Урсула Познански - Erebas

– Vis tiek netrukus išsiduosiu, nes tikrai neįvykdysiu paskutinės užduoties.

– Kokios gi?

– Dabar nenoriu apie ją kalbėti, nes tebesu sukrėsta to, kas atsitiko tau!

Grįžo Viktoras su milžiniška stikline šaltos arbatos.

– Ar matei, kas tave pastūmė? – paklausė jis.

– Ne. Ir nemanau, kad pažįstu, nes visąlaik saugojausi ir dairiausi mūsiškių.

Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami. Nikas matė, kaip Viktoras kremtasi, būtų norėjęs jį nuraminti. Man nieko neatsitiko . Bet ar gali tai sakyti ramia sąžine?

Norėdamas bent kiek nukreipti dėmesį kitur, paklausė, kaip sekasi Spidžiui.

– Kuo puikiausiai, jis tik laukia, kada Keitei prisireiks naujoko, tada vėl pradės žaisti. Aišku, prisidengęs svetimu vardu. – Viktoras parodė žieduotu smiliumi į kompiuterių patalpą. – Turiu šešias netikras internetines tapatybes, mano virtualieji „aš“ turi net adresus. – Jis kilstelėjo į viršų antakius. – Žinai ką, Nikai, – jei nori, gali viena pasinaudoti. Galėtum vėl žaisti, tik turi palaukti, kol Spidis II tave priims…

Ar jis to nori? Nikas įsiklausė į save ir sulaukė aiškaus atsakymo – ne. Perspektyva žaisti jo nebeviliojo. Priešingai, jis buvo patenkintas galįs viską stebėti iš šalies.

– Viktorai, man jau gana. Bet norėčiau sužinoti, ar yra naujienų. Kokia dabar žaidėjų padėtis?

– Karštligiška. Man atrodo, ji tolydžio sunkėja. Praėjusią naktį vyko mūšis su žemės pabaisomis, jos šaudė iš patrankų žmonių galvomis ir nuo to smarkiai nukentėjo daug kovotojų. Tai reiškia, kad bus aibė naujų užduočių.

– Tokių kaip mano, – įsiterpė Emilė. – Tik aš nedalyvavau tose patrankų šaudynėse, man teko ginti užtvanką nuo upės dvasių.

Žemės pabaisos, upės dvasios. Galvos iš patrankų. Patrankos. Nikas juto spaudžiant smilkiniuose ir kutenant galvoje. Čia kažko esama, bet jis jau kuris laikas to nepastebi. Andai nedaug trūko, kad suprastų, kas tai – panašiai kaip šiandien.

– Gal dar truputį pažaistum? – paprašė jis Viktoro. – Norėčiau pažiūrėti.

– Truputį Erebo nepažaisi, – sušnopavo Viktoras. – Kai pradedi, kelias valandas negali atsitraukti, pats žinai. Tada jau nėra kada smagiai plepėti prie arbatos ir sausainių. – Jo veidas staiga nušvito. – Kita vertus, jūs galėtumėte mane šerti! Tai būtų rojus žemėje – žaisti ir šlamšti tuo pat metu!

Jie nusprendė sudaryti tas rojaus sąlygas, padėjo žemės riešutų, sausainių, marmeladinių meškiukų ir didelį arbatinį, kai Viktoras, jo paties žodžiais tariant, „inspiravo“ Skvamatą.

Jo driežažmogis vienas stovėjo vidury lygios pievos; žolė atrodė nudžiūvusi. Aplink nebuvo jokio kito kovotojo.

Pro Viktoro ausines sklido tyli muzika. Nikas pastatė ausis – jos melodija skyrėsi nuo tos, kurią girdėjo žaisdamas Sarijus. Keista.

Paskui Skvamatas priėjo prie gyvatvorės ir, aišku, gerai padarė. Jei žaidime rasdavai gyvatvorę ir eidavai palei ją, ji visada nuvesdavo į įdomią vietą – panašiai kaip ir pievos. Ši gyvatvorė Nikui atrodė pažįstama, Sarijus palei ją taip pat ėjo, nelabai seniai. Nakčia. Švietė piltuvėlio pavidalo geltoni žiedai, andai jie augo tik vienoje gyvatvorės pusėje. Kaip ir dabar. Nikas suraukė kaktą.

– Meškiukų, – nutraukė jo mintis Viktoras ir išsižiojo, kad Emilė galėtų įkišti visą tuntą marmeladinių meškiukų.

Skvamatas ėjo toliau. Priekyje buvo kažkas baltas, didelis, tasai daiktas judėjo, rangėsi…

– Ten aš irgi buvau! – sušuko Nikas. – Tai paminklas – trys vyrai, smaugiami gyvačių. Gan garsus.

Ir susilaukė primerktų Viktoro akių žvilgsnio.

– Čia Laokoono grupė, mano mielas. Vėl kažkas iš graikų antikos. Beje, labai prasminga.

Paminklą ir dabar supo kariai. Nikas pažino Bladvorką su raudonai švytinčiu skrituliu ant kaklo, kiek atokiau stovintį Nureksą.

– Spėju, kad tai perspėjimas, – tarė Viktoras. – Laokoonas buvo tas, kuris nenorėjo įleisti medinio arklio į Troją. Šią istoriją, tikiuosi, žinai, – pridūrė šnairomis dirstelėjęs į Niką. – Tada Poseidonas pasiuntė jūrų gyvates, šios sutvarkė ne tik Laokooną, bet ir jo sūnus. Mūsų žaidimas manding turi daug ką bendra su Trojos arkliu.

Nikas suraukė veidą, ir Emilė padavė Viktorui saują riešutų, kad nutrauktų jo kalbos srautą.

Andai žygūnas kažką pasakė, prieš siųsdamas Niką į tą vietą. Jis smaginosi, geltonos akys švytėjo labiau negu paprastai – ko gero, užuomina apie Troją jam atrodė tokia sąmojinga?

Nikas darsyk įdėmiai nužvelgė Laokoono grupę. Perkreipti vyrų veidai, žūtbūtinės pastangos nusikratyti gyvačių… už jų gyvatvorė, žalia ir geltona, pasodinta taip tiesiai, kaip nesugebėtų joks sodininkas. Nikas vėl išvydo priešais save kikenantį žygūną.

– Jei eisi palei gyvatvorę į vakarus, atsidursi priešais paminklą. Tikrą monumentą.

Akimirką Nikui aptemo akys. Ar tai… ar tai įmanoma… negi monumentas…

– Žinau! – suriko Nikas lūžtančiu balsu. Jis pašoko ir apvertė kėdę. – Dabar žinau. Žinau.

Viktoras išsprogino į jį akis ir nusitraukė nuo galvos ausines.

– Kaip? Ką žinai?

– Kodą! Aš žinau, kur mes esame! Žiūrėk… čia… geltona ir žalia, o čia monumentas.

Emilė ir Viktoras nieko nesuprasdami susižvalgė.

– Apie ką tu? – švelniai paklausė Emilė.

– Žinau, kur mes esame. Aš supratau kodą. Geltona ir žalia, raudona ir mėlyna.

Jie vis dar nesuprato.

– Spalvos atitinka Londono metro linijų spalvas. Čia yra Monumento stotis, per ją eina Žiedo ir Rajono linijos. Geltona ir žalia. Kaip gyvatvorė. Suprantat?

Sutrikęs Viktoro žvilgsnis lakstė tarp ekrano ir Niko veido.

– Na taip, – sušnabždėjo jis. – Žinoma. Po velnių. – Ir iškilmingai padavė Nikui ranką.– Atsiimu visa, ką esu pasakęs apie tavo proto galias. Tu tikras genijus!

Paskui kelias minutes Viktoras kamavosi kaip gyvulys – kol Emilė ir Nikas griozdė visus stalčius, ieškodami metro plano, jis turėjo prižiūrėti Skvamatą.

– Ak, kad tik dabar nereikėtų kautis! Kaip manote, ar galiu staigiai atsijungti? Juk nieko nevyksta. Nieko! O jei vėl koks nors gnomas pasiųs į mūšį, neišlįsiu kelias valandas. Et, ką ten. Spjaut man į tą žygūną. – Jis keliskart spragtelėjo pelę ir pašoko.

Tuo tarpu Emilė rado planą ir išskleidė ant staliuko sofų kambaryje.

– Tavo teisybė, – pasakė ji sunkiai gaudydama kvapą ir paėmė Niką už rankos. – Pirmoji mano kova vyko prie raudonos upės, šalia jos stovėjo apleisti vėjo malūnai. Iš pradžių pagalvojau apie Don Kichotą. Nesąmonė. Tai Holando parkas prie Centrinės metro linijos. – Ji pridėjo pirštą prie atitinkamos plano vietos ir dairėsi toliau.

Raudona upė. Nikas prisiminė savo požeminę odisėją ir tai, kad upė galop atvedė jį į Baltąjį Miestą.

– Baltasis Miestas, – pasakė jis. – Į jį ėjau palei rožinę gyvatvorę – staigi Hamersmito–Sičio linija. O štai pirmoji stotis – Šepards Bušo. – Jis pakėlė akis. – Jums niekad neteko matyti tokių bjaurių avių. Iš aviganių buvo likę tik skutai. – Jis vedė pirštu toliau. – Auksinio Sakalo gatvė. Auksinis sakalas vos manęs nenugalabijo.

– Rožinė gyvatvorė! – sušuko Emilė. – Aš ten irgi buvau. Ten augo milžiniškas medis su karališka karūna. – Ji bakstelėjo pirštu į žemėlapį. – Karališkasis Ąžuolas. Aš kuoktelėsiu.

Viktoras dar nebuvo ištaręs nė žodžio, bet tiesiog virpėjo nuo įtampos.

– Vakar, – prabilo jis, – ir kelias dienas anksčiau jie mums vis aiškino, kad esame netoli Ortolano tvirtovės – nuo vietos, kurioje vyks lemiamas mūšis. – Jo smilius suko virš Žiedo–Rajono linijos. – Šventykla, – pasakė jis. – Ten gnomai labiausiai nervinosi. Šiandien mes pradėjome nuo Monumento – cha, žiūrėkite! – visai šalia Kenono gatvė. Bet vis tiek nesuprantu, kam jie šaudė galvomis iš patrankų.