buvo įgyvendintas.

– Taip, – tarė Emilė. – Ir vis dėlto Ortolanas liko gyvas.

Išeinant iš kavinės, ėmė snyguriuoti. Juodu apsikabinę lėtai traukė gatvelėmis, tarpais vis stabtelėdavo, pasibučiuodavo, nusijuokdavo ir eidavo toliau.

– Dar nenupirkau jokios kalėdinės dovanos Viktorui, – susigriebė Emilė prie komiksų parduotuvės vitrinos – greta įvairių knygelių ir statulėlių joje buvo ir puodelių. – Ar pastebėjai antai tą? – Ji parodė į geltoną puodelį su apskritomis įdubomis, tarsi išpjautą iš šveicariško sūrio.

– Pataikei, – tarė Nikas. – Šitas jam patiks.

Ir Emilė išleido penkis svarus geltonajam baisūnui.

– Gal ir tu tokio nori? – pašaipiai paklausė ji. – O gal geriau kirpyklos talonas?

Nikas suėmė ją už pečių ir apsimetė norįs papurtyti.

– Aš savo dovaną jau gavau, – pasakė, kai juodu vėl buvo lauke.

– Netiesa.

Jis pakišo ranką Emilei po kasa ir paliko ją ten. Užčiuopti, aišku, nieko neužčiuopė, tai buvo neįmanoma.

– Man tai buvo dovana, – pasakė jis. – Gražiausia, ką dėl manęs galėjai padaryti. Geresnė už žiedą.

Ji šyptelėjo jam.

– Taip, ir sunkiau pametama.

– Kaipgi kitaip.

Nikas palinko prie Emilės, nubraukė į šalį plaukus ir pabučiavo varną jai ant sprando.

Noriu padėkoti…

…visų pirma Rutai Lebner (Ruth Löbner), oficialiai šios knygos krikštamotei, puikiai draugei ir tikrai dangaus dovanai. Jei ne ji, „Erebas“ nebūtų toks, koks yra dabar (galimas daiktas, net nebūčiau jo baigusi). Ruta stebėjo, kaip jį rašiau, palaikė mane ir laiku sustabdydavo, jei pernelyg įsifantazuodavau. Buvo išties verta Lebnerio premijos – ne už meninę, o už visokią kitokią išmonę.

…Vulfui Dornui (Wulf Dorn), dar vienai likimo dovanai, už ilgamečius virpesius tuo pačiu dažniu, už nuolatinį drąsinimą, už įdėmų ir negailestingą mano tekstų vertinimą – trumpai tariant, už draugystę.

…savo agentams Romanui Hokei (Roman Hocke) ir dr. Uvei Noimarui (Uve Neumahr) iš AVJ International už didelę paramą ir pagalbą.

…savo redaktorėms Zuzanei Bertels (Susanne Bertels) ir Rutai Nikolai (Ruth Nikolay) už pastabią akį ir entuziastingą „Erebo“ sutikimą.

…Monceguro autorių forumo nariams už virtualų prieglobstį, daugybę idėjų ir patarimų.

…ir galiausiai savo tėvams už daugelį dalykų, bet visų pirma už vaikystę tarp knygų.