Урсула Познански - Erebas

Jie trise toliau studijavo spalvotą metro linijų planą.

Riterių tiltas, pamanė Nikas. Ten man viskas baigėsi. Milžiniški riteriai, nustumiantys tave nuo tilto, – kodėl anksčiau tai neatėjo į galvą?

– Taigi netoli šventyklos yra Ortolano tvirtovė, – garsiai pasakė jis. – Vidury Londono Sičio.

– Tai ne tvirtovė tikrąja žodžio prasme, – tarė Emilė. – Ar kas nors numano, kur jos reikėtų ieškoti?

Tas klausimas Nikui visą naktį nedavė ramybės. Jie yra tik trise – kaip tad gali kontroliuoti visą keturių ar penkių metro stočių rajoną? Ko jiems išvis ieškoti? O laiko, jei Viktoras neklysta, visiškai maža.

30.

Paryčiui atėjo pagalbi Viktoro žinutė: Gnomai tauškia apie Ortolaną ir tamsiuosius jo brolius. Gali būti, kad dėl Dominikonų stoties mes per daug neklydome.

Jis pranešė tai ir Emilei. „Kuo ypatingas tasai Dominikonų kvartalas?“ – parašė ji Nikui.

Ogi niekuo, na, gerai, galima išskirti Dominikonų tiltą, teatrą ir didelę geležinkelio stotį – bet ar juos galima laikyti tvirtovėmis? Šiaip ten stūkso vien įstaigų pastatai, restoranai ir… tasai garažas, kuriame Nikas fotografavo! Visai netoli Dominikonų stoties. Ko gero, atsitiktinumas, o gal ir ne!

Nikas permetė galvoje visa, ką žino. Garažas ir jaguaras buvo ne vieninteliai atspirties taškai. Dabar tik pusė aštuonių. Jeigu jis visą dieną tykos priešais tą garažą…

Tu kuoktelėjai.

Kvailiausia buvo tai, kad nieko geriau negalėjo sugalvoti. Pasiuntė Emilei žinutę, kad šiandien neateis į mokyklą, ir čiupo kuprinę.

Prie garažo atėjo penkiolika po aštuonių. Vieta laukti buvo visai netinkama. Niekur jokio kampo ar nišos, kur galėtum pasislėpti. Taigi vaikščiojo šen ir ten, stengdamasis kuo mažiau kristi į akis, stebėdamas automobilius. Tą garažą, matyt, mėgo aplinkinių įstaigų tarnautojai. Jų automobiliai vienas po kito važiavo pro geltonai ir juodai nudažytą barjerą. Bet tarp jų nebuvo nė vieno jaguaro.

Nesistebėk, Danmorai, barė save Nikas. Pats sumanei čia atsibelsti. Vien todėl, kad anas vyras kartą čia pasistatė automobilį, bet jis neprivalo kasdien taip daryti.

Vis dėlto žygūnas andai sakė, kad Nikas turės čionai vaikščioti tol, kol padarys nuotraukas, ir, matyt, žinojo, ką kalba.

Vėlei gatve šen ir ten. Fordas, tojota, suzukis, dar viena tojota. Folksvagenas golfas. Nikas pajuto slopstant dėmesį ir suėmė save į nagą. Tik nenuklysti mintimis į šalį. Antai atvažiuoja mersedesas. Honda, dar viena honda.

Po pusvalandžio jis pavargo. Sumanymas ištverti čia visą dieną atrodė neįvykdomas. Be to, Nikui ėmė darytis šalta, jis keikė save, kad neapsivilko storesnės striukės. Vis dėlto valandą dar iškęs bendram labui…

Priešais barjerą sustojo sidabrinės spalvos jaguaras. Negi tas pats? Nikas primerkė akis: LP60HNR. Tas pats numeris. Barjeras pakilo, jaguaras įčiuožė į garažą.

Viktoras teisus, aš esu genijus, genijų genijus!

Dabar tereikia nepražiopsoti jaguaro šeimininko, kai išeis į lauką. Kur čia išėjimas? Įvažą rado, o kur išėjimas?

Nikas pasileido bėgti. Tenai, priekyje, išeina žmonės, ar čia ta vieta? O gal yra keli išėjimai?

Jis sustojo, darsyk atsigręžė ir pamatė jį – tai buvo tas pats žmogus, kurį Nikas andai fotografavo, jis ėjo Niubridžo gatvės pusėn. Gerai, dabar reikia tik nepamesti iš akių. Nikas sekė paskui tą žmogų šiek tiek atsilikdamas, nedrįsdamas nė mirksėti, kad tasai nedingtų.

Jie ėjo Niubridžo gatve žemyn. Ar tas vyras juto esąs sekamas? Atrodė sunerimęs, kas keli žingsniai karštligiškai dairėsi per petį arba į šalis. Kaip tasai, kuris bijo. Nikas padidino atstumą tarp jo ir savęs, nors nuo to ėmė diegti pilvą. Dabar reikėjo nesileisti niekieno sutrukdomam, tad kai japonų turistų porelė šypsodamasi paklausė, kaip rasti Šv. Povilo katedrą, jis tik tylomis parodė ranka, reikia manyti, teisinga kryptimi, ir nudrožė toliau.

Jie pasiekė Braidvelo aikštę, tenai vyras įėjo į įstaigų pastatą, šiuo metu renovuojamą. Statybos pastoliai užstojo didumą jo stiklinių langų ir balto fasado. Nikas dvejodamas stabtelėjo. Iš pradžių ketino pats įeiti, bet jokia mada nenorėjo išsiduoti, todėl tik stebėjo savo sekamąjį, besisveikinantį su durininku ir traukiantį prie žalvariu blizgančių liftų.

Tai reiškė, kad jo biuras turi būti viename viršutinių aukštų. Minties iškvosti durininką Nikas iškart atsisakė. Bet priešais įėjimą buvo daug įmonių iškabų, galbūt jos ką pasakys.

Verslo konsultavimo, nekilnojamojo turto biurai. Pagal savo išvaizdą žmogus galėjo dirbti ir šen, ir ten. Farmacijos įmonė ir dar… Nikui užkando žadą. Ketvirtoji įmonė buvo ta, kurios jam reikėjo:

Soft Suspense

Kompiuteriniai, mobiliųjų telefonų ir stalo žaidimai

Everything’s done for you to have fun

Nikas dėl visa ko nufotografavo tą iškabą telefonu. Kažin, ar pranešti Emilei, ką aptiko? Ne, ji dar mokykloje. Viktorui! Jis papasakos Viktorui. Bet tasai nekėlė ragelio. Velniava! Ką gi, Nikas nuvažiuos pas jį.

Jis patraukė atgal į metro stotį ir, matyt, nuo ankstesnių persekiojimų paaštrėjus juslėms, kitoje gatvės pusėje išsyk pastebėjo Rašidą.

Ar tas jį irgi pamatė? Atrodo, ne. Kaip visuomet nuleidęs galvą, vilkdamas kojas Rašidas ėjo gatve ir nesidairė nei į kairę, nei į dešinę. Nešėsi prispaudęs prie krūtinės pilkai žalią krepšį, jo turinys Niką labai sudomino.

Rašidas, aišku, ėjo prie to biurų pastato. Nikas pasislėpė gretimo namo įėjimo šešėlyje. Rašidas sustojo, pakėlė akis į namą ir išsitraukė iš kišenės fotoaparatą. Kelis kartus nufotografavo pastatą – iš arti, iš tolėliau, iš skirtingų kampų.

Nikas nufotografavo to vyro automobilį, o dabar Rašidas fotografuoja jo biurą. Matyt, norėjo nuotraukos ir iš šono, nes tebelaikydamas rankoje aparatą pasuko į kairę.

Nikas laukė tikėdamasis, kad jis vėl pasirodys, ir neramiai kaišiojo galvą iš savo užuoglaudos. Jei eis paskui Rašidą, gali susidurti kaktomuša. Palaukė dar penkias minutes, išvadino save idiotu ir nuėjo. Nors Rašidas nuo jo ir paspruko, šio ryto laimikis buvo vertas dėmesio.

– Tikiuosi, turi rimtą priežastį iškrapštyti mane iš lovos vidury nakties. – Viktoras žiovaudamas ir vos pramerkęs akis stovėjo tarpduryje su savo Snupiais išmargintu chalatu.

– Aš išvirsiu tau arbatos, – pasakė Nikas, – tada pasišnekėsime.

– Kalbi kaip mano buvusi draugė. – Viktoras apsnūdęs nupėdino į virtuvę ir atsirėmė į šaldytuvą. – Aš, žinok, šiandien iki pusės penkių ryto koviausi šventyklos apylinkėse. Mano ginkluotė dabar auksinė ir puikiai tinka prie violetinių driežo žvynų.

Nikas įjungė virintuvą ir įbėrė į tinklelį arbatos lapų.

– Ar tau ką nors sako pavadinimas Soft Suspense ?

– Aišku, – nusižiovavo Viktoras. – Everything’s done for you to have fun . Ta įmonė, pavyzdžiui, yra sukūrusi „Nakties prakeiktuosius“, „Pirmąjį šūvį“ ir „Karališkuosius sakalus“. Visi šie žaidimai gan geri.

– Jų biuras netoli Dominikonų kvartalo. Braidvelo aikštėje.

– Šit kaip. – Viktoras suraukė kaktą. – Atleisk, bet aš nesuprantu, kur lenki.

Nikas papasakojo apie savo užduotį nufotografuoti vyrą ir jam priklausantį jaguarą.

– Tuomet, kai žaidžiau, man tai buvo vienintelė užduotis, susijusi su Dominikonų kvartalu. Todėl šįryt nuvažiavau ten ir luktelėjau prie garažo. Tas vyras pasirodė, aš jį pasekiau – turbūt nutuoki, kur jis nuėjo.