Урсула Познански - Erebas

Dabar Vidinio Rato kariai pagaliau turėjo pasirodyti. Kada, jei ne dabar? Bet niekas nepasirodė. Niekas niekur ilgėliau nestabtelėjo. Sulig kiekviena minute Nikas vis labiau juto, kad kažkas ne taip. Gal jie veikia pernelyg tiesmukai? Gal vieta ne ta? Gal šiuo metu kas nors garaže prie Ortolano jaguaro tvirtina bombą?

Vos baigęs šią mintį jis išgirdo kažką sužvangant biurų pastato viršuje. Lango stiklas?

Nikas spoksojo į viršų, bet per tuos prakeiktus pastolius negalėjo nieko įžiūrėti… Bet štai vėl sužvangėjo, ne, tiesiog driokstelėjo…

– Kokie mes kvailiai, – sumurmėjo jis. – Jie jau viduje.

Džir! Nelabai garsiai, bet užteko, kad būtų girdėti per gatvės triukšmą.

Jie susižvalgė ir davė į kojas, tarsi pagal kieno komandą.

Perbėgo gatvę, aikštę priešais pastatą, atsidūrė vestibiulyje.

– Dabar neskubėkim, – pasakė Viktoras. – Antraip apsauga mūsų neįleis. Ir lipkim laiptais, į liftą nelįskim.

Viduje buvo matyti pilkas marmuras, kolonos, daug stiklo ir priėmimo pultas su moteriške – ši jiems šypsojosi pasitikdama. Ir Rašidas, tykantis atokiame vestibiulio kampe, beveik nematomas juodame odiniame krėsle.

– Soft Suspense? – paklausė Viktoras ir išsitraukė žurnalisto pažymėjimą.

– Penktame aukšte, palaukite, aš pranešiu.

Rašidas sutrikęs žiūrėjo į Niką, jis nėmaž nesitikėjo, kad kas nors čia pasirodys ir bandys trukdyti. Paskui, matyt, kažkam ryžosi, pašoko ir puolė prie jų.

– Jūs labai maloni, bet pranešti nereikia, – pasakė Viktoras.

Už pulto buvo laiptai. Jie nubėgo prie jų ir Nikas jau nebeišgirdo, ką pavymui šaukia registratorė, jam tik rūpėjo, ar Rašidas turi pistoletą.

Antras aukštas. Kur Rašidas? Nikas dirstelėjo per petį – už nugaros nieko nebuvo, tiktai tuščia laiptinė. Vis dėlto jo tai nenuramino.

Jie pralėkė trečią ir ketvirtą aukštus, visur vien tiktai verslas, ir Nikui šmėstelėjo visiškai nelogiška mintis, kad jie galbūt apsiriko, kad šiandien išvis nieko nebus. Bėgdamas laiptais į penktą aukštą jis to vis dar vylėsi.

Vos ten atsidūrė, kelią jiems pastojo Rašidas.

– Stokite. Jums čia nėra ko veikti.

Vis dėlto jis neturėjo rankoje pistoleto. Tiktai dujų balionėlį – atkišo jiems į veidą. Ašarinių dujų balionėlį.

Rašido ranka drebėjo, balsas irgi.

– Stokite, pasakiau. Aš jums nieko nedarysiu. Sustokite… arba, dar geriau, grįžkite atgal, tada niekam nieko neatsitiks.

Prabilo Emilė, jos balsas buvo visiškai ramus.

– Liaukis, Rašidai. Žiūrėk, dabar gali paprasčiausiai nulipti laiptais ir išeiti į gatvę. Ir niekas tau nieko nepadarys. Nei mes, nei žygūnas, nei kuris nors kitas žaidėjas. Aš pažadu.

Rašido veidas trūktelėjo.

– Tylėk, tu nežinai, kas čia dedasi. O dabar dinkit.

Emilė pabandė darsyk.

– Jei paskubėsi, pasišalinsi dar iki pasirodant policijai. Bijau, ji tuoj bus čia, o tada gali turėti didesnių nemalonumų.

Rašido pirštai krustelėjo ant dujų balionėlio mygtuko. Nikas truktelėjo Emilę atgal.

– Mes tau negrasiname, – greitai pasakė jis. – Priešingai, norime padėti. Bėk!

– Bet… tada…

– Iškrisi iš žaidimo? Tiesą sakant, šiandien jis, ko gero, baigsis.

Ranka su dujų balionėliu nusviro per kelis centimetrus.

– Žygūnas mane nugalabys.

– Ar tu kur nors matai žygūną? Orką? Trolį? Čia tikrovė, Rašidai, ir tu tikrai atsidursi kalėjime už tikrų tikriausią pagalbą nužudant!

Dabar tasai visai nukorė ranką. Nikui dingtelėjo pulti Rašidą ir atimti balionėlį, – tačiau to, rodos, nebereikėjo.

– Jūs manęs neišduosite? – tyliai paklausė jis.

– Ne. Šimtu procentų.

Jis paskutinįsyk baikščiai žvilgtelėjo į juos ir ėmė lipti laiptais žemyn, iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau.

– Rašidai! – riktelėjo jam pavymui Nikas. – Kiek jų ten yra?

– Nežinau, – atsakė tasai. – Tuodu ėjusieji sargybą lauke, matyt, jau pasišalino. Viduje, šiaip ar taip, yra penki Vidinio Rato atstovai.

Paskui jie girdėjo tiktai sunkius žingsnius, lyg Rašidas visąlaik būtų šokęs per dvi laiptų pakopas.

– Penki žmonės ir keli ginklai, – atsiduso Viktoras. – Mums reikėjo bent jau dujų balionėlį atimti iš to berno.

Nikas su juo tylomis sutiko, bet šaukštai buvo popiet. Jie pastūmė sunkias stiklines duris, skiriančias laiptinę nuo biurų. Už jų buvo kažkas panašaus į priimamąjį, tiktai be sekretorės. Koridoriais niekas nevaikščiojo, visų kambarių durys buvo uždarytos.

– Kodėl čia nieko nėra?

Jie nusėlino pirmu koridoriumi ir atsargiai atidarė vienas duris. Už jų rado du stalus, bet nė vieno žmogaus. O kitur? Irgi nieko. Nikas atidarinėjo visas duris iš eilės, vis bijodamas už jų rasti krūvą lavonų.

– Visi jie gavo laisvadienį, ar ką? – nusistebėjo Viktoras.

– Aš kažką girdžiu tenai, – Eidrianas parodė į koridoriaus galą, į žalvariu aptaisytas medines duris, iš esmės besiskiriančias nuo modernesnio kitų biuro patalpų stiliaus.

Jie pasiklausė ir iš tiesų kai ką išgirdo: duslų smūgį ir prislopintą šūksnį.

– Puiku, dabar bent žinome, kur jie yra, – pasakė Viktoras. – Eime vidun? Ar kviečiam farus?

Nikas ilgai nesvarstė.

– Eidrianai, eik į kokį nors kabinetą ir paskambink policijai. O mes čia laikysim pozicijas.

Truputį padvejojęs Eidrianas pakluso, o Emilė, Viktoras ir pats Nikas sustojo prie durų.

– Galėtume įeiti ir užklupti juos iš netyčių, – pasiūlė Viktoras.

Nikas papurtė galvą.

– Aš nenoriu užklupti iš netyčių to, kieno rankoje pistoletas. – Jis pridėjo ausį prie durų ir išgirdo balsus, tik nesuprato, ką jie sako.

– Be reikalo nepaklausėm, kas tie Vidinio Rato žmonės, – tarė Emilė, – tada galėtume geriau…

Vidury Emilės sakinio durys atsilapojo ir pro jas išgriuvo juodai apsitaisiusi figūra. Jos veidą dengė kaukė – balta, iškreipta skausmo, iš filmo „Riksmas“.

– Aš atnešiu vandens, – riktelėjo kaukėtasis ir staiga sustojo, pamatęs Niką, Emilę ir Viktorą. – Tai juk… klausykit! Tfu, velnias, iš kur jūs čia atsiradot? – Jis apsigręžė ant kulno ir nėrė pro atviras duris atgal.

– Ramiai, be panikos, – karštligiškai sušuko Nikas. O Dieve, čia tai bent košė. Buvo matyti vienas… du, ne, trys kaukėti žmonės su pistoletais. Jis žvelgė tiesiai į dviejų ginklų vamzdžius. Ketvirtas tipas su velnio kauke dejuodamas raitėsi ant grindų. Kolinas, be jokios abejonės. Šalia gulėjo beisbolo lazda – rodos, jis buvo ja keliskart apšventintas. Matyt, jų buvo grumtasi, nes du langų stiklai atrodė įskilę. Penktas tipas, ką tik norėjęs atnešti vandens, ginklo neturėjo, bet tai buvo menka paguoda.

– Danmorai, – ištarė duslus balsas po kaukolės kauke, – tu sumautas šūdžiau.

Nikas žingtelėjo atgal. Balsas jam atrodė pažįstamas, kaip ir visa masyvi figūra. Helena. Ji buvo nutaikiusi ginklą į Endrių Ortolaną, šis išblyškęs sėdėjo sukamajame krėsle, surištas rankas pasidėjęs ant stalo. Šalia jo ant grindų gulėjo dvi moterys ir trys vyrai už nugaros surištomis rankomis. Viena moterų tyliai verkė.

Dabar jau ir Ortolanas pažvelgė į duris.

– O kas čia? Pastiprinimas? – Jis kalbėjo niekinamai. Nikas pastebėjo kruviną brėžį jam ant kaktos.

– Užsičiaupk, – užriko ant jo Helena. – Ir daryk pagaliau, ką sakiau, arba šausiu į koją. – Koja dar kyšojo po rašomuoju stalu, taigi neatrodė esanti idealus taikinys. Ortolanas romiai šyptelėjo.