Урсула Познански - Erebas

Ji priėjo arčiau lango, pakėlė pistoletą ir nutaikė Ortolanui krūtinę.

– Šok, arba šausiu.

Sirenos artėjo, ateivis ir mergina-Golumas karštligiškai susižvalgė.

– Mums reikia nešdintis, – pasakė mergina. – Kažkas iškvietė policiją. Nagi, žmonės, dingstam!

– Šok, kiaule, – pasakė Helena, prisidengusi giltinės kauke.

Tas vaizdas neišdildomai įsirėžė Nikui į atmintį. Tarsi būtų kalbėjusi pati mirtis.

– Tavo draugai sako tiesą, policininkai jau pakeliui. – Baimė buvo paploninusi Ortolano balsą. – Jie tave sugaus nusikaltimo vietoje, ar supranti? Jeigu šausi, būsi žudikė. Ir visą gyvenimą tupėsi už grotų. – Jis negalėjo atitraukti akių nuo pistoleto. Helena stovėjo taip arti, kad paspaudusi nuleistuką būtų tikrai pataikiusi, ir jis būtų kaipmat nukritęs ant žemės – gyvas ar miręs. Taigi kalbėjo gelbėdamas savo gyvybę.

Vieną iš penkių kaukėtųjų jo žodžiai jau paveikė. Tipas su „Riksmo“ kauke žingsnis po žingsnio ėmė trauktis prie durų ir nėrė pro jas. Ateivis ir mergina-Golumas, rodos, taip pat būtų labai norėję pasekti jo pavyzdžiu. Jie jau kur kas menkiau stengėsi grasinti ir stovintiesiems, ir gulintiesiems ant grindų.

Viktoras, matyt, tai pastebėjo.

– Ramiai eikite sau, – paragino jis juodu. – Ir žinote ką? Aš jums atskleisiu paslaptį: žaidimas baigėsi. Kad ir ką padarytumėt, žygūnas jums neatsilygins. Bet koks nors teismas būtinai nubaus. Erebas baigėsi, jis…

– Užčiaupk srėbtuvę, tu nežinai, ką šneki! – suriko Helena. Jos pistoletas kelioms akimirkoms nukrypo į Viktorą, bet paskui ji prisiminė tikrąją savo užduotį ir vėl nusitaikė į Ortolaną. – Šok! – užbaubė ji ir žengė dar arčiau jo.

Akimirką atrodė, kad tasai paklus. Metė žvilgsnį žemyn, lyg vertindamas aukštį ar savo galimybes kopiant pasiekti žemę. Tada tarp Helenos ir lango stojo Eidrianas.

Viktoras ir Nikas tuo pat metu šoko į priekį ir taip pat beveik sutartinai sustojo. Helena turėjo išlikti rami ir nepradėti šaudyti.

– Pasitrauk, Eidrianai, – pasakė Nikas.

Šis nepajudėjo iš vietos. Nikas matė, kad Helena nervinasi, kad kraiposi į šalis, norėdama geriau matyti Ortolaną. Bet pistoleto nenuleidžia.

– Juk nešausi į Eidrianą, tiesa? – paklausė Nikas. – Jis nekaltas dėl šios nesąmonės. – Niką nutraukė sirena.

Tada mergina-Golumas ir Ateivis davė į kojas. Nikas tai pamatė akies krašteliu: juodu spruko, lyg tik dabar būtų supratę visą padėties rimtumą.

– Ne, – suriko Kolinas jiems pavymui. – Nepalikite manęs čia! Pasiimkite mane, bailūs šūdžiai! – Jis bandė pakilti, suriko iš skausmo ir vėl susmuko ant grindų. Velnio kaukė truputį nusmuko ir apnuogino tamsią odą.

– Pone Ortolanai, – pasakė Eidrianas. – Pasakykite visiems čia esantiems, kad bandėte pavogti iš mano tėvo „Dievų kibirkštis“. Jei to nepadarysite, aš pasitrauksiu į šalį.

– Kodėl niekas neatima iš tos pamišėlės pistoleto? – suriko Ortolanas. – Tai turėtų būti nesunku!

Priešais namą sucypė padangos. Ant gretimo namo sienos ėmė blėsčioti mėlyna šviesa.

– Aš čia, viršuje! – suspiegė Ortolanas. – Čionai! Nukelkite mane. – Jis vėl atsigręžė į atidarytą langą. – Viskas, grįžtu atgal. Gana tų nesąmonių.

Eidrianas, kaip žadėjęs, žengė žingsnį į šalį, ir Helenos pistoleto vamzdis atkrypo Ortolanui tiesiai į galvą.

– Ne! Prašau! – Jis pasilenkė ant pastolių, susverdėjo, suriko, vėl įsitvėrė.

– Pasakykite, – pakartojo Eidrianas.

– Kam? Joks teismas pasaulyje nepripažins mano žodžių, jei pasakysiu, kad prisipažinau grasinamas!

– Man vis tiek. Pasakykite. Mudu abu žinome, kad tai tiesa.

Triukšmas priešais namą didėjo. Kažkas kažką šaukė įsakmiu tonu, trinksėjo automobilių durys. Surišti biuro tarnautojai neramiai judėjo. Nikas meldėsi, kad kuris nors neprarastų savitvardos, nes Helenos kantrybė, rodos, baigėsi.

Prakaitas iš po giltinės kaukės tekėjo kakta žemyn. Nikas juto, kad ji vis labiau niršta, lyg pats būtų niršęs.

Eidrianas vėl atsistojo priešais Ortolaną ir įrėmė žvilgsnį į jį.

– Tavo tėvas buvo Dievo prakeiktas genijus, – šaukė Ortolanas, – bet visiškai nenusituokė apie verslą. Mes kartu būtume galėję savo sferoje viską apversti aukštyn kojomis, bet jis užsispyrė veikti vienas.

– Jūs pavogėte jo programą?

– Taip, po velnių, taip! Ir teisingai padariau, ar supranti?

– Jūs jį šantažavote? Apiplėšėte? Terorizavote?

– Taip, jeigu nori. Tik nieko iš to neišėjo. Aš neradau visos „Dievų kibirkščių“ versijos. Nieko, už ko būčiau galėjęs užsikabinti. Taigi nusiramink.

Eidrianas atsigręžė.

– Helena, leisk jam grįžti.

– Ne, aš jam leisiu tik šokti! Traukis.

Eidrianas nepajudėjo iš vietos. Helena pakreipė galvą su giltinės kauke.

– Tikrai to nenorėjau, – pasakė ji, smogė kumščiu Eidrianui, ir tas nulėkė per visą kambarį iki kitos sienos.

Nikas su Viktoras sureagavo tuo pat metu, juodu puolė Heleną iš užnugario – Viktoras prispaudė savo svoriu prie grindų, o Nikas bandė nutverti ranką su pistoletu.

Helena gynėsi iš visų jėgų.

– Paleiskite mane! Aš esu paskutinė karė, dar galinti laimėti mūšį!

– Viskas, – švokštė Nikas, – nebėra jokio mūšio, žygūno ir užduoties. Liaukis, Helena! Būk protinga!

– Išdavikas! – suriko ji.

Tada greta Niko taip garsiai pokštelėjo šūvis, kad akimirką jis pamanė esąs jau negyvas. Nušautas. Po kurio laiko suprato, kad Helenos paleista kulka pataikė tik į sieną, bet persigandęs atleido gniaužtus. Tada Helena atsigręžė ir šovė į Ortolaną, sunkiai bandantį ropštis pro langą į kambarį.

Ji pataikė jam į šoną. Akimirką jis stovėjo tarsi sustingęs, nei viduje, nei lauke, paskui lėtai griuvo atbulas.

Nikas pamatė juodą šešėlį šokant prie Ortolano ir nutveriant už rankos. Viktoras. Jis įtempė sužeistąjį per palangę į vidų ir paguldė ant grindų. Kraujas raudonai dažė Ortolano marškinius.

– Pavyko, – sušnypštė po kauke Helena. – Aš žinojau, kad pavyks.

Niko galva atsigavo nuo šoko, bet reikėjo dar kelių širdies tvinksnių, kol kūnas ėmė klausyti. Jis išlupo Helenai iš rankos ginklą ir atidavė Viktorui.

– O ką dabar darysime? Žiūrėk, jis kraujuoja… Mums reikia greitosios pagalbos.

Vienas surištų vyrų pakėlė į viršų rankas.

– Perpjaukite limpamą juostą, aš pasirūpinsiu sužeistuoju. Paskubėkit!

Nikas padarė, ko tas žmogus prašė. Jis jautėsi keistai, truputį sukosi galva. Tarsi tuoj turėtų netekti sąmonės.

– Mums reikia greitosios pagalbos, – pakartojo jis.

Staiga būtinai prireikė atsisėsti. Nikui prieš akis ėmė šokčioti juodi ir balti taškai, juodų vis daugėjo. Jis apgraibomis priėjo prie pirmos laisvos kėdės, pasilenkė ir palaukė, kol praeis svaigulys.

Kai pakėlė galvą, šalia jo sėdėjo Helena. Ji apžiūrinėjo savo rankas. Kažkas turėtų ją laikyti, pamanė Nikas. Bet Helena nė nebandė bėgti.

– Helena, – ištarė jis ir nuėmė giltinės kaukę. Po ja buvo matyti platus, šlapias nuo prakaito, bet patenkintas veidas.

– Nevadink manęs Helena, – pasakė ji. – Aš esu Bladvorkas.

Policija, gydytojai, sanitarai. Kabinetas buvo pilnas vienas per kitą kalbančių žmonių. Pirma jie išnešė Ortolaną ir pasirūpino Kolinu – šiam, rodos, buvo lūžę keli šonkauliai ir galbūt trūkusi blužnis. Vienas biuro tarnautojas papasakojo, kad Ortolanas atėmė iš Kolino beisbolo lazdą ir keliskart užvelėjo per pilvą. Nikas nusistebėjo, kad Helena už tai iškart nenupyškino Ortolano, – gal todėl, kad visada nekentė Kolino.