Ir kadaise mano draugas.
34.
Atėjo pirmas savaitgalis po ilgo laiko, kai Nikas norėjo tik atsipalaiduoti. Ramiai pabūti. Pamiegoti. Nueiti su Emile į kiną.
Bėda, kad Viktoras manė kitaip. Buvo įsikalęs vieną dalyką, nuo jo niekaip nesileido atkalbamas. Dėl to jie beveik pusvalandį ginčijosi telefonu.
– Tai nesąmonė.
– Anaiptol.
– Tu pribaigsi Eidrianą.
– Nemanau.
Nikas pritrūko žodžių.
– Be to, nieko neišeis.
– Išeis. Pamatysi. Viskas jau išbandyta.
– Tada daryk. Tik be manęs.
To Viktoras, matyt, nesitikėjo.
– Ką tu. Mes visi turime susirinkti ir pasitarti dėl Eidriano, aš taip manau. Emilė sakė ateisianti.
Galop Nikas pasidavė. Tiesą sakant, visų pirma dėl Emilės. Bet vis tiek jautėsi labai nejaukiai.
Viktoras pranoko save patį. Trijų rūšių arbata trijuose skirtinguose arbatinukuose, sausainiai ir picos gabalai. Jie drybsojo ant sofų, valgė ir kalbėjo. Emilė buvo aplankiusi Koliną ligoninėje, sakė, kad jam, kaip ir kitiems Vidinio Rato nariams, reikės stoti prieš teismą.
– O mes, matyt, būsime kviečiami kaip liudytojai, – pridūrė ji. – Bėda ta, kad žaidimas nutrūko. Teisėjams bus sunku įsivaizduoti, kaip iš tiesų viskas vyko.
– Kita vertus, – pasakė Nikas, – jiems tai gali papasakoti šimtai viską mačiusių ir patyrusių žmonių.
– Tiktai aš ne, – tyliai ištarė Eidrianas.
Geresnės įžangos Viktorui nė nereikėjo.
– Teisybė. Visa multipleksinė dalis, deja, išnyko, bet man atrodo, daug kas joje tau būtų nepatikę. Vis dėlto išliko tai, ką reikėtų pamatyti.
Jis nusivedė Eidrianą nuo sofos į kompiuterių patalpą ir pastatė geriausią savo kėdę priešais didžiausią ekraną.
– Sėskis.
Eidriano veidas įgavo klausiamą išraišką.
– Su pradžia vis dar nėra bėdų, – pasakė Viktoras, prisitraukė taburetę ir atsisėdo šalia Eidriano.
Nikas ir Emilė pasekė jo pavyzdžiu; jie sudarė aplink Eidrianą glaudų pusratį, lyg norėdami jį apsaugoti.
Viktoras įjungė ekraną.
Miško laukymė. Blyški mėnesiena. Viduryje Bevardis, susigūžęs ant žemės.
Eidrianas tarsi apimtas transo paėmė pelę ir padidino perspektyvą.
– Tą vietą aš žinau. Ji yra netoli Vai slėnio, – pasakė jis. – Žiūrėkit, antai išsišakojęs palei žemę medis. Į tą tarpą mes visuomet įsprausdavome kuprinę, kai prisėsdavome užkąsti.
Jis nuvedė savo Bevardį tenai ir sustabdė. Privertė pasilenkti ir pakelti kažką panašaus į mėlynai nudažytą medgalį. Nikas pastebėjo Eidriano skruostu riedant ašarą.
– Kas tai?
– Mano kišeninis peiliukas. Aš jį tenai pamečiau būdamas septynerių ir paskui visą dieną blioviau.
Nikas ir Emilė susižvalgė. Išbandymas gali būti sunkesnis, negu jie įsivaizduoja. Emilė uždėjo ranką Eidrianui ant peties.
Bevardis paieškojęs rado kelią, vedantį tolyn, labiau panašų į išmintą taką, vis išnykstantį tarp medžių. Vis dėlto Eidrianas, Niko supratimu, žinojo, kur eiti. Retai kada sustodavo, kad susiorientuotų, bet, savaime suprantama, stebėjo savo ištvermę. Netrukus priėjo siaurą upelį ir vėl sustabdė Bevardį.
– Mes čia kartą… Štai ji, – sušnabždėjo Eidrianas. Nikas iš pradžių nesuprato, ką jis turi galvoje, paskui tamsoje pamatė du švytinčius taškus, netrukus ir visą žvėrį.
– Čia jūs matėte lapę?
Eidrianas linktelėjo. Dar kiek, ir lapė apsigręžusi spruko į krūmus.
Bevardis ėjo toliau, vis palei upelį. Toje vietoje, kur trys akmenys sudarė kažką panašaus į tiltelį, perėjo į kitą pusę. Čia kelias leidosi žemyn, ir Nikas įmanydamas būtų atitraukęs Eidrianą nuo kompiuterio, nes apačioje jau matė blėsčiojant laužą.
Negyvėlis šįkart nesėdėjo ir nespoksojo į liepsnas, jis stovėjo išsitiesęs ir viltingai žvelgė į Bevardį.
– Čia tu, Eidrianai?
– Tėti, – sušnabždėjo šis.
Nikas pamatė, kaip Eidriano ranka sugniaužė pelę. Bevardis susverdėjo ir liko stovėti.
– Tu atėjai mūsų keliu. Pasakyk man, ar tu Eidrianas?
Eidrianas uždėjo rankas ant klavišų.
– Taip. Tai aš.
Negyvėlis šyptelėjo.
– Tai gerai. Aš tikėjausi, kad ateisi, kai viskas baigsis.
– Gal mums išeiti? – paklausė Nikas.
Eidrianas papurtė galvą. Jis kelis kartus baudėsi kažką rašyti, bet, rodos, nežinojo, nuo ko pradėti.
„Kaip tau sekasi?“ – parašė pagaliau.
– Mano planas žlugo. Jeigu tikrovėje būčiau tai matęs, matyt, būčiau labai pykęs.
Eidrianui išsprūdo į šnarpštimą ir juoką panašus garsas.
„Aš irgi pykstu. Ant tavęs. Kam tu taip padarei?“
– Ką padariau?
Dabar Eidriano pirštai jau lakstyte lakstė klavišais.
„O ką tu manai? Tiesiog ėmei ir pabėgai! Ar žinai, kaip buvo baisu? Mama pirmomis dienomis buvo gyva tiktai raminamaisiais vaistais, ji tave ir rado. Tu nepalikai net laiško. Nieko. Kodėl?“
Rodos, Negyvėlis pirmąkart sudvejojo.
– Būčiau nežinojęs, ką rašyti. Erebas buvo baigtas, darbas atliktas nepriekaištingai. Buvau sukūręs nepakartojamą dalyką. Juk matei, koks jis puikus, tiesa? O kas paskui manęs laukė? Vien kovos, teismai, galbūt kalėjimas, sugriautas gyvenimas. Erebas buvo tobulas, o aš ne. Man kėlė šleikštulį visa, kas už jo ribų.
„Juk tu net nežinojai, kas yra už jo ribų, – parašė Eidrianas. Ašaros riedėjo jo veidu, bet jis nesišluostė, lyg jų nepastebėdamas. – Juk beveik dvejus metus niekur nesirodei.“
– Taip. Pasaulis man atrodė nebepakenčiamas. Vieni atsitiktinumai ir nenumatomi dalykai. Todėl išėjau iš jo, bet palikau Erebą – geriausia, ką sukūriau.
„Baisiausia, ką sukūrei. Vienas mano draugas vos nenumirė ir guli ligoninėje, keli mokyklos draugai galbūt sės į kalėjimą už tai, kad norėjo nužudyti Ortolaną. Tėti, tu žinojai, kad taip bus, tiesa?“
– Nebūtinai.
„Kaip tu galėjai? Juk jie ne ką vyresni už mane ir neturėjo nieko bendra su tavo reikalais.“
Negyvėlis atsisėdo prie laužo ant akmens.
– Erebas buvo mano mesta moneta. Kol ji vartaliojosi ore, manęs jau nebeliko. Žaidėjai visuomet galėjo rinktis, galėjo bet kada liautis žaidę. Iš pradžių visi praeidavo pro mane, aš juos perspėdavau. Kiekvieną atskirai.
Pakilusios žiežirbos atsispindėjo žaliose Lario Makvėjaus akyse, tokiose panašiose į sūnaus akis.
– Kas turėjo skrupulų, išsigelbėjo. Tais, kurie liko, aš pasinaudojau. Vis dėlto jie buvo garbingai perspėti. Kaip ir visi kiti.
Nikas prisiminė tik per plauką nenunuodijęs misterio Votsono. Paskui prieš akis iškilo patenkintas, suprakaitavęs Helenos veidas, ir jam užėjo noras bliauti.
– „Niekas nebuvo sąžininga, tėti. Tu juos paveikei, pakeitei ir panaudojai kerštui, nors iš jo tau jokios naudos.“
Negyvėlis lėtai papurtė galvą.
– Aš juos visus perspėjau.
„Nepernelyg įtaigiai, tėti. Ne taip, kad jie tavimi patikėtų, tiesa?“
– Aš juos perspėjau.
Eidriano pirštai nuslydo nuo klaviatūros.
Vėjo gūsis atmetė atgal Negyvėlio gobtuvą, sušiaušė retus šviesius plaukus. Stojo pauzė. Eidrianas nė akimirką neatitraukė akių nuo tėvo veido, lyg tarp jų būtų vykęs bežodis dialogas, nesuvokiamas kitiems. Paskui Eidriano liemuo trūktelėjo.
„Tu taip pasielgei ne dėl manęs. Aš su tuo nesutinku ir nesuprantu, kaip galėjai reikalauti, kad paskleisčiau tą žaidimą tarp žmonių.“
Lario Makvėjaus lūpas iškreipė šypsena.
– Tu niekuo nekaltas. Nepriekaištauk sau.
Читать дальше