Урсула Познански - Erebas

– Tada vis dar liks Keitė, bet ji negali tau prilygti, – atsakė Nikas. – Dabar, beje, turėtum žaisti pats. Esate taip arti Dominikonų kvartalo, kad bet kurią minutę gali prasidėti lemtingi įvykiai. Ir mes turime tai žinoti.

Viktoras atvėpė lūpą ir nuėjo į kompiuterių patalpą.

– Taigi aš nesužinosiu, ką pasakys Eidrianas Makvėjus!

– Sužinosi. Mes tau pasiųsime pašto balandį su saugiu laišku, – rimta mina atsakė Emilė. – Nikai, kur mes susitinkame? Kavinėje nesaugu, tai gal parke? Kokioje nors Haid Parko vietoje, kad aplink būtų gerai matyti?

– Ne. Ten mus irgi gali užklupti. – Nikui šovė į galvą mintis, jis užrašė Emilei adresą popieriaus skiautėje. – Tenai būsime saugūs. Dedu galvą. Aš ten jūsų lauksiu.

Iš pradžių jam ant kaklo puolė Bekė, paskui Finas.

– Mažyli! Koks malonus netikėtumas! Ar nori kavos? Atėjai kompiuterio?

Į abu klausimus Nikas atsakė neigiamai.

– Man reikia ramios vietos vienam… pasitarimui. Pasikviečiau čionai du draugus, juodu ateis po valandos. Ar galima?

Finas uždėjo ranką jam ant pečių – tai buvo ne taip paprasta, mat Nikas buvo puse galvos aukštesnis.

– Tu toks nervingas – turi bėdų? Gal ketinate aptarti kokius nors ne visai legalius reikalus?

– Ką tu! Ne! – Nikas energingai papurtė galvą. – Ne. Greičiau priešingai. Tas reikalas labai sudėtingas, bet tikrai ne prieš įstatymą.

– Tada einam. – Finas nuvedė jį į vieną iš trijų studijų. Joje kabojo daugybės tatuiruočių ant įvairių kūno dalių nuotraukos. – Ar čia bus gerai? Didesnės studijos šiandien reikia man, ir pas Rebeką ateis keli žmonės įsiverti žiedų.

– Puiki vieta.

– Gerai. Kaip mama ir tėtis?

– Jiems viskas gerai.

Finas kilstelėjo antakius, – Nikas pamatė, kad abu jie šešiskart perdurti, – matyt, stebėdamasis, kad brolis toks nekalbus. Jis išėjo, bet po trijų minučių grįžo su apelsinų sultimis ir sausainiais.

– Kad negalėtų prikišti, esą Danmorai nemoka priimti svečių.

– Ačiū.

Laikas slinko lėtai. Nikas bandė prasiblaškyti tyrinėdamas Fino galeriją – rožių girliandomis išmargintą nugarą, biustą su Alpių panorama ir kulkšnį su besibučiuojančiais delfinais.

Kažin ar Emilė sugebės įkalbėti Eidrianą čia ateiti? Kita vertus, kodėl jis turėtų neiti? Jam juk taip rūpi ką nors sužinoti apie žaidimą.

Štai! Suskamba varpeliai, Bekės pakabinti virš studijos durų. Klientai? Ar Emilė?

– Labas, mes susitarę susitikti su Niku Danmoru. – Emilė.

Brolis įvedė ją ir Eidrianą.

Nikas negalėjo nepastebėti, su kokiu susidomėjimu Emilė nužvelgė Finą, vos žemėlesnį jo antrininką.

– Sveikas. – Ji įsegė jam į lūpas bučinį, ir akimirką Nikas pasijuto laimės viršūnėje. Emilei už nugaros stovėjo Eidrianas ir šypsojosi, dalis šviesių jo plaukų stovėjo piestu ir teikė išdykėlišką išvaizdą.

– Puikus vaizdas, – pasakė jis ir parodė į sienas. – Gal ir aš ateityje kam nors ryšiuosi.

Finas nušvito.

– Ateik pas mane, aš tau sumažinsiu kainą. O dabar eisiu, netrukdysiu jums slapčia tartis. Jei dar ko nors prisireiks – virtuvė už dvejų durų į kairę, tualetas kaip tik priešais. – Ir pasišalino.

Eidrianas atsisėdo ant įrenginio, Niko vadinamo procedūrine kėde, ir viltingai pažvelgė į jį.

– Emilė sako, kad judu norite su manimi kai ką aptarti. Ar kalbėsime apie Erebą?

Eidrianui tikrai negalėjai prikišti, kad ilgai suka aplink.

– Taip, – atsakė Nikas. – Visų pirma – Emilė ir aš jau nebežaidžiame. Tad gali mūsų nebijoti.

– Gerai.

Nikui buvo sunku prašnekti – atverti ir imti draskyti seną Eidriano žaizdą. Jis nusibraukė nuo akių nesamą plaukų sruogą.

– Erebas kažkaip susijęs su tavo tėvu. – Jis pamatė, kaip išsiplėtė Eidriano akys, ir mintyse apausavo save. Labai jautriai pasakei, idiote .

– Iš kur žinai? – sušnabždėjo tasai. – Tik ne iš manęs. Aš niekam nieko nesakiau.

Nikas ir Emilė susižvalgė.

– Man truputį netikėta, kad tu tai žinai, – tarė Emilė.

– Aišku, žinau. Tik ilgai nesupratau, kas tai. – Jis šyptelėjo tarsi norėdamas atsiprašyti. – Aišku, nuvokiau, kad žaidimas. Mat mano tėvas kūrė tik žaidimus. Vis dėlto nebuvau tikras.

Nikas nesuprato nė žodžio. Jam reikėjo apie viską išgirsti nuo pradžių.

– Tu man andai sakei negalįs imti tų kompaktų, bet turįs žinoti, kas juose yra. Kodėl?

– Negalėjau imti, nes tėtis man buvo uždraudęs.

Nikas ir Emilė vėl staigiai susižvalgė.

– Aš nieko nesuprantu, – pasakė Emilė. – Juk tavo tėvas miręs.

– Teisybė. – Dabar jis nukreipė akis į šalį, įrėmė žvilgsnį į savo batų galus. – Tėtis man parašė. Viską tiksliai nurodė.

– Ką? Ką jis tau nurodė?

Eidrianas nepakeldamas akių papurtė galvą.

– Ne, pirmiau kalbėkit jūs. Aš noriu žinoti, koks žaidimas tas Erebas.

Nikas išgirdo savo paties atodūsį.

– Puikus, įdomus žaidimas. Kartą pradėjęs negali liautis.

Į grindis įbestos Eidriano akys nušvito.

– Tokie buvo visi tėčio žaidimai.

– Ar esi tikras, kad Erebą sukūrė jis? – įsiterpė Emilė.

Dabar Eidrianas pakėlė galvą, jo akyse atsispindėjo švelnus pasipiktinimas.

– Be jokios abejonės. Antraip niekada nebūtų sakęs, kad tai jo testamentas.

– Jis taip sakė?

– Parašė. Tame laiške. Kad tai jo testamentas ir kad aš turįs jį perduoti. – Eidrianas žvilgtelėjo į Niką, paskui į Emilę, tada vėl į Niką ir, rodos suprato, kad jo aiškinimas jiems nieko neatskleidė.

– Tėtis mirė prieš dvejus metus, – pasakė jis. – Per antrąsias mirties metines paskambino jo advokatas ir pasakė turįs tėčio laišką man. Voke radau tėvo raštelį ir du kompaktus.

Nikui užėmė kvapą.

– Tai tu išplatinai tą žaidimą mūsų mokykloje?

– Išplatinau? Na taip, daviau vieną kompaktą savo klasės draugui. O kitą berniukui, pažįstamam iš anksčiau, jis lanko kitą mokyklą. Tėtis nenorėjo, kad abu kompaktai atsidurtų toje pačioje vietoje. Ir prašė, kad gerai pagalvočiau, kam juos dovanoju. Duok juos tam, kurio gyvenimas, tavo nuomone, bėga tuščiai, rašė jis. Ir pažadėk, kad niekada nežiūrėsi, kas tuose kompaktuose yra. Tai mano palikimo dalis, bet skirta ne tau.

Niko apėmė skausmingas jaudulys.

– Ir tu laikeisi tos sąlygos?

– Žinoma, – sušnabždėjo Eidrianas. – Tokie buvo paskutiniai tėvo žodžiai. Nesitikėjau, kad ką nors jo dar pamatysiu ir perskaitysiu… Aš taip apsidžiaugiau! – Jis mirksėdamas nuvaikė ašaras.

Ir jis tavimi pasinaudojo.

– Dabar vėl jūsų eilė. Kas tai per žaidimas?

Aiškinti ėmėsi Emilė, ir Nikui palengvėjo.

– Iš pirmo žvilgsnio jis vyksta niūriame pasaulyje, reikia vykdyti visokiausias užduotis ir suktis iš pavojų. Užduotys, kurias reikia atlikti, apima ne vien žaidimo pasaulį, bet ir tikrąjį gyvenimą. Pavyzdžiui, reikia… ką nors nufotografuoti ar kam nors parašyti namų darbą.

Eidrianas nušvito.

– Tai „Dievų kibirkštys“, mėgstamiausias tėčio projektas. Jis norėjo, kad žaidėjai vienas kitam ką nors dovanotų ar kitokiu būdu padėtų tikrame gyvenime. Kad ne vien sėdėtų prie kompiuterio, o susidraugautų. Tėtis man apie tai dažnai pasakodavo, kol… – Eidriano žvilgsnis nuslydo į šalį. – Taigi kol kažkas užsimojo tą projektą iš jo pavogti. Ar pastebėjote, kad kiekvieno žaidėjo laukia vis kas nors kita? Pavyzdžiui, muzika tokia, kokių mp3 formato failų tavo standžiajame diske jau yra ar kokių dainų klausaisi per YouTube . Kai žaidimas su tavimi šiek tiek susipažįsta, jis jau žino, kokios užduotys tau labiausiai patinka, ir siunčia tave jų atlikti. Tėtis integravo psichologinę programą, prisitaikančią visiškai prie tavęs. – Buvo matyti, kad Eidrianas tiesiog mėgaujasi savo prisiminimais.