Урсула Познански - Erebas

Keli žmonės nusijuokė.

– Sarijus, che, tikrai? Tu buvai Sarijus?

Kai kas iš esančiųjų iškart panoro papasakoti apie patirtus įvykius ir girdėtas istorijas – Nikui vos pavyko juos sustabdyti.

– Stop! Pirma reikia aptarti kai ką svarbaus. Klausykite: visi tikriausiai skaitėte laikraščiuose, kas atsitiko. Ortolanas buvo ne siaubūnas, o tikras žmogus. Nekoks, bet žmogus. Po kelių dienų jis bus išleistas iš ligoninės ir, matyt, darys tą patį, ką ir anksčiau. – Jie jo klausėsi, puiku. – Erebo tikslas buvo vienas – nubausti poną Ortolaną už jo šunybes. Tas planas neišdegė, viena vertus, tai gerai. Kita vertus, tasai ponas neturėtų taip lengvai išsisukti.

Keli klausytojai linktelėjo, bet kiti žiūrėjo į jį taip, lyg nė velnio nesuprastų.

– Svarbu štai kas, – toliau kalbėjo Nikas. – Jūs visi juk vykdėte „tikras“ užduotis. Apie kiekvieną jų norėčiau sužinoti. Visų pirma apie tas, kurios neturėjo nieko bendra su jūsų mokyklos žmonėmis. Užrašykite viską, ko jūs klausinėjote, kam tai darėte ir kam to reikėjo. Jei ką nors fotografavote, kopijavote ir tebeturite tą medžiagą, duokite ją man.

Dabar daugelis į jį sužiuro nepatikliai.

– Niekas iš to kilpos jums nevys, pažadu. Bet mėginsime nuvyti kilpą Ortolanui, jeigu paaiškės, kad jis išties prisidirbęs. Aš pats tuo beveik neabejoju. Mes vėl susitiksime čia po savaitės, gerai? O dabar norėčiau žinoti, kas kiekvienas jūsų buvote.

Pastarieji jo žodžiai tarsi pralaužė užtvarą. Nikas dar bandė reikalauti laikytis eilės, prašyti žodžio, bet netrukus visi jau kalbėjo vienas per kitą. Kiekvienas norėjo papasakoti savo istoriją ir sužinoti, kas buvo tie kariai, su kuriais teko susidurti žaidžiant. Nikas numojo ranka į vedėjo vaidmenį ir įsimaišė tarp kitų.

Tuojau susidarė grupelės, bet kai kurie žmonės liko stovėti atskirai, tarkim, Rašidas – jis nebuvo nutvertas kaip kiti Vidinio Rato nariai, bet Nikas matė, kad jaučiasi nejaukiai, tebebijo būti kieno nors įskųstas.

Nikas priėjo prie Rašido ir šyptelėjo.

– Jau seniai suku galvą, kas buvai tu? Blekspelas?

Rašidas nejaukiai gūžtelėjo pečiais.

– Man keista, kad mes vis dar kalbame apie savo vaidmenis žaidime. Tarsi tai būtų svarbu.

– Liaukis. Nagi, sakyk. Blekspelas?

Rašidas nedrąsiai šyptelėjo.

– Nepataikei. Aš buvau Nureksas.

– Vilkolakis! Nieku gyvu nebūčiau manęs. Kaip jauteisi vilkolakio kailyje? Kietai?

Jie įsikalbėjo apie skirtingų grupių privalumus, apie bendrus ir atskirai patirtus nuotykius. Priėjo kiti, ėmė pasakoti apie savo vaidmenis ir įspūdžius – salė dūzgė kaip bičių avilys.

Nikas vaikščiojo nuo vieno prie kito ieškodamas tų žaidėjų, su kuriais susitikdavo dažniausiai. Jam rūpėjo sužinoti, kas buvo Sapujapas ir Ksohus – arba Galarisė, kurios vardas buvo užrašytas ant medinės dėžutės. Vienu metu iš užnugario jam per petį plekštelėjo Aiša.

– Sveikas, Sarijau. Aš, žinok, nustebau. Maniau, kad tu buvai lordas Nikas. Daugelis taip manė.

– Žinau, – atsiduso jis. – Labai norėčiau jį sutikti ir paklausti, kodėl taip pasivadino. Pasakyk man, jeigu jį rasi, gerai?

Ji įsižeidusi žvilgtelėjo į jį.

– O kas aš buvau, tau neįdomu?

Man labiau įdomu, kada tu pasakysi, kad prasimanei tą priekabiavimo istoriją .

– Aišku, įdomu, – atsakė jis. – Mudu buvome pažįstami?

– O taip, – šypsodamasi atsakė ji, – net negalėjome viens kito pakęsti. Arenoje tu atėmei iš manęs du lygmenis.

– Fenielė?

– Aha.

Po dviejų valandų Nikas jau turėjo solidų atitikmenų sąrašą, šįkart teisingą. Blekspelo vardu buvo prisidengęs Džeromas, Lakoro, kito vampyro, vardu – tylusis Gregas. Ksohus, pasirodo, buvo Martinas Garibaldis – Nikui teko matyti, kaip iškritęs iš žaidimo jis maldavo vieną savo draugų. Nikas užgniaužė nusivylimą, mat tikėjosi, kad Ksohus ir tikrajame gyvenime galėtų būti jam draugas.

Kiek vėliau rado ir Sapujapą, nė iš tolo nepanašų į nykštuką – atvirkščiai, tai buvo išstypęs ilgšis,vardu Eliotas, kaip tik baigiantis mokyklą ir ketinantis studijuoti anglų literatūrą. Juodu pasikeitė telefonų numeriais, pasikalbėjo apie filmus, muziką – paaiškėjo, kad Eliotas taip pat yra grupės Hell Froze Over gerbėjas.

– Deja, nebeturiu jų marškinėlių, – atsiduso jis. – Paaukojau už vieną Erebo lygmenį. Nenumanau, kuriam galui.

Nikui iš juoko užėmė kvapą – tik po kurio laiko jis galėjo paaiškinti Eliotui šio linksmumo priežastį.

– Manau, tai gera priežstis eiti į aludę ir ten pagaląsti kirvius, – pajuokavo Eliotas ir pridūrė, kad Nikas stulbinamai panašus į lordą Niką.

– Žinau, – atsakė šis susinervinęs. – Man ir pačiam labai rūpėtų sužinoti, kas buvo pasiskolinęs mano vardą.

Kažkas už jo krenkštelėjo.

– Tikriausiai galėčiau tau padėti.

Nikas atsigręžė: Denas, sesutė mezgėjėlė numeris pirmas.

– Aha. Tai kas?

Denas sutrikęs nudūrė akis į grindis.

– Tik niekam nesakyk, gerai? Aš beveik tikras, kad Aleksas. Jis… žavisi tavimi. Jau keleri metai. Kurį laiką bandė tave mėgdžioti, tau tai nekrito į akį? Ne? Ką gi, o man krito. – Jis pasikasė sėdynę. – Kai, man perdavus žaidimą Aleksui, iškart pasirodė Niko Danmoro klonas, iškart ėmiau jį įtarti.

O gal pats buvai tasai klonas?

– Kodėl man tai pasakoji?

Denas įnirtingai pasikasė sėdynę.

– Na, Aleksas geriausias mano draugas. Jam būdavo skaudu, kai visą laiką jį vadindavai sesute mezgėjėle. Pamaniau, jei papasakosiu, kaip jam patinki, būsi jam geresnis. Pats Aleksas nenorėjo čia ateiti. Manė, jam bus nemalonu, ir tai tik patvirtina mano teoriją.

Deno pasakojimas keistai paveikė Niką. Jo manymu, galėjo būti įvairiausių paskatų pasivadinti lordu Niku, bet kad tai būtų lėmęs žavėjimasis jo asmeniu, tikrai nesitikėjo.

– O tu, – paklausė jis Deną. – Kas buvai tu?

– O varge, – išsišiepė tasai. – Dabar tikrai nesublizgėsiu tavo akyse. Aš buvau Lelantas, ir man labai gaila, kad nebegalėsiu tau grąžinti norų kristalo.

Daug kas atsiskleidė, bet ne viskas. Nikas nesužinojo, kas buvo Aurora, katmoterė, žuvusi labirinte per kovą su skorpionais. O Galarisės vardu buvo prisidengusi laiba išblyškusi akiniuotė iš septintos klasės. Ji, kaip ir Nikas, menkai tenutuokė, kas buvo dėžėje, kurią jai reikėjo tik pernešti iš vienos vietos į kitą. Tiranija, barbarė trumpučiu sijonėliu, pasirodė esanti kuklioji Mišelė. Jai priklausė ir tabletės, kuriomis Nikas turėjo nunuodyti poną Votsoną. Mišelė jas nukniaukė iš savo senelio vaistų spintelės. Tai neiškilo aikštėn, nes senelis visuomet laikė namie dvigubą jų atsargą. Dėl visa ko. Henris Skotas, paties Niko naujokas, virto driežažmogiu Braku.

– O kas buvo tie, kurie priklausė Vidiniam Ratui? – vėlų vakarą paklausė apskritaveidė azijietiškos išvaizdos mergina, daugeliui susirinkusiųjų imant skirstytis.

– Helena buvo Bladvorkas, – atsakė Nikas. – Jai dabar velniškai sunku. Ponas Votsonas sako, kad ji guli psichiatrijos klinikoje.

– O Vydrana? Dricelis?

Tikrojo Vydranos vardo Nikas nežinojo. Mintyse nuolatos vadino ją Golumu. Ji buvo iš kitos mokyklos, kaip „Riksmas“ ir Ateivis. Vienas judviejų, matyt, bandė pakišti Niką po metro traukiniu – jam neberūpėjo, katras. Kaip Džemiui nebeatrodė svarbu, kas sugadino dviračio stabdžius.

– Dricelis, – pasakė Nikas, – matyt, buvo Kolinas. Aš jį pažįstu, toks didelis tamsus krepšininkas.