Урсула Познански - Erebas

Prieš išnešamas Kolinas pasišaukė Niką, šis palinko virš jo. Kolinas nutvėrė jam už rankos.

– Ar liudysi mano naudai, Nikai? Jie mane, aišku, apkaltins ir suplaks į krūvą su Helena. Bet aš niekada nebūčiau šovęs, dėl to ir lazdą pasirinkau. Būk geras.

Nikui buvo sunku pakęsti Kolino ranką.

– Apie tai… dar anksti kalbėti. Galbūt. Taip. Paleisk mane.

– Aš ir Džemiui nieko nepadariau. Prisiekiu!

– Žinau, – pasakė Nikas.

Sanitarai nunešė Koliną į greitosios pagalbos automobilį, o Nikas nusekė paskui policininką į tardymo skyrių.

Paleisti paprasta, jei tam pasiryžti. Aš apsižvalgau ir man maga nusijuokti. Visa tai tuojau bus praeitis, o aš pats esu vien tik prisiminimas, vieniems skausmingas, kitiems nemalonus.

Mano darbas baigtas. Kas dabar bus, nebežinosiu. Ir gerai. Tad neims pagunda įsikišti ir paimti vairą į rankas.

Ateityje bus nesuskaičiuojama daugybė galimybių, laukiančių išsipildymo. Tik man tai visai nesvarbu. O jei būtų svarbu, ar likčiau? Nežinau. Aš pavargau. Ir dėl to paprasta paleisti.

33.

Pro pliaupiantį lietų Vitingtono ligoninė atrodė kaip didelis pilkai rudas luitas. Nikas buvo užsitraukęs ant veido gobtuvą, bet vis tiek sušlapo. Mažą pakelį su Džemio mėgstamu šokoladu turėjo vidinėje neperlyjamos striukės kišenėje.

Palata buvo trečiame aukšte. Atsidūręs prie jos durų Nikas įmanydamas būtų apsigręžęs ir nuėjęs sau.

– Jis pabudo, – pasakė ponas Votsonas. – Bet vis dar prastai jaučiasi. – Ir niekas jo smulkiau neklausinėjo.

Nikas pasibeldė. Paskui dar kartą. Niekas neatsiliepė. Persmelktas blogos nuojautos jis atidarė duris.

Dvi lovos, viena jų tuščia. Kitoje gulėjo Džemis, jis atrodė toks mažas. Trapus. Nikas giliai įkvėpė oro.

– Sveikas, Džemi. Čia aš, Nikas. Girdėjau, tau geriau, tad, pamaniau, užeisiu.

Džemis nejudėjo. Jo galva buvo nugręžta į sieną, viena pusė plikai nuskusta kaip Keitės, tiktai per plikąją dalį ėjo siūlė.

– Aš tau kai ką atnešiau. – Nikas ištraukė pakelį ir priėjo arčiau. Dabar pamatė ir Džemio veidą. Jis gulėjo prasižiojęs ir spoksojo į sieną.

Vis dėlto. Nikui gniaužte sugniaužė gerklę. Jis greitai nukreipė žvilgsnį į šalį.

– Emilė tau perduoda gerų dienų. Ji taip pat greit ateis tavęs aplankyti. Per paskutines savaites tiek visko nutiko.

Džemis vis dar pastirai spoksojo į sieną, nors Nikui pasirodė, kad kažkuris jo veido raumuo trūktelėjo. Gal tik pasirodė.

– Džemi. Aš labai norėčiau sužinoti, kaip tu jautiesi. Baisiai gailiuosi, kad tą dieną taip sušiktai su tavimi elgiausi. Tūkstantįsyk norėjau, kad to nebūtų buvę. O žaidimas baigėsi, galbūt tai tave pradžiugins. Ne tiktai man, bet išvis.

Ar Džemis šyptelėjo? Ne.

– Jei mane girdi, jei supranti bent žodį, ką sakau, padaryk ką nors, būk geras! Sumirksėk arba pajudink kojų pirštus, ką aš žinau.

Ar jis reaguoja? Išties reaguoja? Nikas sukando lūpas stebėdamas, kaip Džemio ranka be galo lėtai išlindo iš po antklodės, kaip jis ją kilstelėjo ir ištiesė pirštus.

– Tau puikiai sekasi, Džemi, – sulemeno Nikas. – Tu pasveiksi, tikrai.

Džemio ranka kabojo ore. Pirštai trūkčiojo. Paskui jis ėmė juos lenkti, vieną po kito, išskyrus didįjį. Tada atgręžė galvą, pažvelgė į Niką ir išsišiepė.

– Koksai, sumautas šunsnuki, tu mane mirtinai išgąsdinai! – suriko Nikas ir vos susitvardė netrenkęs draugui kumščiu į šoną ar bent nepuolęs ant kaklo. – Tu pasveikai? Šakės, kaip džiaugiuosi. Išties pamaniau, kad tu… šitąjį anąjį…

– Aš pasveikau? Gal kuoktelėjai. Man nežmoniškai skauda galvą, ir tu neįsivaizduoji, koks malonumas prisiliesti prie sulaužyto klubo. – Džemis nusijuokė, bet iškart skausmingai primerkė akis. – Užtat gaunu puikių tablečių. Vien dėl to beveik apsimokėjo čia atsidurti.

– Idiotas. Kai pamačiau gulintį gatvėje, maniau, kad tu jau negyvas. Tas vaizdas man visada stovės prieš akis.

Džemis vėl įžūliai išsišiepė.

– Atsiųsk man vieną kopiją.

Pasirodė, kad jis viską prisimena, išskyrus dvi paskutines dienas prieš nelaimę. Ir vis taip pat piktinasi žaidimu.

– Jis jau baigėsi, – pasakė Nikas. – Niekas nebegali prisijungti. Po pralaimėto mūšio ekranai užtemo, visų tuo pat metu. Viskas. Galas. Amen. Kai kas dėl to vis dar velniškai liūdi.

– Kaip tai įvyko? Kas nors išjungė serverį?

– Ne. – Nikui teko prisiminti, kad Džemis nė velnio nenutuokia, kas buvo tas Erebas ir ką jis galėjo. – Tai buvo perdėm ypatingas žaidimas. Galėjo skaityti ir suprasti perskaitytą tekstą. Aš manau, kad mūšio metu jis nuolatos naršė po internetą ir laukė žinios, kad – kaip čia tau pasakius – priešas negyvas. Tos žinios nesulaukė, užtat atėjo kita. Tada ir išsijungė.

Džemis net išsižiojo iš nuostabos.

– Čia tai bent!

– Taip.

Blyškus Džemio veidas atrodė susimąstęs. Kažin, ar ne per anksti pasakyti jam visą tiesą? Ne, pamanė Nikas. Kuo greičiau sužinos, tuo geriau.

– Klausyk, – pradėjo jis. – Tavo nelaimė neatsitiktinė. Kažkas sugadino tau stabdžius, todėl kaip pamišęs įlėkei į tą sankryžą. – Jis atsikvėpė. – Žinau, kas tai padarė. Jeigu nori, pasakysiu.

Džemio veidas rodė, kad jis netiki. Pravėrė burną, vėl užčiaupė ir nugręžė galvą į sieną.

– Aš neprisimenu tos avarijos. Ir kelių dienų prieš ją. Norėčiau žinoti, kas tada įvyko. – Jis pasičiupinėjo randą ant galvos. – Ar anas žaidimas su tuo susijęs?

– Taip.

– Suprantu. Aš pagalvosiu. Galbūt kiek vėliau norėsiu viską sužinoti. – Jis kreivai šyptelėjo. – Bet man rūpi štai kas: ar gali būti, kad aš tą žmogų sutiksiu mokyklos kieme ir draugiškai pasidalysiu sumuštiniu?

Nikas papurtė galvą.

– Ne.

Brinė iš tiesų pakeitė mokyklą. Kiek Nikui žinoma, į policiją ji nenuėjo.

– Kiek dar čia turėsi gulėti? – paklausė jis.

– Dar kurį laiką. Paskui reikės keliauti į reabilitaciją, pas močiutes, susilaužiusias dubenį. Įdomu, kaip joms patiks mano šukuosena.

Džemio humoro jausmas ir smegenys išliko sveiki. Nikas mielai būtų garsiai uždainavęs iš džiaugsmo.

– Kai pasveiksi, aš tave su kai kuo supažindinsiu. Judu patiksite vienas kitam.

– Su mergina?

– Ne visai. Bet su panašiai pokštaujančiu ir dar labiau mėgstančiu arbatą už tave.

Kitas susitikimas įvyko po dviejų dienų. Jį surengė Emilė, nes manė, kad visai istorijai reikia padėti tašką.

– Daugelis jaučiasi nekaip, – pasakė ji. – Žaidimas nutrūko taip staiga, kad paliko sąmonėje milžinišką skylę.

Nikas, puikiai prisimenantis milžinišką skylę savo sąmonėje, jai pritarė. Be to, turėjo grynai praktinių sumetimų, ir jo sumanymui įgyvendinti reikėjo kitų buvusių žaidėjų.

Padedami pono Votsono viename jaunimo centre jie užsakė susirinkimų salę ir iškabino kvietimus tose mokyklose, kuriose žinojo ar bent nutuokė buvus Erebo žaidėjų.

Nikas nesitikėjo, kad jų susirinks tiek daug. Kai jis įėjo į salę, visos kėdės buvo seniai užimtos, daug kas sėdėjo ant grindų. Jis bandė suskaičiuoti susirinkusiuosius, bet liovėsi nė neįpusėjęs. Šiaip ar taip, jų atėjo daugiau negu pusantro šimto. Nors buvo šaltas lapkričio vakaras, netrukus teko atidaryti langus, kad būtų kuo kvėpuoti.

Nikas atsistojo priešais juos ir palaukė, kol pritils šnekos.

– Sveiki, – pasakė jis. – Aš esu Nikas Danmoras, daugelis jūsų mane pažįsta iš mokyklos. Kaip ir jūs, žaidžiau Erebą, jis man, prisipažinsiu, patiko. Ir vis dėlto – patikėkite – gerai, kad žaidimas baigėsi. Prieš man aiškinant, ką iš tiesų jis reiškė, mums, ko gero, reikėtų deramai prisistatyti. Taisyklės jau nebegalioja. Taigi žaidime aš buvau Sarijus, tamsusis elfas, pasiekęs aštuntą lygmenį ir paskui išmestas.